Mergina su viena nuotrauka
Aš pamačiau ją jau pirmą dieną.
Ji sėdėjo ant paskutinės lovos prie sienos, žiūrėdama į kažką rankose. Nejudi. Net neatsisuko į nuolatinį garsą už nugaros o jo čia visada buvo: kažkas ginčijosi prie maisto dalinimo, kažkas kosėjo kampe, ant palangės murksojo radijas ir tęsė orų prognozę. Ji tiesiog sėdėjo, tarytum jos nebūtų nė visame trisdešimties lovų kambaryje.
Padėjau dėžę su knygomis ant grindų ir nuėjau prie Ritos.
Kas ji? paklausiau aš.
Rita net neatsisuko. Dėliojo patalynės komplektus ant vežimėlio, tyliai skaičiuodama lūpomis. Trisdešimt aštuoneri, prieglaudos koordinatorė, pavargusi dar net iki pietų.
Laima. Ketvirtas mėnuo pas mus. Nei žodžio. Nei su kuo.
Visiškai?
Visiškai. Valgo, miega, prausiasi. Ir taip sėdi. Su ta daikto rankose. Pamaniau pradžioje gal kokia ikona. Ne, nuotrauka.
O dokumentai?
Jokių dokumentų. Nei asmens tapatybės, nei socialinio draudimo, nei pensijos. Bandėme padėti atkurti, bet ji atsisakė. Tyliai. Tik palingavo galvą, nusisuko.
Pažvelgiau į Laimą. Jos rankose kažkas nedidelio, delno dydžio. Kraštai užlenkti, rudos dėmės nuo vandens. Žvilgsnis įstrigęs, įsmeigtas tarsi į langą važiuojančiame traukinyje, kai tamsu už stiklo ir matai tik savo atvaizdą.
Man dvidešimt šešeri. Studijuoju socialinį darbą vakariniame skyriuje. Tris kartus per savaitę užeinu čia, į Šiltą krantą. Prieglauda benamiams trečiajame buvusio bendrabučio aukšte Naujininkuose. Kvepia chloru ir virtomis kruopomis. Langai išeina į prekybos centro aikštelę. Naktimis ten žiba ryški reklama, ir moterys arčiausiai langų skundžiasi, jog negali užmigti. Čia gyvena žmonės be adreso. Tie, kurių į klausimą Kur gyvenate? atsakymas tuštuma.
O ateinu čia ne todėl, kad reikia pažymėjimo dėl mokslų. Ateinu, nes mano močiutė paskutinius trejus metus gyveno viena vieno kambario bute Panevėžyje. Skambindavau sekmadieniais dešimt, kartais penkiolika minučių. Maniau to pakanka. Galvojau ji susitvarko. Kai atvažiavau į laidotuves, kaimynė Janina man paėmė už rankos ir tarė: Ji kasdien išeidavo į laiptinę. Tiesiog stovėdavo prie turėklų. Laukdavo, kad kas nors užeitų. Aš ateidavau, kai galėdavau. Bet juk ne tu.
Ir aš daugiau nebenoriu vėluoti. Niekur. Niekam.
Išskirstau knygas ant bendro stalo. Detektyvai, romanai, keletas poezijos rinkinių. Dalia Gasparaitienė, Rūta Mėlynė, Vaižgantas tos, kurias skaito, o ne deda į lentynas. Vieną padedu atskirai Balsas už sienos, Vytautas Giedrys. Ji buvo knygynėlio dėžėje, su užrašyta kaina šimtas eurųcentų priešlapyje. Net nepažiūrėjau autoriaus. Tiesiog ištraukiau ir padėjau prie detektyvų.
Laimos, kaip ir kitų ant artimiausių lovų, prie stalo nebuvo prieglaudoje knygas ima tada, kai mano, jog niekas nemato. Vakare jų sumažėjo trimis. Balsas už sienos liko.
Ir kitą dieną taip pat.
