Vyras grįžo ne tas
Duonos nupirkai?
Jis pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau kažką paklaususi nepažįstama kalba. Tai nebuvo nesusipratimas, tiesiog pauzė. Ilga, nepatogi pauzė, kuri niekaip netilpo į mūsų įprastą gyvenimą.
Kokią duoną, pagaliau tarė jis. Ne paklausė, būtent tarė. Be klaustuko balse.
Paprastą. Juodą, iš Maximos, tu visada ten perki.
Jis padėjo maišelį ant grindų, apsidairė po virtuvę, tarsi pirmąkart joje būtų apsilankęs.
Nebuvau parduotuvėje.
Linktelėjau ir nusisukau prie viryklės. Nieko ypatingo, paaiškinau sau. Pavargo. Savaitę nebuvo namie konferencija Kaune, viešbutis, svetimi pietūs, svetimas oras. Aišku, pavargo.
Bet duonos jis pirkdavo visada. Septyniolika metų, kiekvieną kartą grįžęs bent iš trumpos kelionės, užsukdavo į Maximą prie Sodų ir parsinešdavo juodos duonos. Tai nebuvo susitarimas, nebuvo būtinybė tai buvo tiesiog jo būdo dalis. Tai, kaip jis grįžta namo.
Išmaišiau sriubą, nieko nesakiau.
Jis Jonas. Mums penkiasdešimt aštuoneri, jam šešiasdešimt vieneri. Gyvename Panevėžyje, dviejų kambarių bute ketvirtajame aukšte, kurį nusipirkome dar 1999-aisiais, kai Monika buvo maža. Monika jau seniai Vilniuje, skambina sekmadieniais. Aš dirbu mokyklos bibliotekoje, Jonas jau treti metai pensijoje, bet turi papildomą darbą dėsto statybos normas technikume. Gyvenam ramiai, gana nuspėjamai, beveik nesibarame. Svarbu suprasti: nieko tokio nenutiko, kas paaiškintų, kas nutiko po jo grįžimo.
Vakarieniavom tylėdami. Jis valgė tvarkingai, žiūrėdamas į stalą. Jis visada pasakodavo kažką per pirmą vakarienę po grįžimo: apie kolegas, apie klaikius viešbučių liftus, apie tai, kaip pasiilgo normalaus naminio barščių.
Kaip Kaunas? paklausiau.
Viskas normaliai.
Seminaras praėjo gerai?
Taip.
Padėjau šaukštą.
Jonai, gerai jautiesi?
Pažvelgė į mane. Akys paprastos, pilkos, tik šiek tiek pavargusios.
Gerai. Tiesiog pavargau.
Sutvarkiau stalą. Jis nuėjo į kambarį, atsigulė su telefonu, tarsi nieko nebūtų nutikę, viskas būtų kaip visada. Tik duonos nebuvo. Ir naktinių pokalbių. Ir dar kažko, kam net neturėjau pavadinimo.
Pirmą naktį nurašiau nuovargiui. Antrą irgi.
Trečią dieną, penktadienį, pastebėjau pirmą tikrai keistą dalyką.
Gėriau kavą prie lango, žiūrėjau į kiemą. Jis išėjo iš vonios, nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens. Tada nuo lentynos paėmė grikių indelį, atidarė, pauostė ir padėjo atgal. Nieko nesakiau. Bet Jonas grikių nevalgo. Niekada nevalgė. Dar kai susipažinom, juokėsi, kad grikiai nuobodus maistas, kad jį sugalvojo žmonės be fantazijos. Mes apie tai vis pasijuokdavom. Jam visada virdavau ryžius, perlines, kvietines kruopas, bet grikių niekada.
O šiandien paėmė ir pauostė. Lyg norėtų paragauti.
Nori grikių? paklausiau, stengdamasi, kad balse nebūtų atspalvio.
Ne, atsakė ir išėjo atgal į kambarį.
Ilgai dar žiūrėjau į tą indelį.
Šeštadienį paskambino Monika.
Tėtis grįžo? paklausė tuoj pat.
Grįžo, trečiadienį.
