Žingsnis po žingsnio
Tu namie? trumpai pasiteiravo Karolis, paskambinęs žmonai per pietų pertrauką.
Taip, trumpai atsakė Indrė, nenuleisdama akių nuo ekrano. Kompiuterio monitoriuje vėl ir vėl kentėjo melodramos herojė ašaros, drebantys lūpų kraštai, atsisveikinimo žodžiai. Tik Indrė net negalėjo prisiminti, kaip tą moterį vadina, nors filmą žiūrėjo jau antrą kartą (o gal ir daugiau).
Paskutiniai du mėnesiai jai buvo tarsi vienas nesibaigiantis pilkas rytas, kuriame laikas neteko aiškių ribų: rytas slydo į vakarą, vakarai nyko į nemigos naktis. Juk dar neseniai ji buvo laiminga!
Viskas prasidėjo nuo džiaugsmingos žinios ji su Karoliu laukėsi. Tai buvo jos pirmasis nėštumas ilgai lauktas, iškentėtas. Kiek laiko jie vaikščiojo pas gydytojus, kiek kraujo tyrimų, kiek nerimo prieš kiekvieną apsilankymą, kiek vilties trupinėlių akmeniniuose medicinos terminuose! Kiekvienas neigiamas testas skaudėjo, kiekvienas gydytojo dar ne proga tyliai išlieti ašaras į pagalvę.
Ir štai dvi juostelės! Indrė atsimena tą momentą iki smulkiausių detalių: kaip drebėdama laikė testą rankose, kaip negalėjo patikėti ir padarė dar du, kaip puolė prie Karolio, negalėdama nieko išlemti tik rodė jam rezultatus. Jo veidą tada nušvietė tokia laiminga šypsena, kad jai pačiai užgniaužė kvapą.
Jie kūrė planus, įsivaizdavo save tėvais Štai jie vaikšto po kūdikių baldų parduotuvę diskutuoja dėl lovytės spalvos, liečia lygų medį, įsivaizduoja, kaip jų mažylis atrodys tame mažytėme lizdelyje. Šilta rudens diena Vingio parke: Karolis stumia vežimėlį, ji eina šalia, kartais žvilgteli į vidų taip, jų vaikas miega po šiltu užklotu. O ten pirmas mama, nedrąsus, trapus, nuo kurio užstringa kvėpavimas ir akys prisipildo džiaugsmo ašarų
Bet dabar tie sapnai buvo tolimi, kaip paveikslėliai iš svetimo gyvenimo. Ekranas blykčiojo, personažai vaidino savo dramas, o Indrė sėdėjo pusiau tamsoje, apkabinusi kelius rankomis, ir jautė, kaip ant pečių sunkiai slegia nuovargis.
Viskas sugriuvo devintąją savaitę. Iš pradžių kilo spazmai aštrūs, bauginantys, kad net trūko kvėpavimo. Indrė bandė įtikinti save, kad tai tik laikina, bet skausmas tik stiprėjo. Pamatęs jos išbalusį veidą ir drebantį kūną, Karolis beveik akimirksniu iškvietė greitąją. Greitosios automobilyje ji taip stipriai spaudė jo ranką, kad jos nagų žymės dar ilgai liko odoje.
Ligoninė. Balti koridoriai, aitrus šviesos mirgėjimas, skubūs medikų žingsniai. Gydytojai kažką kalbėjo, apžiūrinėjo, leido vaistus Indrė atsimena tik nuotrupas: galim išsaugoti…šansai… deja…. O paskui tylus ir negailestingas: išgelbėti nepavyko. Tie du žodžiai apvertė jos pasaulį. Juk vardą jie jau buvo išsirinkę, nužiūrėję nuostabią lovelę, užsakę kai ką kūdikių kambariui O dabar? Kaip gyventi toliau?
