Zosytės kiemo šuniukai

Zosė Kundrotienė turėjo septyniasdešimt devynis metus, kai anūkė padėjo ant stalo jos virtuvėje Panevėžyje dėžutę akvarelinių dažų ir pasakė: močiute, tapyk, kas tau patinka, čia niekas nevertins.

Dėžutė stovėjo nepaliesta ištisą savaitę tarp sūrainės ir kardiologo išrašytų receptų. Zosė žiūrėjo į ją taip, kaip žiūri į kažką, kas atėjo pernelyg vėlai — lygiai taip, kaip žiūrėjo į dukters laišką, guldytą po servetėle jau mėnesį, neatsakytą. Dukra Danutė gyveno Vilniuje ir trečius metus telefonu kartojo vieną ir tą pačią giesmelę: mama, parduok tą namą, kraustykis pas mane, ką ten viena darai toje Senamiesčio gatvelėje.

Namas buvo po vyro. Senas, su įdubusia veranda, su koklių krosnimi, kuri šildė netolygiai, bet šildė. Zosė nenorėjo jo parduoti, o Danutė nenorėjo klausytis, kodėl. Pokalbiai baigdavosi vienodai: dukra sakydavo, kad motina užsispyrusi kaip asilas, motina atsakydavo, kad tai ne užsispyrimas, o namas, ir padėdavo ragelį.

Tą rugsėjo vakarą — per televizorių sakė, kad Vėlinėms bus šalta, rinksis į lietų — Zosė pagaliau atidarė dėžutę. Teptukai dvokė plastiku, kaip naujas žaislas iš parduotuvės. Į stiklainį nuo raugintų kopūstų įpylė vandens, kito indo po ranka nebuvo, ir pradėjo tapyti tvorą. Tokią, kokią matė už lango šešiasdešimt metų. Išėjo kreiva. Pradėjo kitą.

Taip tapė visą žiemą. Tvoras, kaimynės karvę, sniegą ant pavėsinės stogelio, kartais ir šunį, kuris atbėgdavo prie vartelių ir loto laiškanešę. Anūkė Kamilė nešiojosi tuos paveikslėlius pas save, nes močiutės virtuvės palangėje vietos nebeliko. Vieną dieną pasakė, kad parodys kelis savo pažįstamai, kuri laiko mažą galeriją prie Laisvės alėjos.

Danutė sužinojo atsitiktinai, per telefoninį pokalbį su Kamile, ir sprogo. Pasakė, kad gėda — motina tokiais metais tapo kažkokias tvoras ir rodo žmonėms, kad ne žaislų laikas, kad reikia galvoti, kas prižiūrės motiną, jei koja atsisakys tarnauti ar širdis sustreikuos. Pasakė tai šaltai, be menkiausio juoko, stovėdama savo Vilniaus virtuvėje su telefonu prie ausies, kol fone švilpė arbatinukas.

Zosė neatsakė iš karto. Padėjo ragelį ant stalo, nuėjo į kambarį, paėmė aplanką su paveikslėliais ir suskaičiavo — trisdešimt du. Tada sugrįžo prie telefono ir pasakė tik, kad šeštadienį Kamilė ją pasiims į atidarymą, ir kad Danutė kviečiama, jei norės.

Danutė neatvažiavo. Užtat užsuko laiškanešė Birutė, kuriai tą dieną pasitaikė laisva pamaina ir smalsu buvo, kokia ta parodėlė tokioje mažoje galerijoje. Ji sustojo prie vieno paveikslo — to su tvora ir šunimi — ir pasakė Zosei, kad šuo atrodo tikras, kad lygiai taip jis ir vizgina uodegą laiškanešiams, visa gatvė jį pažįsta.

Atidarymas truko dvi valandas. Parsidavė keturi darbai, po šimtą penkiasdešimt eurų, galerijos šeimininkė užrašė Zosės telefono numerį raudonu viršeliu įrištame bloknote ir pasakė, kad norėtų antros parodos pavasarį.

Danutė paskambino tik sekmadienį. Paklausė, kiek parsidavė, nes Kamilė atsiuntė jai nuotraukų žinutėje. Zosė atsakė: keturi, iš viso už šešis šimtus eurų, ir kad tai pirmi pinigai, kuriuos pati užsidirbo per trisdešimt metų, nes anksčiau skaičiavo vien vyro pensiją.

Telefone kažkiek laiko tylėjo. Tada Danutė paklausė, ar galėtų atvažiuoti kitą savaitgalį pažiūrėti tų paveikslų gyvai. Zosė atsakė, kad durys atidarytos, kaip ir visada, ir kad ji dabar tapo naują tvorą — tą, kuri sodo pusėje, kur rožės jau nužydėjo, bet konstrukcija tebestovi kreivai, tad bus ką tapyti ilgai.

Namas Panevėžyje nebuvo parduotas. Zosė testamente įrašė vieną punktą, atskirai nuo kito turto: aplankas su paveikslais ir teisės į juos pasilieka prie namo, tam, kuris panorės jame gyventi ir tapyti toliau. Danutė atvažiavo šeštadienį, apžiūrėjo tvorą drobėje, nieko nebesakė apie kraustymąsi, tik paklausė, ar galėtų paimti teptuką ir pati pamėginti kažką nutapyti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two + three =

Zosytės kiemo šuniukai