Naujo gyvenimo kaina
Laima, turiu tau šį tą pasakyti. Jau seniai viską apgalvojau.
Laima Žukauskienė stovėjo prie viryklės ir maišė sriubą. Paprastą sriubą bulvės, morkos, kiek saliero. Ji iš karto neatsisuko. Vyro balsas buvo kitoks. Ne tas kasdienis, kai reikia tartis dėl mokesčių ar piktintis darboviete. Balsas buvo tankus, tarsi paruoštas iš anksto.
Klausau, tarė ji, tęsdama maišymą.
Ne, tu tikrai neklausai. Atsisuk.
Ji išjungė kaitlentę, lėtai padėjo šaukštą ant padėklo. Po truputį atsisuko.
Andrius Žukauskas stovėjo virtuvės duryse. Penkiasdešimt dvejų, aukštas, žilstelėję smilkiniai kadaise ji laikė tai labai gražiu. Rankose laikė telefoną. Nežiūrėjo į jį, tik laikė.
Išeinu, tarė jis.
Laima pajuto, kaip kažkas susitraukė po kaire šonkaulių puse. Ne skausmas. Labiau laukimas skausmo.
Kur? paklausė ji. Kvailas klausimas, bet kiti žodžiai tiesiog nėjo į galvą.
Visam laikui. Susikroviau daiktus. Lagaminas jau prieškambaryje.
Andrius…
Laima, baik. Nenoriu scenų.
Nereikia scenų. Ji save suėmė tokia greita jėga, kad pati nustebo. Tiesiog paaiškink. Tu man skolingas paaiškinimą.
Jis patylėjo. Permetė telefoną iš vienos rankos į kitą.
Nebegaliu taip, galiausiai ištarė. Negaliu gyventi su neįgalia.
Tyla tapo beveik materialia. Lauke pravažiavo automobilis, kažkur trenktelėjo laiptinės durys, vamzdyje kažkas stuksenosi. O virtuvėje buvo tylu, kad Laima girdėjo savo kvėpavimą.
Ką? pasakė ji labai tyliai.
Suprantu, skamba žiauriai. Bet pati paklausei. Nepaėjo man žiūrėt į tavo randą, tabletes, ligonines pažymas. Tu pasikeitei po operacijos, Laima. Esi kitokia.
Tau atidaviau savo inkstą.
Žinau.
Savo inkstą. Kad gyventum.
Žinau, nenukreipė žvilgsnio. Tai buvo baisiausia. Nesislapstė. Ir esu dėkingas. Tu išgelbėjai man gyvybę ir niekada užmiršti to negalėsiu. Bet dėl dėkingumo negaliu šalia tavęs gyventi visą gyvenimą. Su žmogumi, kuris…
Koks tai žmogus?
Ne tas pats.
Laima tyliai atsitraukė prie lango. Už stiklo lapkritis pilka, šlapia, medžiai nuogi, bala ant asfalto. Stebėjo balas ir nesuprato, kaip pridera tokioj situacijoj elgtis. Verkt? Šaukt? Suklupt?
Yra kita, tarstelėjo. Ne kaip klausimą žinojo.
Pauzė pakankamai ilga, kad taptų atsakymu.
Yra.
Seniai?
Kelis mėnesius.
Ji linktelėjo. Toliau žiūrėjo į langą.
Kaip jos vardas?
Laima, neverta.
Kaip jos vardas? pakartojo.
Viktorija.
Kiek jai metų?
Trisdešimt vieneri.
Dar vienas linktelėjimas. Viduje kažkas sudėstė viską vieną aiškią schemą vėlyvi grįžimai, nepažįstami kvepalai, liovėsi klausinėjęs, kaip jaučiasi. Tiesiog liovėsi.
Išeisi dabar?
Taip.
Gerai.
Ji išgirdo, kaip eina koridoriumi. Kaip lagamino ratukai šnarą per parketą. Kaip spragtelėjo buto durys. Vienas aiškus spragtelėjimas ir viskas.
Laima pastovėjo prie lango dar kelias minutes. Tada grįžo prie viryklės, vėl įjungė kaitlentę ir paėmė šaukštą.
Sriuba dar turėjo išvirti.
***
Prieš trejus metus, kai Andriui nustatė galutinę inkstų nepakankamumo stadiją, Laima nė akimirkai neabejojo. Pati pasiūlė. Gydytojai patikrino suderinamumą, ji praėjo visus patikrinimus. Tą balandį abu atsidūrė greta ligoninės palatose. Ji atidavė jam kairį inkstą. Ilgai gijo po operacijos, lėtai sveiko. Andrius sveiko greičiau.
Kelis mėnesius po to Laima gyveno su vienu inkstu pratinosi prie naujos tikrovės. Skaudėjo šoną, vargino nuovargis, laikėsi dietos, kas tris mėnesius ėmė kraują kontroliniams tyrimams. Randas kairėje pilvo pusėje nedingo, tik kiek pašviesėjo, suplonėjo, bet liko.
Andrius tada tiesiog pražydo. Pašviesėjo veidas, priaugo svorio, pradėjo lankyti sporto salę. Naujai kostiumai, kiti kvepalai.
Laima galvojo jis tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Dėkingas, norintis atsigriebti. Buvo už jį laiminga.
Buvo tiesiog kvaila.
***
Pirmas dvi savaites po jo išėjimo ji tik dirbo. Tik tai darė automatika. Laima dirbo vertėja iš namų imdavo užsakymus vokiečių ir anglų kalbomis. Tekstai apie mediciną, teisę, retkarčiais grožinė literatūra. Sėdėdavo prie stalo, žiūrėdavo į monitorių, vertė svetimus žodžius į svetimą kalbą. Ir tai buvo gera, nes savų žodžių nebebuvo.
Vakarais valgydavo, kas pakliūdavo dažniausiai nevirė. Duona, sūris, kartais išsivirdavo kiaušinių. Eidavo miegoti anksti negalėdavo ištverti tylos bute. Atsibusdavo ketvirtą ryto ir tiesiog gulėdavo, žiūrėdama į lubas, kol pradėdavo švisti.
Kasdien skambindavo draugė Marytė.
Laima, ar gerai šiandien pavalgai?
Taip.
Ką valgei?
Maryt, kam tau žinot…
Sakyk, ką.
Sumuštinį.
Tai ne valgymas. Atvažiuosiu ryt.
Nebūtina.
Atvažiuosiu.