Kaip jam?
Trumpai patylėjau.
Pavargęs. Viskas gerai.
Gerai. Mama, aš spalį atvažiuosiu, gerai? Mes su Dariumi pasiėmėm atostogas.
Žinoma, lauksiu tavęs.
Neišdrįsau jai nieko sakyti. Na, ką gi sakysiu? Kad tėtis neparnešė duonos ir pauostė grikius? Tai neskamba rimtai. Tai apskritai nesiskamba kaip kas nors.
Bet aš jau žinojau: kažkas ne taip. Ne protu, ne logika. Kažkokiu kitu užribių, kuris gyvena kažkur po šonkauliais ir duoda signalą be žodžių.
Sekmadienį pasiūliau pasivaikščioti. Kartais eidavome į Kultūros ir poilsio parką, ne visuomet, bet pakankamai dažnai, kad tai būtų įprasta. Jam patiko suoliukas prie tvenkinio, kartais nusipirkdavom po stiklinę giros iš vežimėlio, jei tas veikdavo, pasiskųsdavo dėl nugaros po ilgesnių pasivaikščiojimų, aš juokaudavau, kad metas mankštintis, jis numodavo ranka juokdavomės. Mažas ritualas toks, kokių turėjome daug.
Einam į parką? pasiūliau.
Pakėlė akis nuo telefono.
Į kokį parką?
Į Kultūros ir poilsio. Oras gražus.
Pagalvojo. Tai buvo keista, nes paprastai jis iškart sakydavo gerai arba ai, palauk, tik striukę. Čia nebuvo ko galvoti.
Gerai, galiausiai tarė.
Ėjom tylomis. Nepuoliau kalbinti tik stebėjau. Jis dairėsi aplink nelygiai: be ypatingo susidomėjimo, bet ir be nuolatinio atsipalaidavimo. Kaip žmogus, kuris eina nežinomu keliu ir stengiasi atsiminti posūkius.
Prie įėjimo stovėjo senukas su šunimi auksaspalvis, storas spanielis.
Žiūrėk, Ūla, tarė aš, taip mes vadindavom visus storulius spanielius po to, kai pas mūsų kaimynę Stasę toks gyveno prieš aštuonerius metus. Tai buvo mūsų žodis, mūsų mažas pokštas.
Pažvelgė į šunį. Jokios reakcijos.
Ūla, tyliau pakartojau.
Gražus šuo, pasakė mandagiai, neutraliai.
Sustojau prie erškėtrožių krūmo, apsimečiau, kad žiūriu į uogas. Širdis plakė greičiau, nei turėtų ramią popietę.
Jis nebepamena Ūlos. O gal apsimeta? Bet kam jam apsimesti?
Prie tvenkinio giros vežimėlio nebebuvo matyt, jau nutraukė po vasaros. Jonas atsisėdo ant suoliuko, žiūrėjo į vandenį.
Faina čia, tarė.
Mes čia dažnai ateinam.
Tikrai?
Pasukau į jį.
Jonai, mes čia vaikštom kokius dešimt metų.
Jis linktelėjo ramiai, be sumišimo.
Taip, tiesiog sakau, kad faina.
Kažkas manyje tada susispaudė ir daugiau iki galo neatleido. Tik naktį supratau kodėl. Jis nepasakė atsimenu ar žinoma, jis tarė taip, taip, kaip sutinkama su faktu, apie kurį nieko nežinai.
Naktį ilgai neužmigau. Galvojau apie tai, kaip vadinama, kai žmogus šalia, bet dalis jo kažkur dingo. Yra toks psichologijoje terminas, kai artimi žmonės po streso ar sunkumų pasikeičia taip, jog atrodo tau pakeitė žmogų. Kaip tiksliai, neprisiminiau. Tačiau juk nebuvo jokio streso. Konferencija apie statybų normas. Savaitė Kaune. Ne pasirinkta priežastis tapti kitu žmogumi.
