Ji palaidojo vyrą, viena atlaikė visus sunkumus, pakėlė ūkį… o tada kaimynė pradėjo apkalbinėti.

Ji palaidojo vyrą, atlaikė viską viena, pakėlė ūkį ir tada kaimynė pravėrė burną.

Žinutės, el. laiškai
Sakykit man dabar, Zita Petronė, atsisukau į ją, sakykit visiems, dėl ko jūs mane apkalbėjot? Ką blogo aš jums padariau? Už ką jūs taip manim? Tai, ką išgirdau atsakant, pakeitė viską.

Ji palaidojo vyrą, liko viena, tempė ūkį o paskui kaimynė prabilo.

Viena paskala. Tik viena ir jau pardavėja žiūri su gailesčiu, felčerė spaudžia ranką: Laikykis. Visi lyg kažką žino, o tau nė supratimo apie ką šneka.

Raminta galėjo nutylėti. Bet ji išėjo prieš visą kaimą ir paklausė tiesiai:

Už ką jūs man taip?

Tai, ką išgirdo, daug ką pakeitė.

***
Žemė tą rytą kvepėjo aitriai, lyg prieš didelį nelaimę arba didelius pokyčius.

Išėjau dar nesutemus karvės nežiūri, kas tau ant širdies ar akmuo, ar šventė. Pienas ateis laiku, nori nenori nepriimsi ar pavėluosi kankinsis daugiau tu, ne jos.

Rasa dar stūksojo ant žolės sidabriniais lašais, ir pagalvojau: žemė kiekvieną rytą prausiasi iš naujo, viską pradeda iš pradžių, lyg vakar nieko ir nebuvo. O žmogui taip nesigauna.

Žmogus visą savo gyvenimą tempia paskui save, kaip arklys tempia vežimą su visokiu šlamštu. Ir gerai, jei dar kokio gėrio daugiau bet ne, dažniausiai nuoskaudas, neatleistus žodžius, piktus žvilgsnius.

Ketvirti metai, kaip gyvenu Pabaliuose viena, jei neskaičiuot gyvulių.

Vyras Povilas išėjo staiga infarktas nutrenkė jį tiesiai ant lauko, kai šieną vartė. Radom jį jau vakare, kai saulė slinko už pušynų, o veidas buvo ramus lyg būtų nusprendęs nusnausti po darbo.

Gal taip ir geriau nesikankino, nematė, kaip iš jo gyvenimas nuteka.

Po Povilo likau viena dvidešimt pieninių karvių, veršiukai, ūkio bėdos. Visi šnekėjo: Parduok, Raminta, viską, važiuok į miestą pas dukrą, ką tau čia pūti? O aš negalėjau.

Ne tai, kad užsispyrusi nors ir tai. Bet čia kiekvienoj lentoj, kiekvienoje daržei vagoj Povilas. Čia mūsų gyvenimas likęs, visos bendrai nueitos vasaros. Kaip aš viską paliksiu? Kam atiduosiu? Tai ir tempiu.

Keliuos ketvirtą, guldam dešimtą, nugara skauda, rankos iki rudens glušsta nuo šalto vandens, bet vis tiek džiaugiuosi kiekvienu veršiuku, kibiru pieno, saulėtekiu virš Nemunėlio.

Apie Zitą Petronę, savo kaimynę, minties neturėjau. Gyveno ji per tris kiemus, senoj medinėj troboj, našlė jau n metų, sūnų Mindaugą viena augino. Jis dabar vyras virš trisdešimt, bet vis tiek visi sakė: Mindaugas Zitos.

Gerai bernas, darbštus, bet nelaimingas kažkaip. Vedė buvęs, bet žmona po dvejų metų išvažiavo pas brolį į Vilnių sakė, uždus čia, užburbės. Jis netryžčiojo.

O Zita Petronė be paskalų išvis negalėjo išbūti. Iki kaulo pagrauždavo visus aplink, kol tik pasijusdavo svarbi, reikalinga. Anksčiau nekreipdavau dėmesio mažai ką šneka, savi reikalai pilni. Bet paskutinis mėnuo kažkas pasikeitė.