Marytė Petronienė draugė nuo studijų laikų. Abiems po penkiasdešimt. Marytė dirbo gydytoja poliklinikoje, turėjo antrą vyrą, savaitgaliais prižiūrėdavo du anūkus. Visada kalbėjo tiesiai.
Kitą dieną atvažiavo ir pirmiausia atidarė šaldytuvą.
O Viešpatie, Laima, tarė tyliai, žiūrėdama į beveik tuščias lentynas. Visai nevalgai?
Valgau.
Ką?
Visaip.
Visaip… Uždarė šaldytuvą ir atsisuko. Atrodo, lyg būtum nutrinta iš gyvenimo. Nėra veido.
Ačiū…
Ne dovana. Laima, žinau, kad tau dabar sunku. Taip turi būti skaudu, bet negalima tiesiog išnykti.
Neišnykstu.
Išnyksti. Marytė atsisėdo prie stalo ir mostu pakvietė atsisėsti priešais. Papasakok nuo pradžių.
Laima atsisėdo, įsistebeilijo į stalviršį.
Jis pasakė, kad nebenori gyventi su neįgalia, ramiai ištarė. Ir viskas.
Marytė tylėjo ilgai.
Koks šlykštus tipas, pagaliau pasakė. Tyliai, be emocijų. Faktiškai.
Ne. Laima papurtė galvą. Nevadink jo taip. Nereikia. Nepadės.
Tau reikia pykčio. Tai bent sveikiau, nei dabar.
Nėra pykčio. Bandžiau surasti tuščia.
Vėl tyla. Tada užkaitė arbatinį, pradėjo ieškoti kažko spintelėse.
Žinai, kas yra depresija iš tikro? tarė, neatsisukusi. Ne liūdesys. Tuštuma. Būtent ją aprašai.
Žinau.
Pas specialistą neisi, pažįstu tave. Nebuvo klausimas. Tad bent viena: laikaisi grafiko? Vaistai, tyrimai?
Taip. Paradoksaliai, bet taip.
Tai bent tiek.
Iš spintelės ištraukė grikių, uždėjo puodą. Neklausė leidimo. Tiesiog pradėjo virti, lyg taip ir turėtų būti.
Ir tada Laima pirmąkart apsiverkė.
Pirmąkart per dvi savaites. Ne gražiai, o visai negražiai, drėgnom, užgultom aimanom, kurių nebesuvaldė.
Marytė nepuolė jos guosti, neapglėbė, nesakė, kad viskas bus gerai. Tiesiog padavė popierinį rankšluostį ir pasakė:
Verkti gerai.
***
Gruodis praėjo tarsi rūke. Sausis jau buvo šiek tiek aiškesnis. Darbas gelbėjo. Vertimai užimdavo mintis, tada nebebūdavo vietos savoms.
Vasario pradžioje Marytė pradėjo kalbėti apie sanatoriją.
Laima, tau reikia išvažiuoti.
Kur?
Į sanatoriją. Radau Šaltinį netoli Druskininkų. Ten gera reabilitacijos programa, daug masažų, gražu ir žiema, miškai.
Marytė, aš ne neįgali.
Tiesiog tau reikia pailsėti. Pasikeisti aplinką. Jau keturis mėnesius sėdi savo bute greit su sienom šnekėt pradėsi.
Jau…
Marytė pažvelgė į ją.
Juokauju. Beveik.
Viskas, važiuosi. Yra vietų kovo mėnesiui. Trys savaitės, kelialapį formalizuosim kaip poilsinį, po donorystės reabilitacija priklauso.
Čia tu sugalvojai?
Tiesa. Paieškok internete.
Nepaieškojo. Žinojo, kad Marytė teisi. Žinojo, kad dūsta bute, kad pūva iš vidaus lėtai, bet ištikimai. Reikėjo ką nors keisti.
Gerai, tarė galiausiai. Važiuosiu.
***
Sanatorija Šaltinis buvo būtent tokia. Senas tarybinis pastatas po remonto, didelis pušynas aplink, takai barstyti smėliu. Iš kambario lango matėsi tvenkinys, kovą dar apsitraukęs ledu. Rytą ledas švytėdavo rožiniame apšvietime.
Pirmas dvi dienas beveik neėjo iš kambario. Procedūros, pietūs, vakarienė, vėl kambarys. Skaitė. Kiek vertė, nors su užsakovais sutarė, kad darys pertrauką.
Trečią dieną išėjo pasivaikščioti.
Parke buvo tylu. Kelios vyresnio amžiaus moterys ant suolo, dvi einančios su šiaurietiško ėjimo lazdom, vyras su šunimi.
Laima ėjo lėtai. Klausėsi, kaip girgžda po kojom smėlis, pušims šnarant nuo paukščių balsų. Galvojo apie nieką. Tiesiog ėjo ir džiaugėsi, kad galva tyli.
Prie tvenkinio medinis suolas. Atsisėdo ir žiūrėjo į ledą.
Galima šalia? kažkas paklausė.
Atsisuko. Šalimais stovėjo apie penkiasdešimties vyras žemas, tvirtų pečių, tamsiai mėlynu paltu. Parodė į suolą galva.
Prašom, atsakė Laima ir pasislinko, nors vietos buvo ir taip pakankamai.
Vyras prisėdo, pažvelgė į tvenkinį.
Gražu. Ledas dar laikosi, tarė praėjus minutei.
Taip.
Kovas, o laikosi. Pernai jau vasarį nutirpo.
Pirmąkart čia, nėra su kuo palyginti.
Aš jau antrąkart, nusišypsojo. Spalį pirmąkart buvau. Dabar vat kovas.
Neklausė, kas atvedė jį į sanatoriją būtų buvę netaktiška, nors visi žinojo čia niekas neatvažiuoja šiaip sau.
Kada atvykot? paklausė jis.
Prieš tris dienas.
Aš vakar. Lėtai ištiesė kairę koją, tarsi ramiai ją bandydamas. Koją dar reikia pratinti. Gydytojas sakė, laukia gera fizioterapija.
Pastebėjo sėdi kiek kitaip. Kiek pakrypęs, nestandartiškai.
Trauma? net pati nustebo dėl atvirumo.
Taip. Rugsėjį. Stuburo lūžis. Išbėrė be savęs gailesčio. Ne kritinė, vartau kojas. Bet iki galo dar nesu atsistatęs.
Atsiprašau…
Už ką? nustebęs pažiūrėjo. Jūs juk manęs nestūmėt.
Ne, tik. Tikiuosi, nėra labai sunku.