Gydytojai kantriai kartojo: taip būna, tai ne tavo kaltė, kartais organizmas pats nutraukia nėštumą dėl mums nesuprantamų priežasčių. Kalbėjo apie atsistatymą, laiką, kad ateityje dar gali būti vaikų… Bet kaip susitaikyti, kad viduje neliko tos mažytės gyvybės, dėl kurios jau buvai sukūrusi vardą, šimtus vizijų ateičiai? Kaip priimti, kad svajonės, kadaise buvusios ranka pasiekiamos, sutrupėjo į miltus?
Indrė nustojo išeiti iš namų. Iš pradžių dėl nenoro, vėliau iš įpročio. Kam ruošti valgį, jei viskas be skonio, kai kiekvienas kąsnis stringa gerklėje tarsi smėlis? Kam tvarkytis, jei dulkės ant lentynų niekam nerūpi? Ji dienomis gulėjo ant sofos, susisupta į pledą, žiūrėjo vieną po kito liūdnus filmus ne todėl, kad patiko, o todėl, kad personažų skausmas tapo savas, suprantamas. Kartais verkė tyliai, kartais balsu, kol nebeliko ašarų. Užmigdavo tiesiog chalatėle, nesugebėjusi nei iššukuoti plaukų, nei nusiprausti. Pabusdavo ir vėl siekdavo pultelio, kad įsijungtų naują filmą, naują svetimą dramą, kuri bent trumpam užgoždavo savąją.
Namų darbai tapo milžiniška sniego kamuoliu, nervinančiu savo buvimu. Purvini drabužiai kaupėsi kampe, laiškai ir sąskaitos vėlėsi ant stalo, gėlės ant palangės pradėjo vysti. Indrė visa tai matė lyg pro miglą, bet jėgų ką nors pakeisti tiesiog nebuvo. Viskas atrodė beprasmiška, beviltiška.
Ir štai tas skambutis.
Atvažiuos, įleisk į vidų moterį, ramiai nurodė Karolis, jo balsas aidėjo tarsi per rūką.
Kokį moterį? mergina suraukė kaktą. Kam jai kieno nors įleisti? Ji nenori nieko matyti!
Nesvarbu. Tiesiog atidaryk, tyliai atsakė vyras ir padėjo ragelį.
Indrė laikė telefoną rankoje ir spoksojo į užgesusį ekraną. Norėjosi paklausti kas ta moteris, kam ji ateina, kodėl Karolis taip gerai tai slepia, bet buvo jau per vėlu.
Lėtai padėjo telefoną ant sofos šalia savęs. Viskas atrodė nereikšminga, tolima nuo to skausmo, kurį nešiojo viduje. Ji atlošė galvą, įsmeigė akis į lubas. Kažkur už sienos kaimynai leido muziką, už lango nuvažiavo automobilis gyvenimas ėjo sau, o Indrei laikas lyg buvo sustingęs.
Po dešimties minučių į duris pasibeldė. Garsas perskrodė jos sustingusią tylą, privertė krūptelėti. Dar vienas beldimas atkaklus, neatšaukiamas. Prikėlė save nuo sofos, kojos atrodė svetimos, sunkios. Nutįso į prieškambarį, įsisupo į nudrengtą chalatą.
Prie slenksčio stovėjo maždaug penkiasdešimties metų moteris. Geros, truputį pavargusios akys, beveik neadekvačiai šio pilko buto nuotaikai šypsena. Rankoje didžiulis krepšys, iš kurio dusliai tilindžiavo metalo garsai.
Laba diena! Iš valymo tarnybos. Siuntė vyras, aiškiai ir be spaudimo pasakė ji, tarsi įpratusi prie bet kokių reakcijų.
Indrė be žodžių traukėsi šalin, įleisdama moterį vidun. Neturėjo jėgų nei paklausti, nei prieštarauti, nei net apsimesti mandagia. Tiesiog praslinko į šalį, laikydama chalatą, ir įsmeigė tuščią žvilgsnį į svetimąją.