***
Po savaitės atnešiau arbatos.
Ne į bendrą valgymo salę, ne ten, kur balti plastikiniai puodeliai ir cukrus maišeliuose. Pripyliau du puodelius iš namų atsinešto termoso su mėtomis, kaip darydavo močiutė, ir tiesiog atsisėdau šalia Laimos. Vieną puodelį pastačiau ant spintelės prieš ją.
Ji nepasisuko.
Sėdėjau ir tylėjau. Gėriau savąją arbatą. Mėtos kvapas kvepėjo vasara. Gal dešimt minučių. Tada atsistojau ir išėjau. Puodelis liko pilnas.
Kitą dieną tą patį. Du puodeliai, tyla, mėtos kvapas. Trečią dieną Laima paėmė puodelį. Nei ačiū, nei linktelėjimo. Tiesiog paėmė ir gėrė mažais gurkšneliais, abiem rankom apkabinusi puodelį. Taip laiko tie, kuriem svarbu ne arbatos šiluma, o šiluma tarp delnų.
Atkreipiau dėmesį į jos rankas. Ilgi pirštai, aiškūs sąnariai. Nagai trumpi, bet lygiai nukirpti, švarūs. Tvarkingai apsitvarko net čia, kur dauguma jau seniai nustojo rūpintis kuo nors, be pusryčių tvarkaraščio.
Rita man sakė nelauk. Yra žmonių, kurie nebegrįžta. Jie išeina vidun ir kelio atgal nebėra. Esu tokių mačiusi dešimtis, kalbėjo Rita, kai susirišo skarelę. Po pusės metų perduosim duomenis savivaldybei ir perkeliam į globos namus. Toliau ne mūsų zona.
Bet aš pastebėjau tai, ko Rita nematė. O gal nesureikšmino.
Laimai kiekvieną rytą tvarkingai pasiklota lova. Kruopščiai, visi kampai tvirti. Antklodė be nė vienos klostės. Palto, tamsiai pilko, storos medžiagos su tvarkingu užlopytu kišeniu, visada kabėdavo tiksliai tuo pačiu judesiu ant kėdės atlošo. Siūlės tvarkingos, kas milimetrą, lygiai. Taip lopė žmogus, pratęs tvarkai. Sistemai. Daiktai turi būti savo vietose. Visą gyvenimą rašė žurnalus, tikrino sąsiuvinius, dėliojo tvarkaraštius.
Tai ne tas, kuris pasidavė.
Dešimtą dieną atnešiau jai knygą. Tą Balsas už sienos. Padėjau ant spintelės prie mėtų arbatos.
Gera knyga, ištariau. Skaičiau ją penkiolikos.
Laimos žvilgsnis nuslydo viršeliu. Ir pirmąkart pamačiau, kaip kas nors jos veide pasikeitė. Ne šypsena. Net ne šešėlis šypsenos, tik šalia lūpos trūkčiojo raumuo, o pirštai ištiesėsi link knygos, paliest viršelį. Užkibo už pavadinimo.
Ji paėmė knygą.
Ir vakare, prieš išeinant, kai atsigręžiau tarpdury, mačiau: Laima guli ir skaito. Nuotrauka ant pagalvės, greta galvos. Tarsi reikia abu: praeitį arti veido ir kažkieno istoriją rankose.
Išėjau į lauką, ir man pasidarė šilčiau negu viduje.
Praėjo dvi savaitės.
Ateidavau ir kas kartą su arbata. Sėdėdavau šalia. Kartais tylėdavom, pasakodavau apie orą, apie knygas, kurias atgabeno, apie tai, kad kavinukėje priešais dabar kepa vyšnių bandeles. Smulkmenos. Saugu. Nesiskaudina. Laima klausėsi. Kartais linktelėdavo. Kartą vos galvą pasuko į mano pusę, kai pasakojau apie katiną, atbėgantį prie prieglaudos galinio įėjimo maisto.
