Be pamokslavimų
Rūtai žinutė atėjo per Messenger nuotrauka langeliais išrašyto lapo. Mėlynas rašiklis, tvarkingas pasvirimas, apačioj parašas: Tavo senelis, Vytautas. Pridėtas trumpas mamos komentaras: Jam dabar taip. Jei nenori, gali neatsakyti.
Rūta pritraukė nuotrauką, kad galėtų įskaityti eiles.
Labas, Rūtele.
Rašau tau iš virtuvės. Turiu naują draugą gliukometrą. Rėkia nuo ryto, jei per daug duonos. Gydytoja pasakė daugiau vaikščioti, o kur aš čia vaikščiosiu, jei mano visi jau Senųjų kapinėse, o tu savo Vilniuj. Tad vaikštau prisiminimais.
Šiandien, pavyzdžiui, prisiminiau, kaip devyniasdešimt trečiais, kai su vyrais krovėm vagonus stoty. Algos centai, bet galėdavai nugvelbt kelias dėžes obuolių. Medinės dėžės, su metaliniais lankais šonuose. Obuoliai rūgštūs, žali, bet vis tiek šventė. Valgėm ten pat, sėdėdami ant cemento maišų. Rankos pilkos, panagės dulkėse, dantys girgžda nuo smėlio. Bet skanu.
Ir nesakau to dėl kokių nors išvadų. Šiaip, prisiminiau. Nemanau, kad turiu tau pažerti pamokymų apie gyvenimą. Tu turi savus reikalus, aš savus tyrimus.
Jei norėsi, parašyk, kaip ten pas jus su oru ir studijom.
Tavo senelis, Vytautas.
Rūta šyptelėjo. Gliukometras, tyrimai. Apačioje pranešimas: Išsiųsta prieš valandą. Ji jau buvo spėjusi paskambint mamai nepakėlė. Matyt, tikrai dabar taip.
Ji peržvelgė seną pokalbį. Paskutiniai senelio žodžiai buvo prieš metus: trumpi garso pasveikinimai ir vienas Kaip sekas studijos. Tada Rūta atrašė šypsenėlę ir dingo.
Dabar ilgai žiūrėjo į langeliais išrašytą lapą, po to atidarė atsakymo lauką.
Sveikas, seneli. Oras +3 ir šlapia. Sesija nori griūt per galvą. Obuoliai dabar 3 eurai už kilogramą, tik jų skonis nieko gero.
Trumpam parašė tik Rūta. Pagalvojo, ištrynė, parašė Tavo anūkė Rūta. Ir išsiuntė.
Po kelių dienų mama atsiuntė naują nuotrauką.
Rūta, laba diena.
Tavo laišką gavau, perskaičiau tris kartus. Nusprendžiau atsakyti rimtai. Orai kaip pas tave, tik be tų madistinių Vilniaus balų. Ryte sniegas, per pietus tirpsta, vakare vėl ledas. Jau kelis kart vos nepaslydau, matyt, dar nepribrendo laikas.
Kad jau apie obuolius papasakosiu apie savo pirmą tikrą darbą. Man buvo dvidešimt, įsidarbinau fabrike. Tekindavom detales liftams. Nuolat triukšmas, ore kabėdavo metalo dulkės. Turėjau pilkus darbo kelnes, jų niekaip neišskalbsi iki galo, kiek besitriumt. Pirštai visur užgrubę, panagės su alyva. Bet didžiavaus, kad turiu leidimą įeiti ir praeinu pro vartelius kaip suaugęs.
Smagiausia buvo ne alga, o pietūs: valgykloj gaudavai barščių į sunkias lėkštes, o jei ateidavai laiku dar gaudavai plutos papildomai. Sėdėdavom su chebra už vieno stalo ir tylėdavom. Ne todėl, kad neturėjom apie ką kalbėt, tiesiog jėgų nebūdavo. Šaukštas rankoj sunkesnis už raktą.
Dabar tu, matyt, sėdi už laptopo ir galvoji, kad visa tai archeologija. O aš prisimenu ir klausiu ar tada buvau laimingas, ar tiesiog nespėjau susimąstyt.
Ką tu dabar be studijų veiki. Dirbi kur nors? Ar dabar tik visokius startupus kuriat?
Senelis Vytautas.
Rūta perskaitė, kol stovėjo eilėje prie kebabų. Aplink kas nors keikėsi, kažkas ginčijosi, kasos garsiakalbyje šaukė reklama. Pagavo save, kad peržiūri vietą apie barščius ir sunkias lėkštes nebe pirmą kartą.