Sunku. Bet daug pagalvojau. Kiek šyptelėjo. Sako, tai sveika.
Laima pati pajuto besišypsanti. Nedrąsiai, bet šypsosi.
Saulius, ištiesė ranką.
Laima.
Rankos paspaudė dalykiškai, trumpai.
Eisiu toliau, lėtai pakilo. Patarė kasdien vaikščioti mažiausiai keturiasdešimt minučių. Kol kas tai man iššūkis.
Sėkmės.
Jums taip pat.
Nuėjo taku. Išties kiek atsargiai, ne visiškai simetriškai, bet tiesiai. Nesusilenkė.
Laima vėl žiūrėjo į ledą.
Pirma kart per keturis mėnesius jausdavo tiesiog… paprastumą. Ne lengvumą. Paprastumą.
***
Kitą rytą jie vėl susitiko pusryčiaudami. Visiškai netikėtai. Ji sėdėjo prie lango, vienintelis laisvas staliukas, ir jis atėjęs su lėkšte gavo jos linktelėjimą.
Prisėskit, jei norit.
Dėkui.
Per pusryčius beveik nekalbėjo. Jis skaitė ką nors telefone, ji žiūrėjo pro langą. Pabaigęs jis paklausė:
Jūs vertėja?
Ji nustebo.
Kodėl taip nusprendėt?
Vakar prie jūsų buvo vokiškas žodynas. Popierinis. Šiais laikais retas dalykas.
Atidžiai stebite.
Toks esu. Neskambėjo puikavimu tiesiog faktas. Tai vertėja?
Taip. Medicinos, teisės, kartais prozos.
Įdomu. Atrodė, kad nėra mandagumas. Aš architektas. Bent buvau, kol kas neaišku.
Kodėl neaišku?
Rankos veikia, o va nugara… Kilstelėjo pečiais. Žiūrėsim.
Negalit nedirbt?
Neįmanoma. Ne fiziškai, o štai taip. Pabaksnojo stalą delnu, pabrėždamas. Ne tik darbas. Tu imi mąstyt kitaip. Jei nebemąstai kažko trūksta.
Su vertimais panašiai, linktelėjo Laima. Kaip perverti galvą į kitą režimą. Jei nėra, trūksta.
Lygiai taip. Jis linktelėjo. Taip.
Tyla buvo maloni. Neįtempta.
Ilgam čia? paklausė jis.
Trys savaitės.
Aš irgi. Tai tikrai dar susitiksim.
Neabejotinai.
***
Kol Laima stebėjo kovo ledą ir kalbėjosi su nepažįstamu vyru apie žodynus ir architektūrą, Andrius Žukauskas gyveno visai kitokį gyvenimą.
Jis pats nesuprato, kaip tapo taip gera. Po trijų metų ligos, dializių, jo paties kūno kaip priešo pojūčio, staiga pajuto kūnas veikia. Galėjo keltis be minčių apie tabletes. Gerti vyno taurę per vakarienę ir beveik negalvoti apie pasekmes. Dabar viskas kitaip.
Viktorija tapo šios naujos tikrovės dalimi. Trisdešimt vieneri, šviesiaplaukė, pastoviai įkrautas telefonas ir beribė energija. Dirbo kelionių agentūroje, mokėjo sudėlioti planus.
Žiūrėk ką radau! rodė telefone nuotraukas: kalnų takai, žydras vanduo, uolos. Juodkalnija, balandis. Maršrutai nesunkūs, bet gražūs. Kaip tu?
Puikiai, sakė jis. Nes jautėsi puikiai. Prieš metus jam rodėsi, kad niekur niekada nevyks.
Persikraustė į jo butą. Viktorija atvežė keletą dėžių, perstatė baldus, pakabino naujas užuolaidas. Andriui tiko. Užuolaidos patiko.
Laikas nuo laiko galvodavo apie Laimą. Ne gailesčiu, bet su lengvu diskomfortu, kurio nenorėjo pavadinti kalte, nes savęs nekaltino. Ji buvo gera. Ji dėl jo padarė neįmanoma. Bet gyvenimas su ligoniu arba su tuo, kuris toks atrodo, sunkus. Jis norėjo aukščiau, ne žemyn.
Taip aiškindavo sau. Ir patikdavo tas aiškinimas.
Darbas irgi pasikeitė. Darbe juokavo atjaunėjai, Žukauskai!
Jaunas žmogus grįžo! šypsojosi bendradarbiai.
Gyvenimas susitvarko, sakydavo.
Ir tikrai. Balandį išvyko į Juodkalniją, rudenį į Islandiją. Viktorija norėjo pamatyti šiaurės pašvaistę. Andrius norėjo visko.
Islandijoje šalčiai ir vėjai, nuomavosi automobilį, keliavo tuščiais keliais. Viktorija filmavo, Andrius jautėsi puikiai.
Jam patiko greitis. Bijodavo jį prarasti.
***
O tuo metu sanatorijoje prie Druskininkų bėgo dienos.
Procedūros, pasivaikščiojimai, pietūs. Laima pamažu priprato prie grafiko. Rytą spygliuočių vonia, tada pusryčiai, paskui ilgas pasivaikščiojimas. Po pietų miegas po fizioterapijos visada norėjosi. Vakare skaitydavo ar žiūrėdavo, kaip temsta už pušų.
Saulius tapo maršruto draugu. Jie išeidavo panašiu laiku, dažnai susitikdavo takuose.
Šiandien trisdešimt šešios minutės, ketvirtą dieną tarė, prisėdęs ant jų suolelio prie tvenkinio.
Norma keturiasdešimt.
Žinau. Bet pavargau. Pažvelgė į ledą, kuriame jau atsirado properšų. Piktina mane tai.
Naivus pyktis. Po stuburo lūžio per penkis mėnesius logiška ne viską pajėgti.
Jis pažvelgė į ją.
Medicininius tekstus verčiat, pastebėjo. Jaučiasi.
Kuo?
Kalbat realiai, be liaupsinimų. Per daug kas arba pervertina, arba nuvertina: Tu šaunuolė, ko čia, viskas bus gerai. O jūs grynus faktus.
Aš gi ne jūsų gydytoja, nežinau, ar tikrai bus gerai, tiesiai pasakė.
Va būtent. Nusišypsojo. Atvirumas retas dalykas.
Galvojo: jis teisus. Pastaraisiais mėnesiais visi kartojo bus gerai, susitvarkysi, esi stipri. Bet niekas atvirai.
Kaip atsitiko? Jei nenorite, nesakykit.
