Aistė Žilinskienė ruošė vakarienę, kai staiga pasiklausė durų skambesio.
Ką tokį garsą turi galų gale? pagalvojo ji, atverianti duris. Prie jos stovėjo nežinoma moteris, panaši amžiumi.
Labas, ar galite man pasakyti, ar Jūs esate Aistė? paklausė lanksti lankytoja.
Taip, aš esu Aistė. O Jūs? švelniai paklausė Aistė, bandydama prisiminti veidą.
Aš esu Jūsų vyro meilužė, staiga prabilo nepažįstama.
Vyro? pakartojo Aistė, išgąsdinta.
Vyto, patikslino ji, šypsdamasi šiek tiek uždraudžiamai.
Ir jūs mylite mano vyrą? Ar aš stoviu jūsų laimės kliūtyje? klykčiojo Aistė, balta veidą išraušusi.
Ką Jums jis pasakojo? Kad vaikai yra jauni, o jis negali jų palikti? su įtaka klausėme nepažįstama.
Ne Jis pasakė, kad turime laukti, kol kol Jūsų tėvas nebus nutraukė ji, akys išblėsdamos.
Aistė sustojo, negirdėdama, kaip šios žodžiai atskleidžia jos tėvo patekimo į amžinybę neišvengiamumą. Jos tėvas, Antanas, nebuvo dar septyniasdešimt metų, bet visada rūpinosi savimi.
Jūs šiek tiek klystate, šuko Aistė. Antanas niekada nebus…
Vytautas sakė, kad kai Antanas bus pas dangaus vartus, jis iš mano šono išvyks, tęsė Gintarė, prisistovavusi kaip jos mokyklos draugė.
Kodėl ne ankščiau? Ar jis manęs nusiilgo? susiraukė Aistė, kuri neleidė sau nuliūžti.
Jis gerbia Jūsų tėvą, bet kai jis išsiskirs, Jūs persikelsite į jo butą priminė Gintarė.
Nėra tokios galimybės! Tai mano šeima, mano turtas, mano butas iškilė Aistė, žiūrėdama į seną medinę durų spyną, kurioje vis dar buvo jos senų senelių įrašų.
Bet… kai jis išvyks, tu gausi dvarą, automobilį, garažą bandė įtikinti Gintarė.
Aistė, susigūžusi ant kėdės, išgirdo, kad Vytautas svarstė atleisti ją nuo senų pareigų, o ji liko be ištikimo namų.
Ar iš tikrųjų atleisiu? paklausė Gintarė.
Žinoma, aš nelaikau jo, jo niekada nesulaikiau, švelniai atsakė Aistė, prisimindama, kaip kai kurie žodžiai suskaldyta širdis išgirsta aš tave myliu tik tada, kai šviesa nublunka.
Tada jie kartu nusprendė, kad viskas bus dalijamasi po teismo sprendimo: butas Aistės, automobilis ir garažas Vytauto. Aistė pasiėmė savo daiktus į krepšius, suplėtą kaip seną lietuvos skrybėlę, ir pasiruošė išeiti į šviesų ryto šaltį.
Vytautas grįžo iš darbo, nepastebėdamas, kad Aistė atsisakė vakarienės. Ačiū už skanią maistą, brangioji, bet man reikia pasivaikščioti, – šnabždėjo jis.
Aistė tyliai susimąstė: Puiku, eik eik! jos mintyse suskambėjo senas lietuviškas patarlė: Gerą rytą geras žmogus randa.
Vytautas bandė atsisakyti, bet jo amžius, jau virš penkiasdešimt, jaučiasi sunkiai. Jis sakė: Aš dar jaunas, dar galiu šokti ant stogo, bet Aistė jam priminė: Tavo plaukai šiek tiek balti, drauge širdis nebelieka jauna.
Jų ginčo tęsimas įgavo neįprastų niuansų: Vytautas vis dar stengėsi įsitikinti, jog jo draugas Petras (Jo senasis draugas iš Kauno) nesijuokia iš jo. Žmogui prie šaukų šauksena, sakė Aistė, bandydama išsakyti visus paslapties gabalus.
Gintarė, pasitraukusi į likimą, sukūrė savo planą Aistės nebelieka: ji pasiruošė sukelti naują skyrių. Ji išmėtyjo jo daiktus prie durų, kviečiant, kad vyriškas nuotykis baigėsi.
Vytautas, išgysdamas šaukimą, susiraukė į galį: Aš eisiu, mano mylimoji, kad galėtume susimąstyti apie gyvenimą, su šiek tiek šokiruotu balsu jis išėjo, palikdamas vėl suskilusią nuotaiką.
Kito dienos Aistė įkėlė skundą į teismą. Teismas skyrė Vytautui automobilį ir garažą, bet Aistės likimas liko butas su visomis atmintimis iš jos praeities, apsaugų iš senosios kaimo bendruomenės.
Parduodama dvara, Aistė su tėvu Antanu išvyko į Vilnių, o vėliau į Kauną, pasiklausydama senų dainų iš senų laikų. Tėvas Antanas jautėsi sveikas ir nusivilkė į keliones, nes jo gyvenimas buvo dar pilnas džiaugsmo.
Po pusmečio Gintarė pastebėjo, kad Vytautas dažnai vaikšto po miestą ir nusprendė jį stebėti. Ji grįžo, surinkė jo daiktus ir paliko juos prie durų. Vytautas, grįžęs iš pasivaikščiojimo, bandė kalbėtis su Gintare, bet ji nesukėlė net durų atidarymo.
Galiausiai Vytautas nušvietė į Aistės namus, bet kaimynės sakė, kad čia nėra nieko Aistė su tėvu jau keliauja į šiaurės šalį. Jis svarstė, ar likti garaže ten šviesa, kanalizacija, galbūt net nauja vidaus įranga vasaros šiltas oras atneštų naujų vilčių.
Taip nutapo, kad šis rūpesčių pilnas scenos likimas atrodė kaip lietuvių epiko ežerų bangos kartais šaltas, kartais karštas, bet visada juda į priekį, nesvarbu, kokios tamsios naktys įsiskverbia į širdį.
—
Ačiū už nuostabų vakarą, šnabždėjo Vytautas, išeidamas, bet jo šauksmas liko išgirstas kaip liūdna daina tarp medžių.
Mylėkime, bet nečiučiamas, susiraukė Aistė, susikaupinėdama daiktus į keliones krepšius, pasiruošusi naujam gyvenimui.