Atsakė tiesiog atsirėmus į stalelį:
Labas, seneli. Dirbu kurjere. Nešioju maistą, kartais dokumentus. Jokio leidimo, tik programėlė kuri nuolat stringa. Bet, kaip ir tu, kartais valgau darbe laiko grįžt namo nėra. Perku ką pigesnio, valgau laiptinėj arba draugo mašinoj. Irgi tyliai.
Nežinau, ar esu laiminga. Atrodo, ir man trūksta laiko galvot.
Bet barščiai valgykloj skamba gerai.
Anūkė Rūta.
Sugalvojo parašyti apie startupus, bet nutylėjo tegu pats senelis įsivaizduoja.
Kitas laiškas buvo trumpesnis nei įprastai.
Sveika, Rūtele.
Kurjerė tai rimta. Iškart kitaip tave įsivaizduoju. Ne kaip mergaitę prie kompo, o kaip žmogų su sportbačiais, bėgantį visur.
Kad jau apie darbus papasakosiu apie statybas. Dirbau ten tarp pamainų, kai pinigų neužtekdavo. Temdavom plytas į penktą aukštą mediniais laiptais. Dulkės veržėsi į nosį, akis, ausis. Vakare grįždavau, batuose pilna smėlio. Močiutė burbėdavo, kad sugadinu visą linoleumą.
Įstrigo atminty ne nuovargis, o toks dalykas dirbo ten toks Mindaugas. Visad ateidavo pirmas, sėdėdavo ant apversto kibiro, peiliu skusdavo bulves. Dedavo į seną puodą, atsineštą iš namų. Per pietus statydavo puodą ant elektrinės plytelės ir visam aukštui skleisdamasis virtų bulvių kvapas. Valgydavom rankom, druskos pasisemdavom iš popierinio maišelio. Tada atrodė, kad skaniau būti negali.
Dabar sėdžiu savo virtuvėj, žiūriu į pakelį pirktinių bulvių nebe tos. Gal čia ne bulvės, o metai kalti.
O ką TU valgai, kai pavargsti? Ne iš pristatymo, o šiaip savo rankom?
Senelis Vytautas.
Rūta neskubėjo atsakyt. Galvojo, ką čia surašyti į iš tikrųjų. Atsiminė, kaip pernai žiemą, po dvylikos valandų pamainos, nusipirko visą parą veikiančioje parduotuvėj koldūnų, išsivirė bendrabučio virtuvėj, senam puode, kuriame kažkas buvo viręs dešreles. Koldūnai suiro, vanduo pasidarė drumzlinas, vis tiek visus suvalgė stovėdama prie lango, nes stalo nebuvo.
Po dviejų dienų parašė:
Seneli, kai pavargstu, dažniausiai kepu kiaušinienę. Dutris kiaušinius, kartais su dešra. Keptuvė pas mus tragiška, bet kepa. Bendrabuty nėra Mindaugo, bet yra kaimynas, kuris viską pridegina ir rėkia.
Tu vis rašai apie valgį. Gal tada buvai alkanas ar dabar?
Anūkė Rūta.
Vos išsiuntus pasigailėjo dėl paskutinio sakinio. Pasirodė, kad per grubu. Bet pakeisti jau negalėjo.
Senelis atrašė neįprastai greitai.
Rūtele,
Dėl alkio geras klausimas. Tada buvau jaunas, visada norėjau valgyt. Ir ne tik sriubos ar bulvių: norėjau motociklo, naujų batų, atskiro kambario, kad nereikėtų girdėt, kaip tėvas naktim kosėja. Norėjau, kad mane gerbtų. Kad nueičiau į parduotuvę ir neskaičiuočiau smulkių kišenėj. Kad merginos žiūrėtų į mane, ne praeitų pro šalį.
Dabar valgau normaliai. Gydytoja sako net pernelyg. Apie valgį rašau gal todėl, kad tai galima pačiupinėt ir prisimint. Sriubos skonį lengviau aprašyti nei gėdą.
Nes juk paklausei papasakosiu vieną istoriją. Tik be išvadų, kaip tu mėgsti.
Man tada buvo dvidešimt treji. Jau bendravom su tavo būsima močiute, bet santykiai bangavo. Firmoje ieškojo darbuotojo į komandą, kuri važiuos dirbti į Norvegiją. Pinigai buvo nemaži, už porą metų būčiau sutaupes mašinai. Užsidegiau. Galvojau, grįšiu, nusipirksiu Žiguli” ir vežiosiu ją po miestą.