Statybvietė. Nuolat važiuodavau į objektus, taip ir reikia. Kažkas negerai su pastoliais kritau iš trečio aukšto.
Ir?
Išgyvenau. Ne patetiškai, faktas. Įdomu, kai guli, nieko nesupranti, paskui lėtai suvoki iš pradžių, kad gyvas, paskui, kad skauda, vėliau giliniesi, kas ir kiek.
Ilgai?
Ilgai. Pažiūrėjo į vandenį. Bet buvo laiko galvoti. Apie viską. Kad statydavau namus, bet normalaus paties neturėjau. Apie sūnų pastaruosius du metus beveik nebendravom. Gal gerai, kad gyvenimas duoda apisvaigimo.
Keistas būdas persivert.
Taip, bet gyvenimas išradingas.
Laima tyliai nusijuokė. Netikėtai sau pačiai.
Nesijaučiau jus juokiantis, tarė jis.
Tik tris dienas pažįstu.
Užtenka, jau kartą nusijuokėt.
Nesureagavo, tik žiūrėjo į properšą lede.
Vedus? be koketavimo paklausė.
Buvau. Tiesiai. Ne daugiau.
Seniai?
Keturi mėnesiai. Išėjo. Po to, kai…
Nenorėjo užbaigti, bet galiausiai prabilo:
Prieš trejus metus atidaviau jam inkstą. Donorystės operacija. Išėjo, nes, pasak jo, nebėra prasmės gyvent su neįgalia.
Saulius ilgai tylėjo. Laukė. Dauguma tada ką nors sako baisu, nesuvokiama, kaip galėjo.
Skaudu, galiausiai tyliai tarė.
Tik tiek.
Taip, skaudu, atsakė Laima.
***
Ledas ant tvenkinio nutirpo iki kovo vidurio. Vanduo tapo tamsiai pilkas, vėliau mėlynas. Rytais virš jo tvyrojo rūkas.
Dabar jie vaikščiojo kartu. Iš pradžių tarsi atsitiktinai, paskui taip jau sutarė. Dešimtą ryto, po pusryčių, prie centrinio įėjimo.
Saulius ėjo lėtai. Tiek, kiek reikėjo. Laima sulėtindavo tempą ir pajausdavo, kad ji irgi nebenori skubėt.
Kalbėjosi daug. Apie darbą, architektūrą, kalbas. Kaip pasikeičia erdvės pojūtis traumos metu, kaip kūnas mokosi kitaip gyventi po pokyčio. Laima pasakojo apie randą iš pradžių negalėjo jo matyti, paskui tapo dalimi jos.
Taip ir turi būti, sakė Saulius. Kūnas sąžiningesnis už mus. Tiesiog prisitaiko.
Jūs žiūrite į savo randą?
Ant nugaros sunku. Nusijuokė. Bet jaučiu. Kasdien.
Ir ką jis jums reiškia?
Pagalvojo.
Kad esu čia. Tiesiog. Kažkas buvo, bet aš čia. Ir to užtenka.
Laima galvojo apie tai vakare. Kad kažkas buvo, bet esu čia.
Kita filosofija. Ne ta, kurios laikėsi Andrius jis norėjo pamiršti viską, pradėti nuo balto lapo. O šitas žmogus sako, kad būti čia ir yra daug.
Dar nežinojo, ką galvoti. Bet mąstyti buvo gera.
***
Antros savaitės vakarais pradėjo gerti arbatą. Fojė minkšti krėslai, mažas staliukas. Laima atsinešdavo sausainių, kuriuos atveždavo Marytė, Saulius sumokėdavo už arbatą iš aparato.
Papasakok apie sūnų, paprašė ji kartą.
Antanas. Dvidešimt šešeri. Vilniuje, programuotojas. Pernai vedė, žmona gera, sykį ją mačiau per vestuves. Rankose laikydamas stiklinę. Nebuvom susipykę, tiesiog išsiskyrėm. Vis dirbau, jis pats augo.
Kalbėjot po traumos?
Atvažiavo, kai ligoninėj guliėjau. Sėdėjo šalia. Tylėjo. Gyvenimo keistumai reikia ekstremalumo, kad įvyktų paprasčiausias pokalbis.
Pažįstu, apglėbė arbatos puoduką. Turiu dukrą Kamilę, dvidešimt trejų. Kai Andrius išėjo, norėjo atvažiuoti pas mane. Neįsileidau.
Kodėl?
Nenorėjau, kad matytų mane tokią. Tyla. Nenorėjau būti auka jos akyse. Esu mama, turiu būti.
Kuo?
Tiesiog savimi. Ne tuo, kurio reikia gailėtis.
Suprantama. Linktelėjo. Išdidaus ar iš savigynos?
Nežinau. Gal ir to, ir to.
Ji žino, kur tu?
Taip. Skambiname viena kitai. Siūlo atvažiuoti savaitgaliui. Dar galvoju.
Leisk jai tai padaryti.
Pažiūrėjo į jį.
Kodėl?
Nes ji nori. Ne iš gailesčio, o iš meilės. Stipriai padėjo stiklinę. Ilgai neįsileidau Antano galvojau, išsikapstysiu pats. Gal ir taip. Bet paskui, kai atvyko… buvo geriau negu vienam.
Nebijojot, kad pamatys silpną?
Bijojau, tiesiai. Bet vis tiek mato. Sūnus jie daugiau žino, nei manom.
Laima linktelėjo. Nekalbėjo. Bet kitą dieną paskambino Kamilei ir pasakė gali atvažiuoti kitą savaitgalį.
***
Andrius Žukauskas žiūrėjo reklaminį žurnalą su Gvatemalos ugnikalniu ir galvojo, kaip tai būtų gražu.
Viktorija, pažiūrėk, pakišo žurnalą. Acatenango. Kopimas.
Viktorija peržiūrėjo.
Keturi tūkstančiai metrų… Andriau, tu juk anksčiau nevaikščiojai po kalnus?
Anksčiau nieko nedariau. Dabar kitaip.
Gydytojas sakė…
Sakė adekvačias apkrovas. Žygiai adekvačios apkrovos. Nusišypsojo. Čia gi ne alpinizmas, Viktorija! Tik žygis.
Akimirką pamąstė.
Gerai. Kada?
Rudenį, spaliui ten tinkamas sezonas.
Pažiūrėsiu, kokie turai.
Ji atidarė telefoną. Andrius vėl paėmė žurnalą ir žiūrėjo į ugnikalnio nuotrauką. Tobulas kūgis danguje. Gražu.