Atsikėliau trečią naktį, atsigėriau vandens, pastovėjau prie lango. Kieme tuščia, žibintas mirksi. Žiūrėjau į šviesą ir galvojau: gerai. Palauksiu. Gal tiesiog kažkas nutiko, ko nepasakoja. Gal susipyko, gal prastai jautėsi, gal užklupo kas nors. Taip būna. Ypač po šešiasdešimties, kai gyvenimas jau daug pareikalavo, o nežinai, kas dar laukia.
Sugrįžau į lovą. Jis miegojo nugara į mane. Paglosčiau jam nugarą, vos vos, kaip visada. Nepasijudino.
Pirmadienį paskambinau draugei Nijolei. Draugaujame nuo studentų laikų, ji gyvena kitame miesto gale ir dirba poliklinikoje registratore. Nijolė praktiška, be pagražinimų, vertinu tai.
Nijole, galiu užsukti?
Kas nutiko?
Nežinau. Gal nieko. Tiesiog pasišnekėt noriu.
Atvažiuok po penkių, būsiu namie.
Nijolės namuose šilta, visada jaučiaisi lyg ką tik keptų pyragų kvapas, nors kartais nebūna nieko. Prisėdom virtuvėje, ji įpylė arbatos. Papasakojau. Apie duoną, grikius, Ūlą, apie taip prie tvenkinio.
Klausė įdėmiai, netrukdydama. Po to patylėjo.
Laima, gal čia tiesiog depresija. O gal pradžia kokių nors atminties problemų. Jūsų amžius jau nebe jaunatviškas.
Jam šešiasdešimt vieneri.
Tai kas. Petrui iš penkto aukšto prasidėjo šešiasdešimt dviejų.
Jis visada viską atsimindavo geriau už mane. Datas, vardus, viską.
Viskas keičiasi.
Žiūrėjau į puodelį.
Čia ne užmaršumas. Jis tiesiog žiūri į mane… supranti, kartais lyg į svetimą, bando būti mandagus.
Nijolė nulaužė pyrago kraštą.
Tu išsimiegojai?
Ne.
Na va. Tu save išgąsdini. Pavargo žmogus po kelionės, gal kas darbe, gal tiesiog neprasitarė. Duok savaitę.
Gal ir teisi. Tikiu, kad teisi.
Bet grįžtant namo galvojau apie grikių indelį. Tokį mažą, niekingą judesį. Tačiau kaip jis buvo ne jo.
Jis buvo namie. Sėdėjo prie virtuvės stalo susidėjęs popierius, kažką rašė. Pradėjau dėti produktus į šaldytuvą. Jis net nepakėlė galvos.
Buvau pas Nijolę.
Mhm.
Atnešiau pyrago.
Pažiūrėjo į pyragą.
Su kuo?
Su kopūstais. Tavo mėgstamiausias.
Kopūstų nemėgstu.
Padėjau maišelį ant stalo. Lėtai. Labai lėtai.
Jonai.
Ką?
Tu kopūstų pyragą mėgsti nuo vaikystės. Taip pats sakei. Tavo mama visada kepdavo jį.
Pažiūrėjo ramiai.
Mama kepdavo obuolių.
Tyla.
Jo mamą, Oną Kazimierienę, pažinojau gerai. Ji mirė prieš dvylika metų. Buvau ne kartą jos virtuvėje. Kepdavo su kopūstais ir kiaušiniais. Visada tuo didžiavosi.
Jonai, Ona Kazimierienė visada kepdavo su kopūstais, sakiau tyliai. Atsimenu tą kvapą.
Gal ir kepdavo. Seniai buvo, gūžtelėjo pečiais, grįžo prie dokumentų.
Išėjau į kambarį. Atsistojau prie lango. Stebėjau, kaip įprasta rudens diena teka savo vaga.
Mama kepdavo su kopūstais. Atsimenu kvapą, ankštą virtuvę, staltiesę su gėlytėmis. Jis man apie tai pasakojo daug kartų, su šiluma ir beveik švelnumu. Negalima pamiršti, kuo kvepėjo mamos namai.
Paėmiau telefoną, suradau Jono sesers kontaktą Vida, gyvena Alytuje, su Jonu jie nėra labai artimi, bet bendrauja. Surinkau.