O vėliau ji prakalbo.
Tai buvo antradienis, kovo keturioliktoji. Už lango šlapia balta mišrainė iš sniego ir lietaus, o ant palangės radijas burbė apie kamščius Geležinio Vilko gatvėje. Laima išgėrė arbatą, padėjo puodelį ir tarė:
Nori žinoti, kas nuotraukoje.
Ne klausimas. Konstatavimas. Balsas žemas, su aiškiu tarimu kiekvienas žodis pabaigtas iki galo, kiekviena priebalsė savo vietoje. Taip kalba mokytojos, dvidešimt metų stojusios prieš klasę, žinančios: jei prarysi žodį, paskutiniai išgirs tik pusę.
Tik jei norit parodyti, tariau aš.
Laima patylėjo. Penkias sekundes, bet man pasirodė ilgiau. Tada ištraukė iš kišenės nuotrauką. Atsargiai, dviem pirštais, tarsi labai trapų daiktą. Pakišo man.
Suplėšyta. Rudos dėmės nuo vandens. Užlenkti kampai. Joje moteris prie mokyklinės lentos, aplink vaikai. Moteris šviesia palaidine, surištais plaukais, rankos ant dviejų berniukų pečių pirmajame suole. Ji šypsosi. Atvira, plati šypsena tokia, kai nežinai, jog tave fotografuoja. O gal žino, bet jai nerūpi, nes gera. Ir vaikai tokie. Kokie penkiolika. Šeštoji klasė. Vienam berniukui atsirišęs batraištis. Mergaitė su balta juostele kasoje.
Čia aš, pasakė Laima. Prieš dvidešimt dvejus metus.
Pažvelgiau į ją. Ir į nuotrauką. Joje keturiasdešimtmetė. Užtikrinta, šviesi. Tiesia nugara ir rankomis, pripratusiomis prie kreidos. Prieš mane Laima per šešiasdešimt. Pilkai mėlynas paltas. Trapūs pečiai. Bet balsas tas pats. Ir žvilgsnis tas pats. Tiesus. Žmogaus, kuris žiūri ir mato, ne tik primena.
Dvidešimt metų dirbau lietuvių kalbos mokytoja. Keturiasdešimt septinta vidurinė, Šiauliai.
Kalbos mokytoja?
Taip. Nuo aštuoniasdešimt šeštų iki dvidešimto. Trisdešimt ketveri, jei suskaičiuoti. Vėliau mokyklą uždarė. Pertvarka, tarė lyg diagnozę, prie kurio pripratęs. Po metų Mykolas mirė. Vyras. Insultas. Nebebuvo iš ko mokėti kreditą. Butą paėmė bankas.
Jis kalbėjo trumpai. Faktas po fakto, kaip įrašai medicininėse kortelėse. Be emocijų, be pauzių, kad nesukluptum.
Metus gyvenau pas pažįstamus. Pas buvusią kolegę, tada pas universiteto draugę. Po to pasidarė nepatogu. Visiems. Ir išėjau.
O nuotrauka?
Laima ją pasiėmė iš manęs. Išlygiavo pirštais kiekvieną kampelį.
Priminimas, kas buvau. Kad neužmirščiau galima sugrįžti.
Jaučiau, kaip burnoj sausa. Ne iš gailesčio. Iš kažko kito. Kaip ji tai ištarė ramiai, tvirtai, tikėjimu. Lyg tai ne viltis, o faktas. Tikslus kaip teorema.
Laima Onutė, sakiau. O vaikai nuotraukoje?
Mano mokiniai. Šešta b, du tūkstančiai ketvirtieji. Vieni išvyko. Kiti užaugo ir visiškai pasikeitė. Vienas berniukas rašo knygas. Esu girdėjusi per radiją. Pavardę užmiršau. Bet balsą pažinau.
Balsą?