Tik kad močiutė tavo nevažiavo. Čia serganti mama, darbas, draugės. Sakė, neištvers šiaurės, tamsos, šalčio. O aš jai atšoviau, kad ji traukia mane žemyn. Pasakiau ir griežčiau, neperpasakosiu.
Išvažiavau vienas. Po pusmečio nebebendravom. Grįžau po dvejų metų, su pinigais ir automobiliu. O ji jau buvo ištekėjus už kito. Dar ilgai pasakojau visiem, kad ji mane išdavė, o aš viskas dėl jos…
O iš tikro, aš pasirinkau pinigus ir geležį, ne žmogų. O dar ilgai apsimetinėjau, kad tai buvo vienintelis teisingas kelias.
Va toks buvo mano apetitas.
Klausėi, ką jaučiau. Tikriausiai tada jaučiausi didelis ir teisus. Vėliau ilgai vaidinau, kad nieko nejaučiu.
Jei nenori gali neatsakyt. Suprantu, kad dabar ne laikas klausytis senų žmogaus istorijų.
Senelis Vytautas.
Rūta perskaitė kelis kartus. Žodis gėda įstrigo. Ji pagavo save ieškant tarp eilučių pasiteisinimo, bet senelis jo nesiūlė.
Atidarė naują žinutę, parašė Ar gailiesi”, ištrynė. Parašė O jeigu būtum likęs”, ištrynė. Galiausiai nusiuntė visai ką kita.
Seneli,
Ačiū, kad parašei taip atvirai. Nežinau, ką čia galima atsakyti. Mūsų šeimoj apie močiutę kalba taip, lyg visada buvo tik močiutė, be jokių variantų.
Aš tavęs neteisiu. Aš pati visai neseniai rinkausi darbą vietoj žmogaus. Turėjau vaikiną. Kai pradėjau dirbt kurjere, gaudavau geras pamainas, visą laiką praleisdavau darbe. Jis sakė nesusitinkam, aš vis į telefoną, pavargus, susierzinus. Atsakydavau, kad reikia pakentėti, paskui bus geriau.
Galiausiai jis pavargo. Sakė, kad nebenori laukti. Aš jam irgi atšoviau. Griežčiau, neperpasakosiu.
Ir dabar grįžtu į bendrabutį vienuoliktą vakaro, pašildau tą pačią kiaušinienę ir galvoju, ar pasirinkau pinigus ir pristatymus vietoj žmogaus. Irgi apsimetu, kad taip buvo teisinga.
Matyt, čia mūsų šeimos bruožas.
Rūta.
Šįkart senelio laiškas buvo parašytas ne ant langeliais, o ant linijomis pažymėto lapo. Mama paaiškino garso žinute, kad baigėsi užrašų knygutė.
Rūtele,
Gerai pasakei apie šeimyninį. Lietuviai išvis mėgsta viską suversti giminei: geria nes senelis gėrė. Rėkia nes močiutė buvo griežta. O iš tiesų kiekvieną kartą viską pats renkiesi. Tik kartais baisu prisipažinti, tad lengviau sugalvoti paveldimumą.
Grįžus iš Norvegijos, maniau, prasidės naujas gyvenimas. Mašina, kambarys bendrabuty, kišenėj pinigai. Bet vakare atsisėdu ant lovos ir nežinau, kur dėtis. Draugai kažkur išvažiavo, fabrike jau kitas meistras, namuose laukia tik dulkės ir sena radija.
Kartą nuvažiavau prie namo, kuriame gyveno tavo neįvykusi močiutė. Sustojau per gatvę, akys į jos langus vienam šviesa, kitame tamsu. Stovėjau, kol nesušalau. Galiausiai pamačiau, kaip ji išeina su vežimėliu. Šalia kitas vyras, apkabina jai alkūnę, kažką kalba, juokiasi. Aš pasislėpiau už medžio, kaip vaikas. Stebėjau, kol jie dingo.
Tik tada supratau, kad niekas manęs neišdavė. Aš pasirinkau savo kelią, ji savo. Prisipažint sau galėjau tik po dešimties metų.
Rašai, kad pasirinkai darbą vietoj vaikino. Gal tavo pasirinkimas ne darbas, o save. Gal tau dabar svarbiau išbrist iš skolų, nei eiti į kiną. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Paprasčiausiai faktas.
