Gyvenu su mama Marija ir turiu dvi darbo vietas. Už maistą ir komunalines paslaugas susimoku pati, nes visa mamos pensija keliauja vyresniajam broliui Mindaugui išlaikyti. Stengiuosi taupyti, kad galėčiau pagaliau įsigyti nuosavą butą Vilniuje, bet balansuoti tarp sąskaitų ir svajonių namų taupymo ne tiek jau paprasta, kaip pasakoje apie Trakų pilį. Vis dėlto sugebu nenuklysti nuo tikslo, laikydamasi kieto darbo ir griežtos disciplinos visai kaip lietuviška žąsis prieš migraciją.
Neseniai Mindaugas paprašė paskolinti jam pinigų užstato mokėjimui kažkur užsienyje. Giliai širdyje jaučiau, kad tie pinigai paskolai pasibaigtų taip, kaip cepelinai per žiemos šventes dingsta ir niekada nebegrįžta, todėl ramiai atsisakiau. Aiškiai paaiškinau man reikia taupyti savam butui, o ne Mindaugo užsienio nuotykiams. Deja, mano atsakymas jam nepatiko. Kaip tikras lietuviškas naminis skundikas, Mindaugas nubėgo pas mamą išpasakoti, kad sesuo ne tokia gera, kaip galvojome.
Mindaugo finansinė padėtis kaip sniegas pavasarį: neaišku ar bus, ar ne. Jis triūsia kaip taksi vairuotojas Kaune ir atlieka namų remontus, o jo pajamos svyruoja labiau nei kainos Palangos paplūdimyje. Be to, Mindaugas su žmona Violeta nuolat išlaidauja užsisako brangų maistą į namus (nors bulvės ir lašiniai visad pigesni), perka visokius prabangius niekus, tarsi gyventų Vilniaus Senamiestyje, o ne daugiabutyje. Turėdami tris vaikus ir neturėdami nuosavo būsto, jiedu vos sugeba išgyventi. Tikras lietuviškas išgyvenimo šou.
Aš tuo tarpu taupau, skaičiuoju centus, ir tenkinuosi savo keliais sezonais apdėvėtu telefonu o Violeta nuolat ieško naujausio modelio, kurio kaina lyg iš Marso. Kai atsisakiau paskolinti Mindaugui pinigų, jis įsižeidė ir vėl skundėsi mamai.
Mama bandė mane įkalbėti padėti broliui, net jei Mindaugas niekada neatidavė skolų. Ji pasiūlė dosnių mainų: jeigu duosiu Mindaugui pinigų, ji man užrašys savo butą. Tik nenorėjau laukti paveldėjimo jau ir taip užtenka laukti, kiek galima laukti tų lietuviškų vasarų.
Mama galų gale priėmė mano sprendimą, bet situacija tapo daug įdomesnė, kai Mindaugas su šeima persikraustė pas ją taupyti pinigų, žinoma. Jie visai nekreipė dėmesio į mano padėtį ir paliko mane be pastogės. Mama pamanė, kad jei turiu kažkiek santaupų, viskas gerai, o Mindaugas nutraukė bet kokį kontaktą, tarsi būčiau suvalgiusi paskutinį šaltibarščių dubenį.
Nepaisant visų dramų ir lietuviško santykių šaršalo, nesijaučiu kalta dėl savo sprendimų. Laikausi savo vertybių, dedu prioritetą savo ateičiai ir svajonėms, o sunkiai uždirbtus eurus skaičiuoju atsakingai kad vieną dieną galėčiau išsivirti cepelinus nuosavoje virtuvėje, o ne laukti, kol kaimynai užlips į viršų.