Vaikystėje balsas buvo išskirtinis. Tylus, bet kai pradėdavo skaityti eiles visa klasė aptildavo. Net Mantas Maslauskas, kuris visada mėtydavo popiergalius, sukryžiuodavo rankas ir klausydavosi. Per radiją tas pats balsas. Važiavau autobusu, išgirdau ir įsikibau į turėklą.
Ji vėl įdėjo nuotrauką į kišenę. Perbraukė siūles. Judesys įprastas, norint įsitikinti, jog kišenė sveika, nuotrauka vietoje.
Jis buvo užsidaręs vaikas. Tėvas išėjo anksti, motina vis dirbo dviem pamainom Rūtos fabrike. Jis ateidavo po pamokų pas mane ir likdavo klasėje. Imituodavo, kad skaito istorijos vadovėlį. Bet nenorėjo eiti į tuščią butą. Ir aš neišvarydavau. Padėdavau obuolį. Kalbėdavome apie knygas, apie personažus, apie tai, kodėl Raskolnikovas nuėjo pas Sonją. Jis vis klausdavo: Laima Onute, o kas, jei herojus negrįš? Kas tada? Ir sakydavau: Tikras herojus visada sugrįžta. Net jeigu ilgai.
Ji nutilo. Ir žiūrėjo į sieną priešais. Ne į mane, ne į salę kažkur gilyn. Į klasę, kurios nebėra.
Tylėjau. Kartais tyla vienintelis, ką galima duoti.
***
Vakare sėdėjau mažoje kavinėje priešais prieglaudą. Penki staleliai, kvepia kava ir cinamonu. Nešiojamas kompiuteris ant stalo, latte atšalus. Ieškojau.
Keturiasdešimt septinta vidurinė, Šiauliai. Žymūs absolventai.
Nieko. Mokyklą uždarė dvidešimtais, pastatą perleido vaikų dienos centrui. Svetainė ištrinta. Facebook puslapis miręs nuo dvidešimt pirmų. Bet radau interneto archyvuose Mūsų absolventai trys pavardės. Mokslų daktaras, fabriko direktorius ir Vytautas Giedrys, rašytojas.
Įvedžiau: Vytautas Giedrys rašytojas.
Sustingau.
Vytautas Giedrys. Trisdešimt keturi, trijų romanų autorius. Laimėjęs Nacionalinę literatūros premiją. Debiutas Balsas už sienos, du tūkstančiai penkioliktieji.
Balsas už sienos.
Knyga, kurią padėjau Laimai.
Knyga, kurią skaičiau penkiolikos.
Atsilošiau ant kėdės. Padavėja paklausė, ar viskas gerai. Palinksėjau. Nieko nebuvo gerai.
Puikiai atsimenu tą knygą. Apie berniuką, kuris augo mažam miestelyje. Apie mokytoją, mačiusį jame daugiau nei kiti. Apie tai, kaip vienas žodis, pasakytas laiku, gali žmogų išgelbėti ne grandioziškai, o paprasčiausiai neleisti sudužti.
Skaičiau ją, gulėdama ant močiutės sofos Panevėžy. Lauke lijo, močiutė virė obuolių kompotą, aš skaičiau, galva ant išsiuvinėtos pagalvės. Pagalvojau: noriu to išgirsti žmones, būti šalia, kai reikia. Ne po to, ne telefonu, ne dešimt minučių sekmadienį.
Dėl tos knygos pasirinkau socialinį darbą. Ne dėl paskaitų, ne dėl metodikų. Dėl knygos apie berniuką ir mokytoją, palikusią obuolį ant stalo.
Atidariau Giedrio interviu, rašytą prieš dvejus metus ilgas pokalbis literatūriniam portalui. Jis kalbėjo apie mokyklą, Šiaulius, apie kreidos kvapą ir ištuštėjusios klasės suolus po pamokų. Ir apie ją.