Apie Laimą galvodavo jau visai retai. Kartais, kai kam nors iš bendrų pažįstamų paskambinus tekdavo tvardytis. Arba kai vaistinėje pamatydavo jo imunodepresantus ir prisimindavo, kaip Laima tvarkingai išdėliodavo tabletes į kasdienių dėžučių skyrelius. Ji visa tai darė pati. Nereikėjo prašyti. Tiesiog kartą atsirado tas dėklas.
Dabar tvarkydavosi pats.
Pasirodo, galima ir pačiam.
Antidepresantų jau nereikėjo. Jokio aptemimo. Kūnas veikė. Tyrimai buvo geri. Nefrologas jį stebėdamas visą laiką jautėsi laimingas, galėdamas klysti savo blogose prognozėse.
Kaip jaučiatės?
Puikiai, daktare Stasiūnai.
Apkrovos?
Vidutinės.
Alkoholis?
Minimaliai.
Dieta?
Stengiuosi.
Gerai, sakydavo gydytojas, vis dar lyg šiek tiek įtariai. Inkstas gerai prigijo, tik nesusileiskite.
Nebus taip, patikėjęs atsakydavo Andrius.
***
Gvatemalos taip ir neišvyko. Viktorija rado ką įdomesnio arčiau Marokas, spalis. Miestai, turgūs, dykumos. Kupranugariai.
Ne žygis, bet gražu.
Sutinku.
Maroke buvo apie trisdešimt penki šilumos. Vaikščiojo po medinas, derėjosi, pirko šlamštą. Vakarais valgė pikantišką ėrieną, gėrė mėtų arbatą.
Andrių ėmė kamuoti nuovargis. Nusprendė karštis ir klimato keitimas. Trečią dieną pakilo temperatūra.
Gal ką blogo suvalgiau? pamąstė.
Arba saulės smūgis.
Greičiausiai tai.
Išgulėjo dieną kambaryje, paskui temperatūra atslūgo. Tęsė kelionę.
Maroke paskutinę dieną pajuto buką skausmą šone dešinėj, kur dabar buvo Laimos inkstas. Skausmas ne stiprus, bet erzinantis.
Kas yra? klausė Viktorija.
Nieko, tik šoną tempia.
Gydytojo reikia?
Gal tiesiog dėl krūvio.
Grįžo namo. Per tris dienas skausmas praėjo.
Tačiau kažkokia nerimastinga nuojauta liko.
***
Kamilė atvyko šeštadienį į sanatoriją. Aukšta, panaši į tėvą, tik veidas motinos tamsūs plaukai, šviesios akys, tiesūs antakiai.
Stipriai ir ilgai apkabino Laimą.
Mama, tarė.
Kamilė, Laima.
Gėrė arbatą fojė. Kamilė pasakojo apie darbą, naują butą, kurį dalinosi su draugu. Laima žiūrėjo ir svarstė, kad dukra jau suaugusi kol Laima nepastebėjo, ji pagyventi suspėjo.
Kaip tu laikais? be įžangų.
Geriau, atsakė Laima. Ir tai buvo tiesa.
Čia gerai?
Taip. Tylu, miškas, geri žmonės.
Kokie žmonės? pažiūrėjo Kamilė.
Laima pagalvojo.
Yra vienas. Architektas. Atsigauna po traumos. Gera bendrauti.
Gera, Kamilė pasakė taip, kad buvo aišku suprato, kiek žodžių dar liko neištarta.
Kamilė, nelįsk.
Mama, nieko nesakau.
Sakai tonu.
Džiaugiuosi, jei tau gera su juo, iš tikro džiaugiuosi.
Laima pažiūrėjo į dukrą.
Jau užaugai.
Laikas buvo, nusišypsojo Kamilė.
Saulius pasirodė fojė vėliau, kai jos kalbėjosi krėsluose. Akivaizdžiai ėjo pro šalį, pamatė, linktelėjo.
Laba diena.
Laba diena. Kamilė, čia Saulius. Saulius, mano dukra.
Malonu, paspaudė ranką. Ar patinka čia?
Gražu, atsakė Kamilė. Gera miškas.
Aha. Iki rytojaus.
Iki rytojaus.
Kai išeidamas dingo, Kamilė kiek patylėjo.
Mama…
Ką?
Nieko. Tiesiog… Šyptelėjo. Viskas gerai.
***
Paskutinė savaitė sanatorijoj ėjo lėtai bet gera. Sniegas nutirpo. Parkas pasikeitė. Pasirodė pirmieji žali daigeliai, paukščiai lojo rytais, kad Laima prabusdavo anksčiau laiko ir nebepykdavo.
Kas rytą su Sauliumi eina. Jis jau beveik be trukdžių keturiasdešimt minučių virto valanda, paskui pusantros. Nekalba apie tai kaip apie žygdarbį. Pastebi paprastai.
Valanda dvidešimt septynios. Be pertraukų.
Gerai.
Noga klauso, fizioterapeutas sako, po trijų mėnesių jau būsiu formoj.
Geros naujienos.
Taip. Tylėjo. Noriu pas sūnų į Vilnių. Ne dėl ko nors, tiesiog.
Tiesiog?
Taip. Pažiūrėjo į medžius. Teisingai sakėte dėl Kamilės. Jos noras buvo meilės, ne gailesčio. Mačiau, kai atvažiavo.
Stebite žmones.
Darbas toks. Architektai žiūri į tarpą tarp daiktų. Ne į patį daiktą, o į tarpą.
Laima apmąstė. Gražu, pasakė.
Naudinga. Bet šypsojosi. Laima, galiu paklaust neįžūlų klausimą?
Priklauso nuo klausimo.
Kai grįšim ar leisit paskambinti?
Sustojo. Jis irgi. Aplink miškas, pirmoji žalia, tvenkinys žėri tarp medžių.
Leisiu, atsakė.
Gerai, ramiai pritarė. Kaip dalyką, reikalaujantį rimties.
Nuėjo toliau.
***
Grįžo namo kovo pabaigoj. Butas tas pats, bet kažkas kitaip ar ji pati kita, nežinojo.
Pirmiausia atidarė visus langus, įsileido oro. Sudarė sąrašą pirkinių ir išėjo į parduotuvę. Pirko daug ne vien duoną ir sūrį, bet viščiuko šlauneles, žalumynus, pomidorus, sugalvojo, kad tą vakarą pavirs kažką sudėtingesnio.