Moteris akimirksniu ėmė apžiūrinėti butą ne su panieka, ne su pasibjaurėjimu, o su tokia rama, meistriška profesionalumo aura, kokia ateina per daugelį darbo metų. Apvertė galvą, nužvelgė bardako mastą, linktelėjo kažkam mintyse.
Oho, čia nemažai darbo, bet viskas bus puiku! linksmai tarstelėjo ji, statydama krepšį ir tempdama iš ten pirštines. Judesiai buvo užtikrinti, įprasti: spragt pirštinės apsitemptos, šluostės ištrauktos. O tu tuo metu pailsėk, aš pradėsiu. Po kelių valandų bus kaip nauja, pamatysi!
Indrė tylėjo. Ji tiesiog stebėjo, kaip moteris traukia šluostes, butelius su įvairiausia chemija. Keista: kažkas svetimas tvarkosi jos erdvėje, kurioje pastaruoju metu karaliavo tik štilis ir netvarka. Bet net šita pavizda nekėlė nei susierzinimo, nei smalsumo tik monotonišką abejingumo tamsą.
Grįžo ant sofos, bet filmas jau jos nebetraktavo ekranas mirgėjo, veikėjai šnekėjo, bet viską nustelbė garsai iš virtuvės. Ten pliuškeno vanduo, žvangėjo puodai, o per visus buities triukšmus prasimušė lengva, vos juntama melodija valytoja niūniavo kažkokią vaikišką dainelę.
Iš pradžių tie garsai erzino atrodė, kad svetimas žmogus įsibrauna į jos liūdesio tylą. Bet pamažu tas triukšmas virto kažkuo kitkuo: monotoniškas ir net švelniai jaukus fonas. Mergina net nusnūdo, o sapnas, pirmą kartą per ilgą laiką, buvo ramus ir šviesus, be košmarų, besivejančių po netekties.
Vakare butas tiesiog spindėjo švara. Valytoja pasistengė: paviršiai žibėjo, ore sklido gaivus švaros kvapas, o langai, kadaise užtraukti dulkių sluoksniu, dabar įleido tiek šviesos, kad Indrė net prisimerkdavo. Ji seniai nematė tokios šviesios, gyvos savo namų pusės. Atrodė, lyg kažkas nuvalė pilkumo sluoksnį ne tik nuo baldų, bet ir nuo Indrės pačios.
Valytoja paliko po savęs tvarką, gaivą ir šypseną, pažadėjo užsukti vėl kitą savaitę. Indrė sėdėjo ant sofos, lietė švarų staliuką, pastebėjo vazoje žydinčią gėlę, įkvėpė džiuginantį aromatą. Buvo gera.
Vėl pasigirdo skambutis. Indrė sudrebėjo tokia buvo įpratusi prie tylos, kad skambesys atrodė beveik nerealus. Palengva atsistojusi, pravėrė duris.
Slenksčiu peržengė Karolis. Rankose laikė didelį plastikinį indą, virš kurio tvyrojo lengvi garai.
Atvežiau tavo mėgstamos kukulių sriubos, tarė ramiai, pastatydamas indą ant stalo. Jo balsas buvo švelnus, kupinas tokio ypatingo rūpesčio, kurį jis retai parodydavo žodžiais, bet visuomet jautėsi darbuose. Ir krabų lazdelių salotų, kaip tau patinka.
Indrė ilgai žiūrėjo į vyrą. Jos akyse stovėjo ašaros iš nuovargio, gal iš staigios rūpesčio bangos, o gal dėl gležno, vis dar nedrąsaus jausmo, kuris pradėjo kilti viduje. Ji nė pati negalėjo pasakyti, kas tai: palengvėjimas, dėkingumas ar pirmas vilties žybsnis.
Ačiū, sumurmėjo, balsas virpėjo, tarsi ji ilgai buvo kalbėjusi tik mintyse.