Mano lietuvių kalbos mokytoja. Laima Onutė. Ji buvo vienintelė, kuri mane išgirdo, kai pats savyje nieko nemačiau. Pirmą knygą rašiau galvodamas apie ją. Apie tą, kuri likdavo ir klausydavosi ne todėl, kad turėjo, o todėl, kad jai rūpėjo.
Perskaičiau toliau. Atidariau Balsas už sienos elektroninę versiją atvira leidyklos svetainėje. Pirmas puslapis. Tai, ko nepastebėjau penkiolikos, nes dedikacijos tada niekas neskaitys.
L.O.J. mokytojai, kuri išgirdo mane.
L.O.J. Laima Onutė Jasiūnaitė.
Sėdėjau ir žiūrėjau į ekraną. Latte galutinai atšalo. Kavinė užsidarinėjo už pusvalandžio.
Moteris, dėl kurios Giedrys tapo rašytoju. Kuriai dedikuota knyga, dėl kurios tapau savanore. Šiandien ji miega ant lovos prieglaudoje. Neturi paso. Neturi pensijos. Neturi nieko, tik suglamžytą nuotrauką užlopytoje kišenėje.
Išsitraukiau telefoną ir susiradau leidyklos, kurios knygas spausdino Giedrys, kontaktą. Verslo pasiūlymams el. paštas.
Pradėjau rašyti.
Laba diena. Esu Miglė, savanorė benamių prieglaudoje Vilniuje. Šis laiškas skirtas Vytautui Giedriui. Žinau, kam dedikuota knyga Balsas už sienos. Laima Onutė Jasiūnaitė gyva. Ji čia. Ji saugo klasės, kurioje buvote, nuotrauką. Šešta b, du tūkstančiai ketvirtieji. Prisimena berniuką, kuris po pamokų skaitydavo eiles ir nenorėjo eiti namo.
Prisegiau nuotraukos nuotrauką nufotografavau telefonu dieną, kai Laima rodė. Išsiliejusi, bet veidai aiškūs.
Išsiunčiau.
Uždariau kompiuterį. Susirinkau daiktus. Išėjau iš kavinės. Lauke vėjas, kovas kvepėjo šlapiu asfaltu. Ir tik stotelėje, traukdama viešojo transporto kortelę, supratau, kad dreba rankos.
Tris dienas jokio atsakymo.
Tikrinu paštą kas dvi valandas. Tyla. Gal laiškas į šlamštą nukrito. Gal leidykla neperduoda. Gal jis pamanė, kad išgalvojau arba apgauti noriu.
Vis tiek kasdien atnešdavau arbatos, kalbėdavome su Laima. Ji pradėjo daugiau pasakoti tik apie mokyklą. Apie mokinius be vardų, su istorijomis. Mergaitė rašė eilėraščius ir slėpė po suolu. Aš atrasdavau ir palikdavau atgal, padėdavau saldainį. Kad žinotų: kažkas perskaitė ir įvertino. Po metų viešai perskaitė mokyklos vakarėlyje. Rankos drebėjo, bet perskaitė. Arba: Vienas berniukas mušėsi kasdien. Su kuo tik nori, be priežasties. Kumščiai žaizdoti, mokytojai nusisuko. Bet daviau jam Mažąjį princą. Nustojo. Ne iškart. Per mėnesį. Priėjo kartą ir sako: Laima Onute, Lapė irgi buvo viena, taip?
Ji kalbėjo apie juos lyg būtų čia lyg vakar, ne prieš dvidešimt metų.
Klausiau ir galvojau: kaip užmiršti žmogų, kuris taip tave pamena?
Ketvirtą dieną atėjo atsakymas.
Sėdėjau autobusiuke, telefonas suvirpėjo kišenėje. Laiškas. Ne iš leidyklos asmeninis. Siuntėjas: Vytautas Giedrys. Trys eilutės:
Miglė, gavau jūsų laišką. Atvažiuoju. Parašykite, kada galiu atvykti. Ketverius metus ieškojau Laimos Onutės. Sakė, kad mokykla uždaryta, viskas, numeris neatsiliepia, senas adresas kiti žmonės. Nieko nesupratau. Ačiū, kad radot mane.