Verda ir klausosi radijo.
Marytė paskambino aštuntą vakaro.
Na kaip? Grįžai?
Taip, grįžau.
Papasakok.
Gerai ten buvo. Iš tikrųjų gerai.
Girdisi. Balsas kitoks. Tyla. Laima, kas?
Sutikau žmogų.
Ilga tyla.
Daugiau papasakok.
Ji papasakojo. Trumpai vardas, amžius, architektas, trauma, lėtas ėjimas parke, vakarinė arbata.
Jis paskambins?
Sakė, kad paskambins.
Gerai. Dar kartą: Gerai.
Saulius paskambino kitą vakarą.
***
Po truputį pradėjo susitikinėti. Neskubant. Matyt, šitas žodis tinkamiausias neskubant.
Pirmąsyk pasimatė po dviejų savaičių. Nedideliame restorane netoli jo namų centre. Saulius gyveno vienas, išsiskyręs senai, dar iki traumos. Buvusi žmona likusi Kaune, turi kitą šeimą.
Išsiskyrėm civilizuotai, sakė. Be pykčio. Tiesiog paaiškėjo, ko reikia skirtingai.
Jai ko?
Stabilumo. Norėjo, kad dirbčiau biure ir grįžčiau šeštą. O aš vis statybvietėse, komandiruotės, ilgi vakarai.
Antanas gyveno su ja?
Iki šešiolikos. Paskui laikinai pas mane, vėliau išvažiavo į Vilnių. Atplėšė duonos riekę. Nesu blogas tėvas. Tiesiog dažnai nebuvau šalia.
Truputį kitaip.
Taip.
Valgė. Lango šalimais balandžio vakaras, šlapias asfaltas žibėjo žibintų šviesoje.
Noriu pasakyti svarbų dalyką, pratarė jis.
Laima pažvelgė.
Nežinau, koks bus mano tempas, sąžiningai. Bendrai. Esu lėtas žmogus, dabar ypač lėtas. Jei tau tinka džiugu. Jei ne suprasiu.
Tinka, šyptelėjo. Mano tempas irgi ne greitas.
Mačiau. Paprastai. Konstruodama parką vaikščiojai be skubėjimo. Tai gerai. Reiškia, žinai, kur eini.
Pagalvojo, kad tai keisčiausias ir tiksliausias komplimentas, kokį teko girdėti.
***
Susitikdavo kartą per savaitę, kartais dažniau. Vaikščiojo, valgė, kalbėjosi. Jis pasakodavo apie projektus, ji apie vertimus. Abu lankėsi savo gydytojų konsultacijose kartais laukdavo vienas kito už poliklinikos ir eidavo drauge.
Gegužę pakvietė į parodą architektūros bienalė, nedidelė, užkampyje pramoniniame rajone maketai, brėžiniai, nuotraukos.
Šitas, sustojo ties mažu gyvenamojo namo maketu. Mano paskutinis projektas iki traumos.
Papasakok.
Papasakojo apie erdves, apšvietimą, langus, kuriuos planavo konkrčiam šviesos kampui. Juto tą susikaupimą ir girdėjo tik tiek, kiek norėjosi neužduoti klausimų.
Spėjo pastatyti?
Stato. Rudenį noriu pamatyti.
Pasiimsi mane?
Pasisuko į ją. Suprato, kad pirmąkart perėjo prie tu.
Pasiimsiu, irgi perėjo prie tu.
Tyliai, bet svariai, kažkas pasikeitė.
***
Tą patį vasarą Andrius Žukauskas pajuto, kad kažkas ne taip.
Prasidėjo nuo tyrimų. Nefrologas paskambino pats neįprasta.
Andriai, tavo naujausi rezultatai man kelia nerimą. Noriu pasikalbėti.
Kas būtent?
Nedideli, bet man reikalinga asmeniška pasikonsultuoti.
Priėmime žiūrėjo dar atidžiau.
Yra ženklų, kurie nepatinka, sakė. Nedideli inksto funkcijos pokyčiai. Gali būti atmetimo pradžia. Ką darėt pastaraisiais mėnesiais?
Papasakojo Juodkalnija, Islandija, Marokas. Gydytojas klausėsi visiškai kantraus žmogaus veidu.
Andriau, svetimas inkstas nėra jūsų inkstas. Jis veikia, bet svetimas papildomų vaistų dėka. Karštis mažina veiksmingumą, aukštis irgi. Staigūs klimato pokyčiai vargina imunitetą.
Jūs apie tai kalbėjot?
Taip. Girdėjot?
Tylėjo.
Negąsdinsiu, pasakė gydytojas. Bet būtina suprasti, kad jūs nebetapote sveiku žmogumi, kuris aktyviai gyvena. Jūs su transplantuotu organu. Tai kitaip.
Sėdėjo automobilyje, žiūrėdamas į praeinančią jauną porą jie juokavo, nešėsi maisto. Pajuto ką, ko nenorėjo jausti.
***
Viktorija sužinojo apie tyrimus pirmom dienom buvo rūpestinga, paskui jau erzino. Nepripažino to, bet Andrius matė.
Viktorija, reikia sumažinti krūvį gydytojas sako.
Suprantu. Pasitaisysi ir toliau keliausim.
Tai ne gripas. Tai…
Žinau, kas tai. Atsisuko. Nieko bloga nesakau. Pailsėk, pasitaisysi viskas atsinaujins.
O jei neatsinaujins?
Žiūrėjo į jį.
Atsinaujins. Nereikia dramatizuoti.
Pagalvojo, kad tiesiog klausia nedramatizuoja.
***
Rudenį niekur nedingo. Namie skaitė. Tai gąsdino. Po trejų metų ligos ir dializės norėjo judėti, dabar vėl sėdėjo.
Viktorija ėmė vėluoti. Kartais apskritai negrįždavo, skambindavo ir sakydavo, kad liko pas draugę. Netikrino. Nenorėjo žinoti.
Lapkričio mėnesį susipyko niekų, bet iš esmės. Viktorija nei grubiai, nei piktai, bet pavargus:
Supranti, kad negaliu taip? Tu sergi, nervinies, gyveni tarsi ne čia. Kalbu bet tu kažkur kitur.
Atleisk.
Problema ne čia. Problema, kad… sustingo.
Kad tikėjaisi ko kito?
Tyla.
Nežinau, ko tikėjausi, sąžiningai. Bet ne to.
Suprato.
Pirmas mintis, kai tai išgirdo, ne apie Viktoriją.