Valgyk, kol karšta, šyptelėjo Karolis ir atsisėdo šalia, nespaudė į pokalbį, nebandė užkamšyti tylos niekine kalba. Ir žinai? Daugiau tau nereikia jaudintis dėl valgio ar tvarkos. Aš viskuo pasirūpinsiu.
Jo žodžiai liko tvyroti ore, lyg duodami erdvei naują prasmę. Indrė pažvelgė į sriubos indą, į tvarkingą kambarį, į Karolį pirmą kartą po tiek savaičių pagalvojo: galbūt ji visgi ne viena šiame skausme, šalia yra žmogus, pasirengęs dalintis našta ir padėti atsitiesti.
Taip prasidėjo jos grįžimas lėtas, nepastebimas, žingsnis po žingsnio. Iš pradžių šiluma delnuose nuo lėkštės sriubos, paskui vėl pasijutęs maisto skonis, po to noras, gal rytoj pabus anksčiau ir plačiai atvers langus, kad įleistų daugiau šviesos.
Kiekvieną vakarą Karolis grįždavo namo su konteineriais, pilnais maisto. Jis stengėsi įsiminė, ko ji nemėgsta, parūpindavo vis kitokius patiekalus: tai kvapnią barščių lėkštę su grietine, tai orkaitėje keptą vištą su daržovėmis, o kartais net surado mėgstamiausio avietinio pyrago iš nedidelės kepyklos kitame miesto gale.
Paragauk, labai skanus, sakydavo, dėliodamas lėkštes. Teta Aldona pasakojo, kad vaikystėje tokį dievinai.
Indrė iš pradžių valgė mechaniškai, be didelio apetito. Pamažu skonis pabudo pirmiausia tik sotumo jausmas, paskui maža džiaugsmo žiežirba, kol kartą net nusišypsojo, pajutusi pažįstamą vaikystės aromatą.
Kartą per savaitę namuose vėl atsirasdavo ta pati valytoja geraširdė moteris su savo nesibaigiančiu optimizmu. Ji ne tik tvarkė: sugebėdavo įsikalbinti Indrę, papasakoti juokingą savo anūko istoriją, pasidalyti šmaikščiu darbo nuotykiu ar šilto žvilgsnio paklausti, kaip Indrei sekasi be spaudimo ar dirbtinės užuojautos.
Žinot, sykį sakė ji, šveisdama vazą, gyvenimas kaip ir tvarkymasis: atrodo, chaosą neįveiksi. Bet pradedi nuo mažo šitą kampą, ten spintelę, langą nuvalai žiūrėk, jau šviesiau, jaukiau.
Indrė klausydavo, kartais linktelėdavo, kartais atsakydavo keliais žodžiais. Tie vizitai tapo beveik mažais ritualais saugiais ir raminančiais.
Po poros savaičių Karolis netikėtai apsireiškė su spindesiui akyse.
Šiandien pas tave ateis manikiūro ir pedikiūro meistrė. Tiesiai čia.
Kam? nustebo Indrė, žvilgtelėjusi į knygą, kurios ne skaitė, tik vartė puslapius.
Kad tu nusipelnei rūpesčio. Ir grožio, paprastai pasakė Karolis, žiūrėdamas į ją su ilgai slėpta šiluma.
Meistrė pasirodė jauna, švelnaus balso, miklių rankų. Nespaudė, neklausinėjo, bet ir nemokėjo tylėti papasakojo apie naujas spalvų tendencijas, įterpė linksmą nutikimą iš praktikos, švelniai palaikė pokalbį. Kol ji darbuodavosi prie Indrės rankų ir kojų, Indrė pirmą kartą po ilgo laiko galėjo tiesiog atsipalaiduoti ir nieko negalvoti. Šiluma, kvapai, ritmiški judesiai suteikė beveik pamirštą ramybę.