Pradžia buvo menka. Ateinant į parduotuvę paimti duonos o pardavėja Birutė kažkaip kitaip žiūri su gailesčiu, tarsi viena koja jau prie kapų.

Klausiu:
Birute, ką žiūri taip liūdnai?

Ji mikčioja, akis nuleidžia:
Nieko, Raminta Povilaitytė, nieko.

Paskui felčerė mūsų, Aušra Stankevičienė, paspaudė ranką stiprokai ir rimtai prisakė:
Tu laikykis, Raminta, mes už tave!

Aš galvojau ką laikytis? Kas atsitiko?

O atsitiko tai, kad Zita Petronė pranešė visam kaimui, jog aš pieną skiedžiu, vandenį pilu, kreida beriu, kad riebalų daugiau būtų.

O kad tas mano sūris kur į Kupiškio turgų nuvežu irgi negaivus, tik lipdukus perklijuoju.

Maniau ai, plepa bobos. Bet čia jau ne šiaip šneka čia gi visas mano darbas, metai triūso vienu piktu liežuviu nubraukti.

Savaitę vaikščiojau lyg nesava. Miego mažai, vis svarstau: už ką? Ką blogo padariau Zitai? Nesipykę, sveikindavomės.

Net per Povilo laidotuves buvo, užjautė, nosinę braukė.

O paskui užvirė man pykčio gero, stipraus. Atsikėliau vieną rytą ir supratau: gana! Nepasiduosiu. Negalima savęs į purvą sugrūsti ne už tai kikavau tiek metų.

Šeštadienį kaime susirinkimas dėl kelio į Biržus. Visi savo kokie penkiasdešimt žmonių. Zita pirmam plane, lūpos sučiauptos, akys pasitenkinusios.

Donelaičio išgvildenom aš atsistojau. Koja dreba, balsas kimsta, bet stojau:

Žmonės, leiskit žodį

Seniūnas Jonas Kazlauskas palinksėjo, ir pradėjau. Iš pradžių painiojau, bet po to išliejau viską apie paskalas ir nuoskaudas.

Tai melas, nuo pradžios iki galo! Mano pieną kas savaitę tikrina Biržų laboratorija, protokolai va pažiūrėkit.

Sūrį mano ima trys parduotuvės niekas nėra skundęsis!

Dabar, sakykit, Zita Petronė, sukau galvą į ją, kodėl mane apšmeižėt? Ką blogo padariau? Už ką?

Jos veidas keitėsi lyg žaibas: rožinis baltas pilkas.

Na, aš Na tu ką Tik sakiau taip girdėjau sumurmėjo.

Nuo ko girdėjai? Neleidžiu įvardink!

Tyla tokia, kad musė mušasi į langą girdisi. Visi žiūri į Zitą, akys slegiančios.

Na Na, žmonės šnekėjo

Visai susimaišė, o staiga suriko:

O jūs visi ko žiūrit? Ką, aš kalta, kad jai vyras numiręs, o jinai su kavalieriumi gyvena!?

Čia jau man ausys atvipo.

Koks dar kavalierius? Nešneki nesąmonių! Gyvenu viena kaip pirštas iš kur čia kavalierius?

Tai tavo Mindaugas, ką kavalierius? pasigirdo balsas iš galo.

Senutė Stanislava atsiliepė ką jau ką, o viską žino.

Jis ji ateina padėti ūkio darbuose jau kavalierius?

Ir atsistojo Mindaugas. Sėdėjo kampe, vos pastebėjau, didelis, pečiuotas, veidas kaip virtas burokas, kumščiai gniaužti.

Mama, tyliai, ką tu padarei?

Zita puolė prie jo, rankas tiesė:

Mindaugėli, juk dėl tavęs Norėjau kaip geriau, ji gi tave apsuks!

Užsičiaupk! suriaumojo taip, kad visi pašoko. Užsičiaupk, supranti?! Ar žinai ką padarei? Apšmeižei žmogų! Garbingą! Darbuojasi kaip žvėris, viena visą fermą tempia, o tu ją į purvą!