Pagalvojo apie Laimą.
Kaip ji kalbėdavosi, kai jis gulėjo po operacijos. Be panikos ir isterijų. Kalbėdavo apie vaistus ir tyrimus taip, kaip apie orą. Normalu būti ligoniu su ja šalia.
Pabandė šias mintis išvaryti.
***
Kalėdų laikotarpiu Laima jau aiškiai žinojo, kad yra laiminga. Lėtai, ramiai, kaip supratimas, kad ramu ir nebijai ryto.
Dabar jie su Sauliumi matydavosi beveik kasdien. Saulius visiškai atsigavo iki spalio jau ėjo tiesiai, be atsargumo. Juokėsi iš savęs, kad automatiškai stabdo, kur reikia ir nereikia.
Baik stabdyt, kartą juokėsi Laima. Einam normaliai.
Įprotis, šypsojosi. Po traumos taip lieka. Gal nieko bloga.
Rudenį nuvažiavo žiūrėti jo namo mažas namas prie Trakų, ramus miestelis, statybininkai baigė paskutinius darbus. Saulius vaikščiojo per aukštus, žiūrėjo pro langus.
Laima pastovėjo prie antro aukšto lango, žiūrėjo į sklypą, į medžius, į dangų.
Gera.
Taip, šalia sustojo Saulius. Esu patenkintas.
Laima, ištarė.
Ką?
Noriu, kad tu gyventum su manim. Kada nors. Jei panorėsi.
Ilgai tylėjo.
Kada nors, galiausiai.
Tai atsakymas?
Tai sąžiningas atsakymas. Neesu greita.
Žinau, švelniai. Aš irgi.
Žiūrėjo pro langą, medžiai buvo geltonuose lapuose, pro juos krito labai graži rudens šviesa.
***
Sausį paskambino Marytė.
Laima, girdėjai?
Ką?
Apie Andrių.
Pajuto, kaip kažkas susitraukė senas refleksas.
Kas atsitiko?
Guli ligoninėje. Problemų su inkstu. Marytė kalbėjo atsargiai. Pasakojo viena pažįstama jų kolegė rimta. Ir ta nauja, Viktorija, išėjo.
Stovėjo prie lango. Sausis už lango.
Gerai, kad pasakei.
Kaip laikaisi?
Išties gerai.
Padėjo ragelį, pastovėjo. Kažkas sujudėjo viduje nei džiaugsmas, nei užuojauta. Kažkas sudėtingiau. Ramus suvokimas.
Paskambino Sauliui.
Sveikas.
Sveika. Viskas gerai?
Taip. Tiesiog norėjau išgirsti balsą.
Klausyk, girdi, šypsojosi jis.
Šiandien laisvas?
Taip.
Užsuk, pagaminsiu ką nors padoresnio.
Važiuoju.
***
Andrius išėjo iš ligoninės vasarį. Numetė svorio. Veidas pasikeitė ne paseno, bet kažkas viduje pasikeitė.
Gyveno vienas. Viktorija išsikraustė prieš pat jo hospitalizaciją. Nebuvo pikta. Tiesiog atėjo, ramiai sudėjo dėžes, jis padėjo jas nunešti iki taksi. Padėkojo, atsisveikino. Tai buvo liūdniausia iš visko ne pykčiai, o paprastas mandagus atsisveikinimas.
Namuose tylu. Užuolaidos Viktorijos. Norėjo keisti, bet nekeitė.
Pradėjo galvoti apie Laimą.
Iš pradžių retai. Vėliau dažniau. Galų gale kasdien.
Suprato, kad galvoja ne apie tai, kaip jai buvo, o ką ji sugebėjo būti šalia, nepykti, neišsekti. Kaip dėliojo tabletes. Kaip kalbėdavo ramiai apie sunkiausius dalykus.
Jam dabar toks žmogus buvo gyvybiškai reikalingas. Dabar aiškiai tai suprato.
Rado jos numerį sename telefone. Ilgai žiūrėjo.
Paskambino.
Ji atsiliepė po trijų signalų.
Andriai, tarė. Ne klausiamai. Paprastai.
Laima. Sveika.
Sveikas.
Kaip gyveni?
Gerai, tarė. O tu?
Matyt, girdėjai.
Girdėjau.
Tyla.
Galiu atvažiuoti? Pasikalbėti.
Trumpai patylėjo.
Gali, tarė. Atvažiuok.
***
Atsivedė sekmadienį ketvirtą popiet. Laima atidarė iškart, lyg būtų laukusi.
Jis atrodė kitoks. Vyresnis. Ne metais, o pergyvenimais tarsi jau nebebuvo kur apsimesti, kad viskas tvarkoj.
Užeik.
Ačiū.
Įėjo į koridorių. Apžvelgė butas tas pats, bet daug naujų daiktų: pora knygų lentynoje, kur anksčiau nebūdavo, gėlių kvapas.
Sėsk, arbatą virsiu?
Noriu. Ačiū.
Ji nuėjo į virtuvę. Jis įsitaisė svetainėje, pažiūrėjo į nuotrauką ant sienos Kamilė, visai jauna, Laima juokiasi, gal trisdešimties.
Grįžus su arbata ne iškart prabilo. Laikė puodelį rankose.
Laima, žinau, kad neturiu teisės prašyt.
Andriau…
Leisk pasakyti. Pakėlė akis. Supratau. Per pastaruosius mėnesius supratau, kad suklydau. Visiškai. Tai, ką tau pasakiau, ką padariau…
Neverta aiškintis.
Vertas. Nurijo seilę. Laima, norėčiau pradėti viską iš naujo. Žinau, kaip skamba. Žinau, ką galvoji. Bet aš pasikeičiau. Supratau, ko reikia. Kieno reikia.
Laima padėjo puodelį. Įdėmiai pažiūrėjo.
Ko tau reikia, Andriau?
Tavęs.
Manęs ar žmogaus, kuris moka prižiūrėti?
Nepasakė iškart.
Argi tai ne tas pats?
Ne, tonu, kuris ne pyktas, tiesiog ramus. Dabar atėjai iš baimės būti vienui vienam su liga. Atėjai, nes reikia to, kuris nepabėgs pirmam sunkumui. Ir prisiminei, kad toks žmogus buvo.
Laima…
Palauk. Nekelki tono. Nereikėjo pykti ji viską buvo permąsčiusi. Nesipykstu. Noriu, kad žinotum. Praėjo pusantrų metų man dabar geriau. Tikrai geriau. Ne todėl, kad užmiršau, o todėl, kad radau tai, ką buvai sugriovęs.