Ketveri metai. Jis ieškojo jos ketverius metus. Ir nerado tik todėl, kad Laima tada jau gyveno pas pažįstamus, paskui niekur.
Perskaičiau laišką du kartus. Parašiau susitikimo laiką ir prieglaudos adresą.
Beliko sunkiausia pranešti Laimai.
***
Atėjau rytą, penktadienį. Laima ant lovos, kaip įprasta. Nuotrauka rankose. Paltas ant kėdės. Už lango pirmoji pavasario saulė, geltonos juostos ant grindų. Kažkas ten grojo radiją moters balsas dainavo apie baltas rožes.
Atsisėdau greta. Padėjau arbatą. Laima pasiėmė puodelį.
Laima Onute, pradėjau. Turiu jums ką pasakyti.
Pažiūrėjo man į akis. Laukė.
Radau jūsų mokinį. Tą, kuris rašo knygas. Vytautas Giedrys. Jis parašė Balsą už sienos tą, kur skaitėte. Jis nori atvažiuoti. Pas jus.
Ji nepajudėjo. Puodelis sustingo prie lūpų. Kelių sekundžių tyla. Net radijas išjungtas, tarytum daina baigėsi.
Tyliai:
Ne.
Laima Onute, palaukit.
Nenoriu, kad mane tokią pamatytų. Čia. Šioj lovoj. Su šitu paltoju. Ne.
Galvą nuleido. Pirmąkart per šias savaites pamačiau jos sugniaužtus pirštus. Pirštų balti linkiai. Vos ne išsprūdo puodelis pagavau.
Man dvidešimt šešeri, o nežinau, ką sakyti. Stoviu prieš moterį, kuri du dešimtmečius ieškojo vaikams žodžių, bet pati negaliu rasti nė vieno. Viskas, kas lipo į galvą, buvo per menka.
Bet tada prisiminiau.
Jūs man sakėt: Kad neužmirščiau galima sugrįžti.
Laima pakėlė galvą.
Jūs, ne aš. Jūs kasdien žiūrit į nuotrauką, nes tikit galima sugrįžti. Ir jis važiuoja. Atsimena jus, Laima Onute. Ieškojo ketverius metus. Numeris, adresas nieko. Ir vis tiek neužmiršo.
Ji į mane žiūrėjo. Ir jutau, kaip giliai kažkuriame jos viduje kažkas atlaisvėja. Lyg viduje plyšo siūlė, kurią stangriai traukė laikydamasi.
Ketverius metus? paklausė po pauzės.
Ketverius.
Laima užmetė žvilgsnį ant nuotraukos. Perbraukė pirštu berniuko veidą antrame suole liesas, tamsūs plaukai, kiek mažesnis už kitus.
Štai jis, ištarė beveik be garso, perskaičiau nuo lūpų. Vytautėlis. Sėdėjo trečiame suole prie lango. Visada žiūrėjo pro langą, tarsi ten kas svarbiau. Bet kai keldavau prie lentos skaitydavo taip, kad pati užmiršdavau kvėpuoti.
Sulankstė nuotrauką, įdėjo atgal į kišenę. Pasakė:
Gerai.
Vytautas atvažiavo šeštadienį.
Stovėjau prie įėjimo. Jis išlipo iš automobilio aukštas, tamsus paltas, veidas prisišilus saulės tarsi daug laiko leidžia lauke. Atėjo iki manęs, laikė popierinį maišelį. Viduje kažkas plono, kvadratinio.
Migle? paklausė.
Taip.
Ačiū, tarė. Ir pamačiau, kad sunku jam kalbėti. Ne iš jaudulio. Iš sunkesnio jausmo. Atsakomybės, kuri kaupėsi ketverius metus.