Žinai, kas liūdniausia? Kad retai kada išdrįstam pasakyt paprastai: man dabar svarbiau štai kas nei tu. Išgalvojam gražius žodžius, o paskui visi įsižeidžia.
Nerašau, kad bėgtum jį susigrąžint. Gal ir neverta. Tiesiog, kai nors kartą stovėsi po svetimu langu, suprasi, kad galėjai pasakyt atviriau.
Tavo senas Senelis Vytautas.
Rūta sėdėjo ant palangės bendrabučio koridoriuje, telefonas šiltas delne. Už lango per balas riedėjo automobiliai, kažkas rūkė ant laiptų, kitoj kambario pusėj grojo muzika, boso garsai dusliai mušė į sieną.
Ilgai galvojo, ką atrašyt. Prisimenu, kaip stovėjo po buvusio vaikino langais, kai šis jau neatsiliepė į skambučius. Žiūrėjo į užuolaidas, šviesą kambary, galvojo gal dabar jis priartės, atitrauks, pamatys ją. Nepasirodė.
Parašė:
Seneli,
Aš irgi stovėjau po langu. Taip pat pasislėpiau, kai pamačiau, kaip jis išeina su kitu. Jam kuprinė, jai maišas su produktais. Jie juokėsi. Tada galvojau mane tiesiog ištrynė iš gyvenimo. Dabar skaitau tavo žodžius ir imu manyti, kad gal pati išėjau.
Tu rašai, kad tau prireikė dešimties metų tai suprast. Noriu tikėti, kad man pavyks greičiau.
Nebėgsiu jo gražinti. Gal tiesiog nustopu apsimetinėt, kad vis tiek man dzin.
Anūkė Rūta.
Kitas laiškas buvo apie ką kitą.
Rūtele,
Kažkada klausiai apie pinigus. Tada neatsakiau nežinojau, nuo ko pradėt. Dabar bandau.
Mūsų šeimoj su pinigais kaip su oru: kalbam tik tada, kai blogai, arba kai netikėtai pasiseka. Tavo tėvas, kai buvo mažas, kažkada paklausė kiek uždirbu. Tada turėjau papildomą darbą, pinigų buvo daugiau nei įprastai. Pasakiau sumą, jis išpūtė akis Vau, koks tu turtingas! Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad tai niekai.
Po kelių metų mane atleido. Alga perpus sumažėjo. Tada tėvas vėl paklausė, kiek dabar. Pasakiau, jis: Kodėl tiek mažai? Gal blogai dirbi?” Suerzintas aprėkiau, kad nesupranta, kad nemoka vertinti. O jis paprasčiausiai bandė susieti skaičius.
Ilgus metus vis galvojau apie tą pokalbį ir galvoju, kad būtent tada išmokiau jį manęs neklausti apie pinigus. Užaugo ir tikrai niekada neklausė tik tyliai darbavosi, tempė dėžes, tvarkė kam reikėjo kompus. O aš galvodavau turėtų pats susiprasti, kaip sunku.
Nenoriu su tavim kartoti tos pačios klaidos. Tad tiesiai: pensija maža, bet vaistams ir maistui užtenka. Mašinos, aišku, jau nesutaupysiu, ir nebereikia. Dabar taupau tik naujam dantų komplektui, seni jau nebeatlaiko.
O TU kaip laikaisi? Atsimeni, kad jei nepatogu atsakyti rašyk, kad normaliai, suprasiu.
Senelis Vytautas.
Rūta pajuto, kaip pilve susisuko. Atsiminė, kaip vaikiškomis akimis klausdavo tėvo apie pinigus ir gaudavo juokus ar piktą paaugsi, sužinosi. Užaugo su jausmu, kad pinigų temai gėda, draudžiama klausti.
Ilgokai sėdėjo žiūrėdama į tekstą, tada surinko:
Seneli,
Aš nevaikštau alkana ir ant grindų nemiegu. Turiu lovą, netgi su čiužiniu ne pats geriausias, bet visai neblogas. Už bendrabutį moku pati, taip su tėvu susitarėm. Kartais paveluoju, bet dar neišvarė.
Maistui užtenka, jei neperku niekų. Kartais, kai sunkiau, imu daugiau pamainų, paskui einu kaip zombis. Bet čia mano pasirinkimas.
Jaučiuos keistai, kad tu klausi, o aš neišdrįstu paklaust: seneli, o tau užtenka? Bet tu jau praktiškai atsakei.