Laimute! ji visada taip, garsiai ir šiltai. Kaip laikotes?
Vida, kaip viskas. Norėjau paklausti, ar atsimeni, kokius pyragus kepė jūsų mama?
Trumputė pauzė.
Nu… su kopūstais, visada, ir su kiaušiniais. O ko klausi?
Nieko, receptą tiesiog norėjau atsiminti. Ačiū.
Padėjau telefoną. Koja kaip guminės. Juokinga, kad dėl kopūstų pyrago gali būti silpna… Bet negalėjau pajudėti.
Kažkas su atmintimi. Gal reikia gydytojo. Reikės tiesiai pakalbėti.
Vakarienės metu paklausiau:
Jonai, gal tau galva skauda?
Ne.
Miegas geras?
Geras.
Gal norėtum nueiti pas gydytoją? Šiaip, pasitikrinti.
Atidėjo šakutę.
Dėl ko?
Nu spaudimą, senokai tikrinai.
Namie matuoju. Viskas normalu.
Jonai, aš nerimauju.
Pažvelgė į mane ilgai, tarsi tyrinėdamas.
Galvoji, kad su manim kas ne taip?
Tiesiog nerimauju.
Laima, man viskas gerai. Užtenka.
Jis vėl paėmė šakutę. Pokalbis baigtas Jonas mokėjo taip padėti ribą be barnio, be griežtumo. Tai žinojau, paprastai neperžengdavau.
Bet dabar stebėjau, kaip jis valgo, kaip laiko šakutę, kaip galvą lenkia analizuodavau viską. Ar jis taip sėdi, kaip visada? Atrodė kiek labiau palinkęs. Šakutę dešinėje, taip, kaip ir visada. Jis dešiniarankis.
Sutvarkiau indus, nuėjau į vonią. Sustojusi prieš veidrodį, žiūrėjau į save pavargusi moteris trumpais žilais plaukais, kurių nebenudažo, raukšlėmis prie akių, kurias Jonas vadino juoko raukšlėmis. Žiūrėjau ir galvojau: gal jau įsivaizduoju. Gal pati nebepameni smulkmenų. Žmonės keičiasi.
Atsiguliau.
Naktį pabudau dėl tylos. Ištiesiau ranką jo nebuvo, jo pusė atvėsusi.
Išėjau. Šviesa virtuvėje. Jonas sėdi, rašo užrašų knygutėj. Būtent rašo ranka. Tai keista, jis jau metai nieko nerašo, išskyrus parašą ant formų.
Jonai?
Pažiūrėjo, ramiai, lyg laukė.
Nemiega?
Ne.
Ką rašai?
Mintis.
Galiu pažiūrėti?
Pauzė.
Asmeniška.
Žiūrėjau į jį. Atlaikė žvilgsnį.
Niekada nesakydavo asmeniška. Septyniolika metų galėdavau paklausti bet ko. Turėjom savo erdves, žinoma, bet tokia intonacija nesakydavo.
Gerai, pasakiau ir grįžau į miegamąjį.
Girdėjau, kaip dar rašo, tada eina, išjungia šviesą, sugrįžta. Ne iškart užmiega.
Rytą užrašų knygutės ant stalo nebebuvo.
Ieškojau. Sunku paaiškinti kodėl, bet patikrinau virtuvės stalčius, neradau. Pažiūrėjau į jo spintelę niekada nejaučiau teisės. Beveik tuščia: seni akiniai, moneta, lapeliai su telefonais. Neužrašų knygutės. Jis pasiėmė ją su savimi.
Nuvažiavau į biblioteką. Čia visada tylu, kvepia popieriumi ir dulkėmis ramina. Rikiavau grąžintas knygas, atsakinėjau į klausimus jaunosios bibliotekininkės Giedrės, padėjau rasti reikiamus žurnalus. Paprasta diena.