Nuvedžiau į salę. Laima atsistojo prie savo lovos. Nepasislėpė atsistojo. Paltas ant pečių, nuotrauka kišenėje. Nugara tiesi kaip nuotraukoje prieš dvidešimt dvejus metus. Lyg ruoštųsi pamokai.
Vytautas sustojo trijuose žingsniuose.
Laima Onute?
Ji linktelėjo.
Jis žengė arčiau.
Tai jūs, tarė. Pažinau iš balso, kai sakėt gerai. Visada taip sakydavot, kai pagaliau suprasdavau, apie ką pamoka. Trumpai, ir šypsodavotės viena lūpa.
Laima stovėjo ir žiūrėjo į jį. Mačiau, kaip virptelėjo jos smakras.
Užaugai, Vytautai.
Užaugau, linktelėjo. Parašiau knygą. Apie jus. Balsas už sienos apie jus, Laima Onute. Esat vienintelė, kuri išgirdo, kai tylėjau.
Išėmė iš maišelio knygą. Storesnė, kietu viršeliu, jubiliejinis leidimas. Atvėrė pirmą puslapį.
L.O.J. mokytojai, kuri išgirdo mane.
Jums, tarė. Visada buvo jums.
Laima paėmė knygą. Prigludo abiem rankom. Užsimerkė.
Atsitraukiau prie durų. Tai buvo jų akimirka. Ne mano.
Vytautas atsisėdo šalia Laimos. Jie kalbėjosi ilgai, gal valandą ar daugiau. Aš stovėjau prie durų, negirdėjau žodžių. Bet pamačiau, kaip Laima juokiasi. Pirmą kartą per penkis mėnesius. Juokėsi, prisidengus ranka, kaip moterys, kurios pamiršo, kaip juoktis. Ir Vytautas juokėsi kartu. O paskui nutilo, padėjo ranką ant jos užlopyto kišenės ten, kur slepiasi nuotrauka.
Vėliau atsisuko.
Migle, pakvietė. Prašau, ateikit.
Priėjau.
Laima Onutė sakė, kad atnešėt jai mano knygą dar nežinodama, kas autorius.
Taip, ištariau. Buvo dėžėje iš knygynėlio. Atsitiktinai.
Ir kad skaitėt penkiolikos.
Taip.
Jis pažiūrėjo. Tamsios akys, jose kažkas, kam nežinojau vardo. Ne nuostaba, ne džiaugsmas. Daugiau.
Suprantat, kas vyksta?
Supratau. Laima jį išmokė. Jis parašė knygą. Ji atsidūrė mano rankose, pas močiutę, ir aš tapau savanore. Ir suradau Laimą.
Ratas.
Suprantu, tariau.
Vytautas atsistojo.
Laima Onute, pasakė. Neliksit čia. Noriu padėti. Su dokumentais, su būstu, su darbu jeigu panorėsit.
Man nereikia labdaros, balsas griežtas, mokytojiškas, pratęs nutraukti ginčus.
Ne labdara, tarė. Skola. Jūs davėt profesiją. Davėt kalbą. Padėjot obuolį kad nereiktų išeiti į tuščius namus. Man trisdešimt ketveri, turiu tris knygas, premiją, jaukų namą užmiestyje. O jūs čia. Tai neteisinga. Noriu ištaisyti.
Laima tylėjo. Neatitraukė akių.
Ne per dieną, pridūrė. Ne per savaitę. Kiek reikės. Dokumentai, kambarys, laikas suprasti. Daugiau neprapuolsiu. Jau kartą dingo kai netekau jūsų numerio ir neradau. Daugiau ne.
Ji pažiūrėjo. Pažįstamas žvilgsnis tas pats kaip nuotraukoje. Tiesus. Mokytojos, kuri tikrina, ar sakai tiesą.
Gerai, pasakė.
Ir nusišypsojo viena lūpa. Kaip jis pasakojo.
***
Praėjo mėnuo.