Atvirai būtų ramiau, jei tiesiog parašytum viskas ok be didelių paaiškinimų. Bet suprantu aš taip išauginta, kad suaugusieji nieko nepasakoja.
Ačiū, kad paklausei apie pinigus.
Rūta.
Ilgai vartydama telefoną, nutarė dar pridurti:
Jei tau kada nors ypač prireiktų kažko ir pensijos nepakaktų pasakyk. Nesakau, kad būtinai galėsiu padėti, bet bent žinosiu.
Ir išsiuntė, kol nespėjo persigalvot.
Senelio atsakymas buvo visai nelygus. Raidės šoko, eilutės slinko šonan.
Rūtele,
Perskaičiau apie tavo jei man pritrūks. Iš pradžių norėjau parašyti, kad man nieko nereikia. Kad visko turiu, tik duokit tablečių. Tada pagalvojau pajuokauti, kad jei labai prireiks paprašysiu iš tavęs naujo motociklo.
Paskui prisiminiau, kad visą gyvenimą mėginau vaidinti kietą vyrą, kuris viską gali vienas. Tai ir likau pensininku, kuris bijo paprašyti anūkės menkniekio.
Tad pasakysiu taip: jeigu kada nors labai prireiks ko nors, ko tikrai negalėsiu nusipirkt, mėginsiu neapsimest, kad nesvarbu. O kol kas man užtenka arbatos, duonos, tablečių ir Tavo laiškų. Čia ne patosas tiesiog tvarkingai išvardinau.
Žinai, anksčiau galvojau, kad mes su tavim labai skirtingi. Tu su programėlėm, aš su radio. O dabar skaitydamas matau daug kas mums panašu. Mudvi abi nenorim prašyt. Abi apsimetam, kad mums viskas vienodai, nors nebūtinai taip.
Kadangi pasirinkom šitą atvirumo kelią, dar pasakysiu tai, ko šeimoje nesame kalbėję. Nežinau, kaip į tai pažiūrėsi.
Kai gimė tavo tėvas, nebuvau pasiruošęs. Tada kaip tik gavau naują darbą, gavom kambarį bendrabuty, atrodė, prasidės gyvenimas. O štai vaikas. Verksmas, vystyklai, bemiegės naktys. Grįždavau po naktinės, o jis klykia. Supykdavau. Kartą, kai nenurimo, taip stipriai metiau buteliuką į sieną, kad sudužo. Pienas pasklido per grindis. Tavo močiutė verkė, vaikas spiegė, o aš stovėjau ir galvojau norėčiau išeit ir negrįžt.
Nepabėgau. Bet daug metų apsimetinėjau, kad tai tik nervinis išsekimas. O iš tikrųjų buvau per plauką nuo to, kad būčiau pabėgęs. Jei taip būtų, tu tų laiškų neskaitytum.
Nežinau, ar tau reik to žinot. Gal tam, kad suprastum aš ne koks didvyris ir ne pavyzdys. Paprastas žmogus, kartais norėjęs viską mesti.
Jei po šito nebenorėsi man rašyti suprasiu.
Senelis Vytautas.
Rūta skaitė, ir viduje kaitaliojosi šaltis, karštis. Senelio vaizdinys, kuris ilgą laiką atrodė kaip šiltas pledas ir Kalėdų mandarinų kvapas, dabar tapo ryškesnis. Pavargęs vyras bendrabučio kampe, vaikas, klyksmas, pienas ant grindų.
Prisimena, kaip pernai vasarą, dirbdama vaikų stovykloj, aprėkė berniuką, kuris vis prašėsi namo. Suėmė stipriau nei reikia, vaikas išsigando ir pravirko. Po to visą naktį negalėjo užmigti manė, kad iš jos bus bloga mama.
Ilgai sėdėjo virš tuščio laiško. Pirštai surinko: Tu ne monstras. Ištrynė. Parašė: Aš tave vis tiek myliu. Vėl ištrynė pasirodė per daug.
Galiausiai nusiuntė:
Seneli,
Nenustosiu tau rašyti. Nežinau, ką reikėtų atsakyt į tokius dalykus. Mūsų šeimoj apie tai nekalba apie rūstybę, apie norą išeit. Visi arba tyli, arba juokauja.
Pernai dirbau stovykloj buvo berniukas, kuris nuolat verkė ir norėjo namo. Kartą susinervinau ir aprėkiau jį taip, kad pati išsigandau. Po to visą naktį galvojau, kad esu blogas žmogus, kad man negalima turėt vaikų.