Per pietus sėdėjau sandėliuke ir galvojau: iš kur žinoti, kad žmogus iš esmės pasikeitė? Ne nuo smulkmenų, ne dėl amžiaus. Kai pažįsti jį daugelį metų, žinai jo kvapą, juoką, ko jis bijo ir ką mėgsta ir tada viena dalis ima ir pasitraukia, ir tu nebežinai, kas priešais.
Prisimenu: psichologinė podmena. Skaičiau kažkada. Ar tai gali būti medicininio požymio ženklas, o gal tiesiog gyvenimas? Krizinės poros po penkiasdešimties, po šešiasdešimties kai vaikai užaugę, darbas baigtas arba arti pabaigos, tiesiog pasilieki dviese ir supranti, kad nebežinai, su kuo gyveni.
Bet Joną aš pažinojau. Tikrai žinojau.
Vakare jis buvo namie anksčiau už mane. Kai grįžau, stovėjo prie lango virtuvėje.
Jonai, ką veiki?
Žiūriu.
Į ką?
Šiaip.
Iš Jono labai neįprasta. Jis niekada nebūdavo žiūrintis šiaip. Veikiantis žmogus, jei be veiksmo murma sau arba kažką piešia. Tiesiog stovėti jis nemokėjo.
Kaip sekėsi? paklausiau.
Normaliai. Leksijos, viskas kaip visada.
Studentai kaip?
Studentai.
Praėjau pro šalį, iš šaldytuvo išėmiau vištą vakarienei. Pradėjau gaminti.
Jonai, papasakok man apie Kauną, ištariau, neatsisukdama.
Ką tiksliai?
Na, viską. Kur gyvenai, ką matei? Juk savaitę praleidai.
Trumpa pauzė.
Gyvenau viešbutyje. Paprastas. Seminaras universiteto salėje, dar nuvežė į naują daugiabutį parodyt, kaip pavyzdį. Viskas.
Gal kolegų sutikai, pažįstamų?
Buvo.
Kas?
Patylėjo. Atsisukau žiūrėjo kažkur į šoną.
Na, iš technikumo keli žmonės, iš kitų miestų…
O Povilas Butkus buvo?
Povilas Butkus skyrių vedėjas, pažįstami trys metai, vasarą kartu žvejojo man jis žinomas gerai.
Butkus? Ne, jo nebuvo.
Jis visada vyksta į tokius seminarus.
Bet šį kartą ne.
Nusisukau prie viryklės. Gal tikrai nebuvo.
Vėlai vakare, kai Jonas užmigo, parašiau žinutę jo žmonai Jadvygai. Nesame artimos, bet numerį turiu. Paklausiau atsargiai: Jadvygai, laba, ar Povilas gerai grįžo iš Kauno?
Atsakė po kelių minučių: Labas, Povilas Kaune nebuvo šią savaitę, nepakvietė, buvo namie visą savaitę. Kas atsitiko?
Atsakiau, kad apsirikau, viskas gerai.
Padėjau mobilų po pagalve. Gulėjau tamsoje.
Jis nežinojo, ar Butkus buvo seminare. Žmogus, su kuriuo dirba kasdien, nežinojo.
O gal žinojo, kad nebuvo, tik melavo man? Bet kam?
Gal susipyko, gal slepia kažką asmeniško. O gal… gal jo išvis nebuvo Kaune. Gal savaitė praėjo kažkur kitur.
Stop. Per toli. Nebegaliu taip galvoti.
Bet mintis jau įsikibo.
Kitą dieną, trečiadienį, radau progą. Sakiau, kad reikia naujų užuolaidų miegamajam, pasiūliau važiuoti į Senukus didelė audinių ir tekstilės parduotuvė prie J. Basanavičiaus. Ten kartais užsukdavom. Jonas dažniausiai nuobodžiaudavo, juokais sakydavo rink, kas patinka, aš nesuprantu, po to eidavom į gretimą kavinukę valgyti pyragėlių irgi ritualas.
Važiuojam šiandien? klausiu.
Kur?
Į Senukus. Užuolaidų.
Kam jų dabar reikia?
Senos jau nudilusios.
Gūžtelėjo.
Gerai.
