Keturi šimtai litų per metus — tiek Marytė Kazlauskienė gaudavo už tai, kad kiti žmonės iš viso pasiekdavo darbą laiku. Ne nuo vieno žmogaus. Nuo visų gyventojų trijose Kauno gatvėse, kurias ji aptarnavo kiekvieną rytą, anksčiau nei bet kas kitas mieste spėjo išlįsti iš po antklodės.
Ji gimė 1888 metais Žaliakalnyje, name prie buvusios Vytauto gatvės, toje vietoje, kur dabar stovi prekybos centras, dirbantis iki dešimtos vakaro. Jos motina darė tą pačią darbą — eidavo nuo lango prie lango, kol tekstilės fabrikai dar nepradėjo kviesti darbininkų į pirmąją pamainą. Marytė perėmė šį darbą, kai motinos kairė koja pradėjo šlubuoti ir ji jau nespėjo eiti tokiu tempu, kokio reikalavo gatvė.
Visi vadino ją žadintoja. Pati žadintuvo ji neturėjo nė vieno parduoti — turėjo ilgą lazdą su vielos kabliuku gale, ir tuo kabliuku stuksendavo į antro ir trečio aukšto langus, nes aukščiau jau nebesiekdavo. Pirmo aukšto langams pakako pabaksnoti pirštų kaulais, kartais mesti saują džiovintų žirnių į stiklą — taip, kad nepažadintų kaimynų, tik tą vieną žmogų, kuris sumokėjo.
Taip ji dirbo keturiasdešimt metų. Lietus, sniegas, šaltis, nuo kurio ausys degė tiek, kad skarą po smakru rišo trimis mazgais. 1916-ųjų žiema buvo baisiausia — šiltinė vaikščiojo po Žaliakalnį kaip po savo namus, o ji, nepaisydama to, išeidavo į gatvę pusę penkių ryto, nes žmonėms reikėjo valgyti, o kad galėtų valgyti, reikėjo dirbti, o kad galėtų dirbti, reikėjo pabusti.
1909 metais ji tekėjo už Antano Kazlauskio, audėjo iš to paties fabriko, kurio darbininkus ji ir žadinusi. Jiems gimė trylika vaikų. Gyvų liko keturi. Kiti — kokliušas, skarlatina, vienas ketverių metų nuskendo griovyje už namo, kol kas nors pastebėjo, kad jo nebėra kieme. Tokia buvo kaina gyventi Žaliakalnyje tais laikais, ir niekas nesiklausė, ar sutinki mokėti šitą kainą.
Klientai mokėjo jai kas savaitę, šeštadieniais, smulkiomis monetomis, suvyniotomis į skudurėlį. Buvo tokių, kurie neatsiskaitydavo mėnesiais, o Marytė vis tiek žadinusi juos, net ir skolingus, nes žinojo — jei nustos, jie praleis pamainą ir bus tik blogiau. Vienas skolininkas, verpimo cecho meistras, grąžino skolą maišu bulvių tik po metų. Ji laikė tą maišą prieškambaryje ir nepalietė, kol meistras neatnešė ir tų dviejų litų, kurie jai priklausė už pirmąjį mėnesį.
Istorijos posūkis atsitiko 1931 metais, kai vieno kliento sūnus parsivežė iš Kauno centro tikrą mechaninį žadintuvą, pirktą už tris litus pas laikrodininką Laisvės alėjoje. Jis pasistatė jį ant komodos, užvedė, ir kitą rytą pabudo pats, be jokio stuksenimo į langą. Kaimynams pasakė, kad taip geriau, nes nereikia mokėti kas savaitę, užtenka nusipirkti vieną kartą. Per dvejus metus mechaniniai žadintuvai, kurie darėsi vis pigesni, atsirado pusėje langų, kuriuos anksčiau aptarnavo Marytė.
Ji nenutraukė darbo iš karto. Klientų mažėjo po vieną, po du, kol 1937 metais, būdama keturiasdešimt devynerių, visoje gatvėje jai liko tik šeši žmonės — seni, pripratę prie stuksenimo, sakantys, kad žadintuvas jų nepažadins, nes jie nesupras, ar tas skambėjo, ar jiems tik pasisapnavo. Paskutinė klientė buvo našlė Stasė Vaičienė, kuri mokėjo Marytei iki 1939 metų, kai prasidėjo karas ir visa kita nustojo turėti reikšmę.
Marytė mirė 1951 metais, būdama šešiasdešimt trejų, tame pačiame Žaliakalnio name, kuriame ir gimė. Antanas žuvo dar karo metais, nukautas atsitiktinės kulkos gaudynių metu, kuriose jam nebuvo nė ko veikti — jis tiesiog grįžo iš darbo netinkamu laiku. Marytės laidotuves surengė jos dukra Zofija, vienintelė iš keturių vaikų, kuri pergyveno motiną, nes sūnus žuvo fronte, o kitus du dvidešimtaisiais metais nusinešė tuberkuliozė.
Šermenyse, tame pačiame bute, kuris atmintyje saugojo keturiasdešimt metų stuksenimo į svetimus langus, Zofija komodos stalčiuje rado tą pačią lazdą su vielos kabliuku gale, apvyniotą skudurėliu, kad nesubraižytų medžio. Niekas jos neišmetė. Ji stovėjo kampe dar trylika metų, kol namą Žaliakalnyje nugriovė, statant naują gyvenamąjį kvartalą, ir lazda, kartu su kitais buto daiktais, atsidūrė šiukšlių konteineryje — ne todėl, kad kas nors nusprendė ją išmesti, o todėl, kad niekas jau nebežinojo, kam ji skirta ir kam galėtų praversti.