Atsisuko į mane, žiūrėjo kažkaip kitaip.

Raminta Povilaityte, sumurmėjo, atleiskit jai. Ne iš blogumo. Ji iš pavydo, iš moteriško durnumo. Ji bijo, kad eisiu nuo jos, pas jus eisiu. O aš

Sustingo, perbraukė ranka per veidą.

O aš, iš tikro, myliu jus. Jau seniai. Dar kai atvažiavėt čia kartu su Povilų amžinatilsį. Tada man buvo keturiolika, jums dvidešimt penkeri.

Žiūrėjau ir norėjau: tokios žmonos. Vedžiau Loretą, nes jūs ištekėjusi. Galvojau praeis. Nepraėjo. Loreta jautė, todėl ir išvažiavo, gal.

Kaimo salėj tylu. Zita susmukus, veidas pilkas, lyg per minutę neatpažįstamai pasenus.

Kai nebebuvo Povilo, pradėjau ateiti padėt. Ne iš gailesčio. Nes negalėjau neiti. Būnant šalia jūsų man gera, atrodo, kad vietoj esu.

Jis nutilo. Neką ir pasakyti žinojau galvoj pustuštė, tik kraujas smilkiniuose dunksi.

Mindaugai, gi vyresnė aš už tave vienuolika metų.

Žinau, ramiai. Ir kas?

Ir nieko, įsiterpė Stanislava. Mano vyras aštuoneriais metais jaunesnis buvo, pragyvenom keturiasdešimt trejus metus. O šie metai švilpt, nesąmonė. Svarbiausia, kad žmogus geras.

Žmonės sumurmėjo, susijuokė, vienas kitam per petį pliaukšėjo, kitas linksėjo. Zita Petronė susigūžus niekas jos nemato.

Man jos pasidarė gaila.

Iš karto ne bet vėliau. Supratau iš baimės viskas, iš savo moteriško vienišumo, iš čiaus baimės prarasti sūnų paskutinę atramą.

Kvailai padarė, negražiai, bet ne iš piktumo, o iš vidinio tamsumo, nemokėjimo mylėt be uždusimo, be tos begalinės aš juos pririšiu meilės.

Priėjau, prisėdau šalia pritūpus.

Zita Petronė, tyliai, nebijokit jūs. Niekas pas jus sūnaus neatims. Jis jus myli, jūs mama. Tik

Tik nebereikia taip daugiau, gerai? Nešmeižkit. Tai blogai. Tai kaip žemę nuodyti. Pasėsi gaila bus ne užauginti.

Ji pakėlė drėgnas akis.

Atleisk, Raminta, vos girdimai. Atleisk, kvaila aš.

Palinksėjau. Atleidau ar ne, vėliau matysis kai žaizda užgys, ar nenustos skaudėti.

Išėjom kartu aš ir Mindaugas. Jis tylėjo, saulei leidžiantis danguj, kuris buvo švelniai rožinis, lyg erškėtrožių žiedlapiai.

Mindaugai, sakau, ar rimtai? Ar taip rimtai sakėt?

Rimtai, šyptelėjo. Aš nemėgstu meluot.

Sustojau, pasižiūrėjau į jį. Geras jis žmogus tvirtas, šiltas, kaip krosnis žiemą.

Tai eikim, tarė Raminta. Karves reikia melžt. Padėsi?

Nusišypsojo, taip atvirai kaip vaikas.

Padėsiu.

Ir nuėjom. Po kojom žemė aitri, kvepia pelynais, žolės rasa. Bet toje kartumoje yra ir saldybės gal vilties, gal kaimiško gyvenimo, kuris vis tiek eina pirmyn stipresnis už apkalbas ir piktumą.

Mindaugas paėmė už rankos. Jo ranka stambi, surambėjusi nuo darbo, šilta. Ir aš nepasitraukiau. Gal taip ir turi būti

Ką manote jūs? Rašykit komentaruose, jei įsiminė spauskit patinka!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

12 − ten =

Ji palaidojo vyrą, viena atlaikė visus sunkumus, pakėlė ūkį… o tada kaimynė pradėjo apkalbinėti.