Nuvažiavom. Sąmoningai tempiau laiką, klausinėjau nuomonės, jis atsakinėjo išsiblaškęs. Galiausiai tariau:
Eisim pyragėlių?
Kur?
Prie pat, kavinė. Visad einam.
Žiūrėjo į mane.
Nepažįstu jokios kavinės.
Nusišypsojau ramiai, tyčia reikia nesureikšminti.
Tiesiog užmiršai. Einam, parodysiu.
Nuvedžiau už kampo, kur mažutė kavinė su geltona iškaba, visada kvepianti karštu tešla. Jauku, veikia gal dvidešimt metų.
Matai?
Žiūrėjo.
A, tarė. Nebuvau pastebėjęs.
Pirkome pyragėlių. Žiūrėjau jį. Valgė normaliai, žiūrėjo pro langą, net paklausė, ar nešalta.
Tik kartą žvilgtelėjo į iškabą ilgai lyg bandydamas prisiminti ar įsiminti.
Jonai, tyliai paklausiau, ar atsimeni mane?
Atsisuko. Akys nustebusios.
Ką reiškia atsimenu? Laima, tu mano žmona.
Žinau, kad aš Laima. Klausiu apie mus. Mūsų praeitį.
Kas atsitiko, Laima?
Nieko. Pastaruoju metu tu… kitoks.
Visi žmonės keičiasi.
Taip sakai dabar. Nors visada sakydavai žmonės nesikeičia.
Tylėjo. Valgė pyragėlį iki galo.
Gal ir aš keičiuosi, tarė pagaliau.
Grįžome autobusu. Žiūrėjau pro langą ir galvojau: baimintis neatpažinti artimo žmogaus ne paranoja. Tai nutinka. Ir už to dažniausiai slypi kas nors nesakomo.
Ketvirtadienio rytą, kai jis išėjo į darbą, įėjau į jo kabinetą. Mažas kambarėlis, vadintas kabinetu, nors tiesiog trečias kambarys, kai kuriuos iš dviejų sujungėme. Ten rašomasis stalas, knygų spinta, lentynos.
Nenorėjau knistis. Bet atsisėdau prie stalo, atidariau viršutinį stalčių.
Gulėjo užrašų knygutė.
Paėmiau. Atvėriau. Pradžioje tuščia, viduryje užrašai. Smulkiu, tvarkingu raštu, visai ne Jono. Jonas rašė didelėmis, neaiškiomis raidėmis; visad juokdavomės, kad jo rašysena kaip gydytojo. Čia graudžiai tvarkingas, lyg kaligrafijos sąsiuvinyje.
Sąrašai. Tik sąrašai. Laima. Žmona. 58 m. Dirba bibliotekoje. Dukra Monika, Vilnius. Kava be cukraus. Užuolaidas keisti nori. Nijolė, draugė, dirba poliklinikoje. Toliau: Kopūstų pyragas, tariamai mėgsta. Sekmadieniais į parką. Spanielis, vardu Ūla, juokas. Dar: Ona Kazimierienė, motina. Kopūstai ar obuoliai patikrinti.
Nustėrau.
Tai buvo žmogaus, kuris mokosi kito gyvenimą, užrašai. Kuriantis schemą. Kad neprašautų.
Uždariau knygutę. Padėjau atgal. Nuėjau į virtuvę, įpyliau vandens, išgėriau. Dar kartą.
Mintys buvo aiškios, šaltos, kaip būna, kai labai daug visko vienu metu.
Kas tas žmogus.
Savaitę gyvena mano bute. Atrodo kaip Jonas. Kalba jo tonu. Žino, kad aš Laima, kad turim dukrą Moniką, kad geriu be cukraus. Tačiau jis visa tai rašosi. Mokosi mūsų gyvenimą iš užrašų.
Paskambinau į darbą pasakiau, kad susirgau, dieną praleisiu namie. Sėdėjau fotelyje, žvelgiau vienon vieton. Ieškojau paaiškinimo.