Kitą dieną į duris pasibeldė kirpėja. Indrė nuščiuvusi laukė. Karolis, supratęs, paaiškino:
Pagalvojau, gal norėsi ko nors keisti. Jei nenori jis išeis. Norėjau… suteikti tau pasirinkimą.
Indrė sėdėjo kėdėje, slėpėsi už netvarkingų plaukų, kurie seniai nebeturėjo blizgesio. Mėnesių mėnesius juos tik suversdavo į kuodą ar netvarkingą kasą, neplaudavo, nešukuodavo. Pažvelgė atidžiai į savo veidą veidrodyje pažįstamą, bet likusį svetimą, pavargusį.
Kažkas viduje subangavo. Ne ryžtas labiau žingeidumas. Ji pažvelgė į kirpėją, laikančią šukas ir žirkles.
Noriu trumpai, staiga pasakė. Žodžiai nuskambėjo netikėtai tvirtai, lyg sprendimas būtų ilgai brendęs ir tik dabar išsiveržęs.
Kirpėja linktelėjo: be nustebimo, be klausimų. Pripratusi prie tokių momentų, kai po naujos kirpimo idėjos slepiasi kur kas svarbesnis gyvenimo posūkis.
Ji ėmė darbuotis, žirklėmis lengvai nupjaudama sruogas, kurios tyliai krisdavo ant grindų. Judesiai buvo tikslūs, įgudę kirpėja neskubėjo, vis atsitraukdavo per žingsnį, įvertindama rezultatą. Indrė stebėjo veidrodyje, kaip palengva dingsta senasis jos atvaizdas.
Kai viskas baigėsi, kirpėja nuėmė apsiaustą ir švelniai pasuko kėdę prie veidrodžio. Indrė sustingo.
Veidrodyje ji, bet visiškai kita. Lengvesnė, gyvesnė, tarsi nusimetusi sunkų per pastarasias savaites prikibusį balastą. Trumpa karė glamonėjo veidą, žvilgsnis pasidarė žvalesnis. Indrė perbraukė nauja šukuosena keista, bet malonu. Lengvumas buvo ne tik plaukuose, bet ir viduje.
Patinka? paklausė kirpėja, kraudama įrankius.
Indrė linktelėjo, ilgai nesurasdama žodžių.
Taip. Ačiū.
Kai kirpėja išėjo, į kambarį atėjo Karolis. Jis sustojo ant slenksčio, atidžiai apžiūrėjo Indrę, veide nušvito nuoširdi šypsena.
Labai tinka, paprastai pasakė.
Indrė žinojo, kad jis visuomet mėgo jos ilgus plaukus mėgdavo juos glostyti, žavėdavosi blizgesiu. Bet dabar jo žvilgsny nė šešėlio liūdesio, tiktai džiaugsmas ir palaikymas.
Tikrai? tyliai paklausė, pati beveik netikėdama, kad ši veidrodyje ji.
Tikrai, patikino Karolis, priartėjęs arčiau. Atrodai… gyvenanti.
Tie žodžiai suskambėjo ne kartėliu, o kaip švelni viltis.
Dienos ėmė ristis į savaites. Indrė vis dar liūdėjo prarasto kūdikio prisiminimai niekur nedingo, skausmas taip pat. Bet dabar jis buvo nebe juodulys, o šviesi, rami melancholija. Ji neparalyžiuodavo, o tik primindavo, kad širdyje vis dar gyva meilė, svajonės, jausmai.
Kartais ji stovėdavo prie lango, stebėdama, kaip kieme žaidžia vaikai, kaip kaimynai vedžioja šunis, kaip ruduo lėtai padažo medžius auksu. Tokiais momentais Indrė jautė, kaip joje lėtai, vos pastebimai, bet vis drąsiau auga kažkas nauja ne pamaina netekčiai, o kita gyvenimo forma, kurioje vietos užtenka ir liūdesiui, ir vilčiai, ir smulkių džiaugsmų prisiminimui.