Užlipau į antrą aukštą seno mūrinio namo Naujininkuose. Tas pats rajonas, dešimt minučių nuo prieglaudos. Daugiabutis, trys kambariai, bendras koridorius, dviračiai prie sienos ir svogūnų kvapas iš virtuvės. Laima gyveno paskutiniame kambaryje prie lango į kiemą.
Durys buvo praviros.
Kambarys mažas: lova, kėdė, stalelis, knygų lentyna. Švaru. Ant palangės trys knygos. Ant pakabos paltas. Tas pats, pilkas, sunki siūlė kišenei. Tuščias.
Nes nuotrauka stovėjo ant spintelės. Rėmelyje. Paprastas medinis rėmelis. Bet dabar nebe suglamžyta. Išlyginta, po stiklu atrodo kitaip. Ne kaip praeities nuolauža, ne kaip gėda kišenėje. Kaip dabartis. Kaip tai, kuo galima didžiuotis.
Laima sėdėjo prie lango ir skaitė. Pakėlė galvą.
Arbatos? pakvietė.
Taip, atsakiau.
Ji atsistojo. Išėjo virtuvėn. Girdėjau, kaip sako kaimynei: Laba diena, Bronele. Arbatinukas neužimtas? Balsas gilus, aiškiai artikuliuotas. Bet jau šviesesnis. Jau lengvesnis. Tarsi ištraukė naštą iš kiekvienos frazės.
Žiūrėjau į nuotrauką rėmeliu. Moteris prie rašomos lentos, vaikai aplink. Berniukas antrame suole tas, kuris tapo rašytoju. Mokytoja, kuri tapo bename. Ir nustojo ja būti.
Vytautas ištesėjo. Dokumentai per tris savaites. Pasamdė teisininką su panašiomis patirtimis. Pasas, Sodros pažyma, draudimas. Kambario rado Rita turėjo pažįstamų savivaldybėje. Vytautas sumokėjo pusmetį. Laima jau parašiusi prašymą dėl bibliotekininkės darbo Karoliniškių bibliotekoje Rita padėjo su rekomendacija.
Laima atnešė arbatos. Du puodeliai. Su mėtomis. Kaip tada prieglaudoje tik atvirkščiai. Tuomet aš atnešdavau, dabar ji pastatė prieš mane.
Ačiū, tariau.
Už arbatą?
Už tą mintį, kad galima sugrįžti.
Laima sėdo priešais. Pastebėjau: kita palaidinė šviesi, su mažu apykakleliu. Kaip nuotraukoje.
Žinai, tarė, sugrįžti ne ten, kur buvai. Ne į mokyklą, ne į Šiaulius, ne į du tūkstančius ketvirtuosius. Sugrįžti ten, kur esi tikras. Maniau, nuotrauka apie praeitį. O ji apie ateitį. Apie tai, kas liko sveika, kai viskas aplink subyrėjo.
Ji pažiūrėjo į rėmelį ir į mane. Supratau: dabar ji žiūri į žmones, ne į nuotrauką. Ji sugrįžo.
Atidariau duris.
Ateisiu ketvirtadienį, tariau.
Lauksiu, atsakė Laima. Būsiu.
Du žodžiai. Būsiu. Žmogui, kuris pusę metų neturėjo adreso, tai reiškia viską.
Išėjau į lauką. Balandis, oras kvepėjo žeme ir šviežiais žolynais krūmai kieme metė pirmus lapus, mažus, šviesius kaip vaikiškame piešinyje. Ėjau ir galvojau: penkiolikos perskaičiau knygą ir sumaniau noriu būti šalia, kai reikia.
Dabar šalia.
Nuotrauka stovi ant spintelės, o ne kišenėje. Ne rankose. Rėmelyje, po stiklu. Ir moteris joje šypsosi taip platiai, atvirai, kaip žmogus, kuriam gera.
Taip, kaip Laima prieš penkias minutes, kai pylė man arbatos.
Galima sugrįžti. Ji įrodė.