Amnezija. Disociacinė būsena būna tokia liga, kai žmogus praranda dalį savo asmenybės ar atminties, ir tada, bijodamas, renka detales, sankcionuotai ar paslapčiomis. Gal Kaune kažkas įvyko ar ne Kaune. Dabar renka informaciją iš šalies, kad nepasimestų. Nesisako, gal bijo, gal gėda.
Tai įmanoma. Tai paaiškina viską.
Beveik viską.
Raštas kitas. Nėra kaip paaiškinti.
Niekuomet neatkreipdavau dėmesio į žmonių raštą. Bet Jono pažinojau matydavau jį nuolat: ant pirkinių sąrašų, ant dovanų atvirukų. Jo užrašų nebuvo įmanoma supainioti.
Gal raštas keičiasi? Po insulto taip, bet tada viskas būtų kitaip, nebūtų normaliai kalbantis, eisena keistųsi. Reikėtų pagalbos. Jis nebūtų parėjęs vienas.
Pasitryniau veidą.
Grįžo apie septintą. Tą laiką vakarienė ant stalo, buvau susitvarkiusi, nebežinau dėl ko, tiesiog, kad ką nors veikčiau.
Pavargusi? paklausė vos mane pamatęs. Nebuvai darbe.
Galva skaudėjo. Dabar jau praėjo.
Linktelėjo, padėjo portfelį, nuėjo plautis rankų. Paprastas vakaras.
Stebėdama jį galvojau: kaip atrodo artimo žmogaus pradingimas? Ne fiziškai, o taip, kai vidinis pasaulis staiga pasikeičia tiek, kad apvalkalas lieka, o ką mylėjai nebežinia kur.
Jonai, ištariau.
M?
Papasakok man apie mus. Kaip susipažinom.
Pakėlė žvilgsnį. Ramiai.
Kam?
Noriu išgirst. Kaip tu pameni.
Atidėjo šakutę, pagalvojo.
Pristatė mus bendri pažįstami, tarė. Per gimtadienį. Tu buvai mėlyna suknele.
Laukiau. Tai tiesa. Mėlyna suknelė, Ingos jubiliejus 1997 metų rugsėjį.
Dar kartą susitikome keletą sykių. Pradėjom bendraut.
Pauzė.
Viskas, pridūrė.
Žiūrėjau.
O toliau?
Na, susituokėm. Moniką pagimdėm. Butą nusipirkom.
Jonai, kai man pasipiršai, kur tada važiavom?
Laima…
Pasakyk tiesiog.
Ilgai mąstė.
Visų detalių neatsimenu, pagaliau tarė. Seniai buvo.
Tu visada sakei, kad prisimeni kiekvieną akimirką. Net per mūsų sidabrines vestuves tai kartojai prie visų.
Tyla.
Jonai, kur važiavom po tavo piršlybų?
Ilgai žiūrėjo. Be pašaipos, be gėdos, bet manyje tvyrojo pojūtis, kad ten tuštuma arba skaičiavimas.
Laima, sušnabždėjo. Nežinau, kaip atsakyti.
Stebėjau jį, jo rankas prie puodelio, raukšlę prie burnos, žilus smilkinius.
Ar tu Jonas? paklausiau tyliai. Mano Jonas?
Ir pirmąkart jo akyse pamačiau gyvybę skausmą, sumišimą, gal ką trečią, ko neįmanoma įvardyti.
Laima, ištarė. Nežinau, kaip tai paaiškinti.
Ar tai bent jau nuoširdu?
Nuoširdžiausia, kas manyje liko.
Už lango kritulių būgnas, rudeniškas, panevėžietiškas lietus. Girdėjau, kaip lašai drėbiasi į palangę.
Ką daryt su tuo? paklausiau ne jo, o orą.
Nežinau, atsiliepė. Ir vėl buvo tiesa jo balse.
Atsistojau, įsipyliau kavos. Be cukraus. Atsistojau prie lango. Stebėjau šlapią gatvę.
Girdėjau, kaip Jonas prieina. Atsistoja per žingsnį.
Laima.
Ką?
Atsimenu tavo balsą. Nuo pradžių. Tavo intonacijas. Tai tikrai atsimenu.
Neatsisukau.