Vieną rytą Indrė pabudo ne nuo žadintuvo, ne todėl, kad reikėtų keltis, bet todėl, kad pajuto šiandien norisi kažką padaryti. Keistas, primirštas jausmas: ne reikia, bet noriu. Porą minučių pragulėjo, įsiklausė į save: taip, tikrai noriu keltis, užsiimti kažkuo paprastu, kas anksčiau buvo kasdienybės dalis.
Lėtai atsikėlė, apsirengė seniai nevilkėtą, mamos prieš metus dovanotą megztinį su siuvinėtomis snaigėmis. Audinys švelniai prigulė prie pečių nuo šio lytėjimo tapo jaukiau. Apėjo butą, trumpam stabtelėjo prie lango, žvilgtelėjo į prabundančią kiemo tylą, tada patraukė į virtuvę.
Atidarė šaldytuvą, akimis ieškodama ko nors ypatingo. Akis užkliuvo už pakuotės pievagrybių, grietinės, šviežių krapų. Lyg kažkas suklikėjo galvoje: Grybų sriuba. Karolis mėgsta. Išdėliojo produktus ant stalo, įjungė vandenį, apžiūrėjo grybus. Iš pradžių judesiai buvo lėti, nenusistovėję, tarsi mokytųsi iš naujo. Tačiau pamažu pagavo ritmą pjaustymas, svogūno pakepimas, prieskonių dosnumas visa tai netikėtai tapo malonu. Kvapas pasklido po butą, užliedamas jį šiluma ir jaukumu.
Grįžus Karoliui, šis sustingo ant virtuvės slenksčio. Oras tvoskė pažįstamu, naminiu aromatu, nuo kurio sušildavo net siela.
Kas čia? nustebęs klausė, žiūrėdamas į Indrę prie puodo. Ji stovėjo, truputį pasilenkusi virš verdančios sriubos, maišė ją mediniu šaukštu jos judesiuose buvo ta pati, Karoliui pažįstama ramybė, kurios jis pasigedo.
Tavo mėgstama grybų sriuba, atsigręžusi gurkštelėjo šypseną ne priverstinę, tikrą, šiltą, su švytėjimu akyse. Aš pagaminau.
Karolis tyliai prisiartino, apkabino iš nugaros, prigludo skruostu prie jos peties. Kurį laiką tylėjo kvėpavo tuo momentu, gėrė jį visa esybe.
Ačiū, pagaliau pašnibždėjo, o už to buvo daugiau nei tik padėka už vakarienę.
Tą vakarą jie valgė kartu, prie Indrės patiesti stalo. Sriuba buvo būtent tokia, kokią Karolis mėgo vaikystėje: tiršta, su stipriu pievagrybių aromatu, aksominė gardumu. Jis valgė lėtai, kiekvieną gilų šaukštą mėgaudamasis, o žvilgsniu ieškojo Indrės ši taip pat valgė neskubėdama, su išraiška, kuri būna tiktai džiaugsmui savo darbu.
Po arbatos Indrė pastūmė puodelį, žiūrėjo į Karolį ir tarė:
Žinai, supratau vieną dalyką.
Jis tyliai, kiek pasilenkęs, laukė, leisdamas jai laiko.
Kokį?
Tu leidi man liūdėti. Nespaudei, neliepei susitvarkyti, nebandei užkąsti tuščiais žodžiais. Tiesiog buvai šalia ir darė viską, kad palengvintum. Ir tai padėjo.
Jos balsas buvo ramus, bet gilus, atėjęs iš daugelio dienų tylos ir skausmo.
Karolis apkabino jos ranką. Jo pirštai kiek sudrebėjo, bet žvilgsnio nenuleido.
Norėjau, kad žinotum: tu ne viena. Ir kad myliu tave bet kokią, su bet kokiais plaukais ir nuotaikomis.