Tai, ką parašei, nepadaro tavęs mažesniu žmogumi man. Donosi tave tikru.
Nežinau, ar kada sugebėsiu taip pat atvirai pasipasakot savo vaikui, jei turėsiu. Bet gal bent neišsidirbinėsiu, kad visada teisus.
Ačiū, kad tada neišėjai.
Rūta.
Paspaudė siųsti ir pirmąkart pagavo save iš tiesų LAUKIANT atsakymo ne kaip mandagumo, o kaip kažko ypatingo.
Atsakymas pasiekė po dviejų dienų. Šįkart mama nesiuntė nuotraukos, tik parašė: Jis perprato balso žinutes, bet prašė neišsigąsti. Aš perrašiau.
Ekrane atsirado kitas linijuoto lapo vaizdas.
Rūtele,
Skaičiau tavo laišką ir supratau, kad tu jau dabar drąsesnė negu aš tavo amžiuje. Tu bent prisipažįsti, kad bijai. Aš tavo metais vaidinau, kad viską ištveriu, o paskui lenkdavau baldus.
Nežinau, ar būsi gera mama. Ir tu nežinai. Tai išaiškėja tik bevažiuojant. Bet jau pats klausimas reiškia daug.
Parašei, kad aš tau gyvas. Gal geriausias komplimentas, kokį esu girdėjęs. Dažniau mane vadina užsispyrusiu, sunkiai nuspėjamu. Seniai niekas gyvu nepavadino.
Kad jau atvirai norėjau tavęs seniai paklausti, tik nedrįsau: jei nusibosiu su savo istorijom, sakyk. Galiu rašyti rečiau, tik per šventes. Nenoriu užspaust tavęs savo praeitim.
Ir dar. Jei kada panorėsi tiesiog šiaip atvažiuoti, būsiu namie. Yra laisvas taburetė, švari puodukė. Tikrai švari patikrinau.
Tavo senelis Vytautas.
Rūta šyptelėjo ties puoduke. Įsivaizdavo tą virtuvę, taburetę, gliukometrą ant stalo, bulvių maišelį prie radiatoriaus.
Įjungė kameros programėlę, nufotografavo bendrabučio virtuvę: kriauklė su indais, siaubūnė keptuvė, kiaušinių pakas, arbatinukas, du puodeliai, vienas nudaužtu kraštu. Ant palangės stiklainis su šakutėm.
Nusiuntė nuotrauką seneliui ir pridėjo:
Seneli,
Čia mano virtuvė. Taburečių dvi, puodelių irgi užtektų. Jei kada nors užsimanysi atvykt šiaip, irgi būsiu namie. Na, beveik namie.
Tu man nenusibodai. Kartais nežinau, ką atsakyti, bet tai nereiškia, kad neskaitau.
Jei nori, gali papasakot ne apie darbą ir ne apie maistą. Apie ką nors, apie ką niekada niekam nepasakojai ne todėl, kad gėda, bet kad niekad nebuvo kam.
R.
Paspaudė siųsti ir pats sau netikėtai suprato, kad ką tik paklausė klausimo, kurio niekada niekam iš suaugusių šeimoje nekėlė.
Telefonas atgulė šalia ant stalo, ekranas užtemo. Ant viryklės tyliai šnypštė kiaušinienė. Už sienos kažkas juokėsi. Rūta apvertė kiaušinius, išjungė dujas ir prisėdo ant savo taburetės, įsivaizduodama, kaip kada nors priešais tokiam pat taburetėj sėdi senelis su puodeliu rankose ir pasakoja sekančią istoriją jau ne ant popieriaus, o gyvai.
Ar senelis atvažiuos išties, ar ne neaišku. Bet nuo minties, kad yra žmogus, kuriam gali nusiųsti nuotrauką savo netvarkingos virtuvės ir užduot klausimą o kaip tu, kažkaip pasidarė ir ramiau, ir šiurpiau krūtinėj.
Ji paėmė telefoną, atsidarė chatą ir tiesiog pažiūrėjo į visus tuos pranešimus langelius, linijas, savo trumpus R.. Tada padėjo ekraną žemyn, kad nieko nepraleistų, jei vėl iškristų naujas pranešimas.
Kiaušinienė atšalo, bet vis tiek suvalgė visą, neskubėdama lyg dalintųsi su kažkuo kitu.
Žodžių myliu nei vienoj žinutėj taip ir neatsirado. Bet tarp eilučių jau buvo kažkas, ir kol kas to abiem pakako.