To maža.
Žinau.
Lietus krito. Gatvėje mašina kažkam signalizavo, vėliau tyla.
Man reikia laiko, pagaliau pasakiau.
Gerai.
Nesakau, kad žinau, kas bus.
Suprantu.
Atsisukau. Stebėjome vienas kitą. Jis žiūrėjo į mane taip, tarsi norėtų kažką labai svarbaus pasakyti, bet negali, arba nedrįsta.
Atsakyk į viena, paprašiau.
Ką?
Ar nori čia būti?
Patylėjo kelias sekundes, lietus dunksėjo.
Taip, tarė. Noriu būti čia.
Žiūrėjau į šį žmogų, kuris gyvena mano bute, žino mano vardą, renka detales į užrašų knygutę, neprisimena upelio, kalba kitu raštu, tačiau laiko puodelį kaip Jonas.
Tai nueik ir nupirk duonos, pasakiau. Juodos, Maximoje prie Sodų.
Jis linktelėjo. Užsidėjo striukę. Išėjo iki durų.
Laima.
Ką?
Upelis… Vėliau papasakosi?
Ilgai žiūrėjau į jį.
Pažiūrėsim, tariau.
Durys užsidarė. Stovėjau su kavos puodeliu prie lango, klausiau jo žingsnių laiptinėje. Ketvirtas aukštas, šešiolika laiptelių visada skaičiuodavau.
Šešiolika.
Jis išėjo į kiemą. Mačiau pro langą. Lėtai ėjo prie skersgatvio, į priekį lenkdamas striukės apykaklę nuo lietaus. Paprastas žmogus paprastoj lietingoj dienoj.
Ant kampo pasuko dešinėn. Maximos kryptimi.
Laikiau puodelį, nežinojau, ką galvoti. Kažkas manyje nurimo. Ne ramybė, ne palengvėjimas tiesiog tyla, kai nebereikia apsimetinėti, kad atsakymų niekada nereikės.
Telefonas surzge. Nijolė.
Kaip tu? iškart klausia.
Nežinau.
Pakalbėjot?
Taip.
Ir?
Žiūrėjau į tuščią kampą už lango.
Nijole, ar galėtum gyvent su žmogum, kuris nebepamena, kas jis?
Pauzė.
Jis taip tau pasakė?
Maždaug.
Laima, reikia pas gydytoją. Rimtai. Čia ne pokalbių prie arbatos klausimas.
Supratau.
Tai ką darysi?
Padėjau puodelį.
Kol kas nežinau. Jis išėjo duonos.
Kokios?
Juodos. Iš Maximos.
Nijolė tylėjo.
Man baisi, Laima.
Viskas gerai. Paskambinsiu vėliau.
Atidėjau telefoną. Paėmiau puoduką, užgėriau lūpas. Jau atvėsusi, bet vis tiek gera.
Šešiolika laiptelių. Visada skaičiavau.
Po dvidešimties minučių durys apačioj. Vėl žingsniai laiptais. Šešiolika iki aukšto.
Nepajudėjau iš vietos.
Raktas duryse. Atidarė.
Štai, iš koridoriaus. Juoda. Paskutinė buvo.
Atsisukau. Stovi virtuvės duryse, su duona rankoje. Šlapias nuo lietaus, plaukai prilipę prie kaktos.
Padėk ant stalo, pasakiau.
Padėjo.
Žiūrėjom vienas į kitą.
Arbatos nori? paklausiau.
Noriu.
Uždėjau virdulį. Jis nusivilko striukę, pakabino ant kablio. Atsisėdo prie stalo. Stovėjau jam atsukusi nugarą ir girdėjau, kaip jis tyli. Ne slogi tyla, tiesiog būna toks tylėjimas, kai nebeverta sakyti daugiau.
Laima, tyliai tarė jis. Papasakosi kada apie upelį?
Virdulys ėmė gausti, pamažu garsiau.
Stovėjau ir galvojau.
Ne dabar, pagaliau tariau. Gal vėliau.
Gerai, atsakė jis.
Virdulys užvirė.