Akys vėl prisipildė ašarų jau nebe karčių, deginančių, o šviesių ir dėkingų. Ji tvirčiau suspaudė jo delną į šį prisilietimą telpa daugiau kalbos nei į bet kuriuos žodžius.
Nuo tos dienos Indrė lėtai sugrįžo į kasdienybę. Iš pradžių viskas buvo kaip nauja kiekvienas veiksmas reikalavo pastangų, lyg ji mokytųsi gyventi iš naujo. Bet ji neskubėjo, klausėsi savęs ir darė tik tai, kam užteko jėgų.
Pirma gamino maistą. Ne šiaip, kad pavalgytų, o kad pajustų proceso džiaugsmą. Rinko receptus, įsigydavo produktų, įsijungdavo mėgstamą muziką ir stovėdavo prie viryklės, stebėdama, kaip burbuliuoja sultinys. Kartais patiekalai nepavykdavo, bet Karolis valgydavo su tokiu malonumu, lyg tai būtų pats skaniausias valgis. Jis niekada nekritikuodavo, tik dėkodavo ir kaskart pridurdavo:
Kaip buvau pasiilgęs tavo kulinarinių šedevrų.
Palaipsniui Indrė ėmė tvarkytis. Ne viską iš karto tik tai, kas nedrumsdavo ramybės. Išplaudavo lėkštes, nuvalydavo dulkes, perstatydavo vazoną. Karolis ir toliau stengėsi ją atleisti nuo rūpesčių: pats nešė šiukšles, siurbdavo, skalbdavo. Tačiau dabar ji jau galėjo pasakyti: Šiandien aš pati plausiu grindis ar Pusryčius gaminu aš ir tai neatrodė neįmanoma.
Po kelių savaičių ji vėl pradėjo vaikščioti lauke. Iš pradžių penkiolika minučių aplink namą, paskui iki parko, stebėdama, kaip keičiasi gamta: pirmi geltoni lapai, vėsus rudens saulės spindulys, paukščiai, ruošiasi į Tolimus kraštus. Tai tapo jos meditacija: žingsniai, kvėpavimas, miesto garsai visa tai padėjo sugrįžti į čia ir dabar.
Pamažu atsinaujino ryšiai su draugėmis. Iš pradžių telefoniniai skambučiai, vėliau jau kavos kavinėje. Draugės nespaudė, neužgriozdino klausimais, tiesiog buvo šalia, kalbėjo apie kasdienybę apie naujus filmus, orą, smagius darbe nutikimus. Indrė suprato, kad gali vėl juoktis, domėtis kitais, būti dalimi kažko didesnio.
Tačiau svarbiausia ji vėl pajuto norą rūpintis Karoliu taip, kaip jis rūpinosi ja. Ji gamino jo pamėgtus patiekalus, nes reikėjo, o todėl, kad norėjo jį nudžiuginti. Pasitikdavo su šypsena tikra, ne dirbtine. Klausė, kaip šiandien sekėsi, ir norėjo išgirsti atsakymą, užduodavo papildomų klausimų, nuoširdžiai domėjosi.
Vieną vakarą jie sėdėjo apsikabinę ant sofos. Už lango merkė ramus rudens lietus, kambaryje žibo šilta lempos šviesa, ant stalo garavo arbata, Indrė ant kelių laikė atverstą eskizų knygą su nebaigtu piešiniu. Ji priglaudė galvą Karoliui prie peties, užsimerkė ir tyliai pasakė:
Ačiū tau. Už viską.
Jis atsakė ne iš karto. Tik pabučiavo jai į viršugalvį, švelniai, vos liečiant, ir apkabino stipriau.
Tai aš turėčiau dėkoti tau. Už tai, kad esi. Už tai, kad grįžai.
Jie tylėjo, klausydamiesi laikrodžio tiksėjimo, lietaus barbėjimo, širdies plakimo dabar jau viename ritme. Gyvenimas tęsėsi, ir jame buvo vietos skausmui, džiaugsmui ir meilei, stipresnei už viską.
