Rašo kaimynė Rasa Vaitkienė, Žirmūnų daugiabutio pirmo aukšto gyventoja.
Aš nežiūriu futbolo. Niekada nežiūrėjau – mano vyras velionis mėgo, aš per tą laiką visada lentynas šluosčiau arba balkone gėles laistydavau. Bet tą vakarą, kai mūsų kaimynas Tomas Jankauskas, tas pats, kurio senelis Vytautas gyvena šalia manęs per sieną, žaidė finalą su savo rinktine kažkur Vokietijoje, visas namas nemiegojo. Girdėjau per sieną, kaip Vytautas vaikšto po virtuvę, kaip jam telefonas skambėjo kas penkias minutes – dukra, anūkė, kaimynai iš Antakalnio.
Vytautui jau aštuoniasdešimt treji. Jis buvo tas, kuris Tomą nuo penkių metų vesdavosi į treniruotes prie Žalgirio stadiono, lietuje, sniege, visąlaik su tuo pačiu žaliu termosu su arbata. Aš tai mačiau dešimt metų iš eilės, kai dar dirbau slaugytoja ligoninėje ir rytais eidavau į darbą pro tą pačią gatvę. Senelis su berniuku, kuprinė didesnė už jį patį, ir tas termosas.
Kai Tomą pasiėmė į didelį klubą ir jis išvažiavo, Vytautas vieną kartą man virtuvėje, kai atnešiau jam vaistų iš vaistinės, pasakė – aš prisimenu tiksliai, nes jis kalbėjo lėtai, pirštais spausdamas stiklinę: "Aš jam tada sakiau, žinai, ne apie pinigus, ne apie rezultatus. Pasakiau: parvežk ją namo." Aš paklausiau, ką parvežti. "Taurę," – atsakė jis. – "Ar medalį, ar kaip jį tada pavadins. Kad ir koks jis mažas būtų, kad tilptų į delną. Aš jau per senas vežiotis į stadionus, tai tegul jis man ją atveža pats, čia, prie šito stalo." Ir mostelėjo ranka į virtuvės stalą, kur stovėjo tas pats žalias termosas, jau be dangtelio, naudojamas kaip vazonas gėlei.
Finalo vakarą aš buvau prie savo lango su knyga, bet nei viena eilutė į galvą nelipo. Per sieną buvo girdėti, kaip televizorius kartais nutilsta, kartais vėl ima garsiai šūkauti. Apie vienuoliktą valandą viskas nutilo ilgam. Tada – riksmas, toks, kad net mano katė nušoko nuo palangės. Lietuva laimėjo. Ne pasaulio čempionatą, žinoma, suprantu, kad mažai šansų, bet tą vakarą jiems pavyko – komanda, kurioje žaidė Tomas, iškovojo auksą didžiajame turnyre.
Kitą dieną, apie pietus, mašinos jau stovėjo prie namo abipus gatvės, kaip per šventes. Aš išėjau išmesti šiukšlių ir pamačiau: prieš bet kokią spaudos konferenciją, prieš jokį šampaną, Tomas su sportine krepšio juosta ant pečių stovėjo Vytauto laiptinėje. Durys buvo pravertos, girdėjau viską.
Vytautas sėdėjo savo kėdėje prie lango, su tais pačiais namų šlepetėmis, kuriuose aš jį visada ir mačiau. Tomas atsegė dėklą, išėmė medalį ir uždėjo seneliui ant kaklo. Pats medalis blizgėjo taip, kad net iš laiptinės buvo matyti.
Vytautas paėmė medalį į delnus, pasvarstė jo svorį, lyg tikrintų, ar tikras. "Graži," – pasakė jis, ir balsas jam trūko. Paskui uždėjo delną ant krūtinės ir pasakė: "Tu nežinai, koks tai didžiavimasis, aš jį nešiosiu čia, viduje." Tomas pakartojo du kartus: "Parvežiau. Kaip žadėjau, taip ir parvežiau."
Aš stovėjau su šiukšlių maišu rankoje ir nesupratau, kodėl man akys sudrėko – juk nepažįstu nei vieno, nei kito gerai, tik kaip kaimynus. Bet buvo kažkas tiksliai teisingo tame vaizde: senas žmogus šlepetėmis, auksinis medalis ant jo kaklo, ir anūkas, kuris atvežė jį pirmam, dar prieš visą pasaulį.
Grįžau į savo virtuvę, pastačiau virdulį, ir per sieną vėl girdėjau, kaip Vytautas vaikšto – šlepetėmis per plyteles, nuo lango iki stalo ir atgal. Kažką nuleido, stiklinis dzingtelėjimas – tikriausiai tą pačią stiklinę, kurią jis spausdavo pirštais, kai kalbėjo. O ant stalo, girdėjau, kaip jis pastūmė žalią termosą su gėle arčiau lango, kad medalis, kurį pasikabino ant termoso kakliuko, matytųsi iš gatvės.
![]()