Ir ką radai?
Save. Trumpam patylėjo. Ir dar vieną žmogų.
Kitoks buvo žvilgsnis rodėsi, pasiekė jį.
Yra kitas vyras? dabar ne kaip klausimas.
Taip.
Seniai?
Nuo pavasario. Pakėlė puodelį. Tai geras žmogus, Andriau. Irgi sirgo. Irgi sveiko. Gerai žino, ką reiškia ne teoriškai, o tikrai.
Andrius tylėjo. Pažiūrėjo į stalą.
Turėjai ant manęs pykti labiau, nei pyksti.
Sakiau tau nebuvo pykčio. Tiesiog tuštuma. Paskui geriau.
Kaip pavyko?
Ne pati. Žiūrėjo švelniau. Padėjo draugė, sanatorija, laikas. Ir žmogus, kuris moka būti šalia, nepabėga.
Aš pabėgau.
Taip.
Baisu buvo.
Žinau. Tyla. Tu išsigandai rando, tablečių, silpnumo. Tikėjaisi, kad tai jau gyvenimo pabaiga. O pasirodo, ne pabaiga. Tiesiog kitaip. Ir tai kitaip gali būti gerai.
Laima, noriu grįžti.
Andriau… papurtė galvą. Ramu, be nuoskaudos. Dabar grįžt norėtum dėl globos. Tai atviras jausmas. Bet tai ne meilė. Meilė yra kitaip. Tu ją pažįsti.
O gal kartais ir yra?
Jei būtų, nebūtum išėjęs.
Vėl ilga tyla.
Nežinau, kaip dabar gyventi, galiausiai tyliai ištarė.
Tai jau pradžia, ramiai nustatė Laima. Kai nežinai pradedu galvot. Mąstei tu šiuos mėnesius?
Taip.
Prie ko atėjai?
Buvo… sustojo. Maniau, kad reikia gyventi greitai, stipriai, judėti. O pasirodo nieko tame nėra.
Svarbus suvokimas.
Tuščias, jei nieko nėra šalia.
O šalia turi rastis toks, kuriam tu reikalingas ne tik kaip pacientas, o kaip žmogus. Ar galvojai apie tai?
Neatsakė.
Tu sirgai kūnu. Aš išgelbėjau, paskui padarei mane kalte. Pirmąkart balse pasirodė aštrumas. Trumpam, pjūvis. Manėi, kad neįgalumas yra kūne. O tikras neįgalumas kai žmogus negali niekuom rūpintis, tik savim. Kai negali likti, kai yra sunku. Kai pabėga iš baimės.
Klausėsi. Veido išraiška ne įsižeidusio, o kažkokia kitokia lyg ką suprastų, išgirdęs garsiai.
Negaliu pradėt iš naujo. Tiksliai, be pykčio. Nes nėra tikslo. Nėra paskirties. Negalima statyt ant pagrindo, kuris sugriuvo. Statyti reikia naują. Su kitu žmogumi.
Su kitu.
Ne priekaištas. Tai tiesa.
Lėtai atsistojo. Pasiėmė švarką.
Einu, pasakė.
Gerai.
Jau prie durų. Atsigręžė.
Esi laiminga?
Truputį pagalvojo.
Taip. Ne taip kaip anksčiau. Kitaip. Bet taip.
Gerai, nusilpo jo balsas. Ir, matyt, galvojo rimtai.
Durys užsivėrė be trenksmo. Tiesiog užsivėrė.
***
Laima pastovėjo koridoriuje. Išgirdo, kaip liftu važiuoja kabina, kažkas trinktelėjo apačioj, už lango kažkoks automobilis.
Paskui išsitraukė telefoną ir parašė žinutę.
Išėjo. Viskas gerai. Kur tu?
Atsakymas po minutės.
Prie upės, ateik.
Užsimaukšlino paltą, pasiėmė raktus ir išėjo.
Laiptinė rami. Lauke šalta, bet gaivus oras.
Lėtai ėjo šaligatviu. Mąstė Andrius paklausė, ar ji laiminga. Atsakė taip ir tai buvo tiesa.
Upės krantinė dešimt minučių pėstute. Ėjo nei lėtai, nei greitai.
Tiesiog žinojo, kur eina.
***
Saulius stovėjo prie turėklų, žiūrėjo į upę. Išgirdo žingsnius, atsisuko.
Ilgai važiavai?
Metro greitai, atsakė Laima.
Kaip tu?
Išties gerai.
Ko Andrius norėjo?
Nuo pradžių pradėt.
Saulius patylėjo.
Paaiškinai jam?
Taip.
Suprato?
Nežinau. Gal kažką suprato. Tylesnis buvo nei prisimenu.
Žmones keičia gyvenimas.
Tuos, kurie nori keistis. Kitus tik laužo.
Saulius linktelėjo.
Stovėjo prie upės. Upė buvo tamsi, vasario, su vėjeliu, be ledo žiema šiemet švelni.
Sauliu.
Taip?
Prisimeni, sanatorijoj sakei: kažkas buvo, bet aš čia, ir užtenka?
Prisimenu.
Tada nesupratau. Dabar suprantu.
Ką būtent?
Užtenkamumas nėra mažai. Tai nėra menka. Patylėjo. Būti čia, su tuo, kas yra, be lenktynių. Tai, manau…
Kas?
Neatsakė iš karto. Tik žiūrėjo, kaip vėjas pačią upę sujudina.
Tai tas pats, pagaliau.
Nebeperklausė suprato.
Stovėjo šalia upės, petys į petį, ir vėjas buvo žvarbus, bet pakenčiamas, kažkur už stogų blėso ramus žiemos saulėlydis, švelniai rausvas.
Jis neiškart paėmė ją už rankos. Iš pradžių tiesiog stovėjo greta. Paskui, po kurio laiko, pirštai palietė jos pirštus be reikalavimo, tiesiog taip, lyg žinantis, kad neskubės, ir būtent to ir reikia.
Ji neatitraukė rankos.
Upė tekėjo.
***
Dabar, parašęs viską savo dienoraštyje, sėdžiu savo virtuvėje ir, pažiūrėjęs atgal, suprantu laimę reikia ne vytis, o priimti. Kartais didžiausia stiprybė yra likti šalia ir išmokt tiesiog BŪTI, su tuo, ką duoda likimas, ir su tuo, kas esi pats. Visa kita gyvenimas sudėlios savaip.
