Kai jis atvedė savo meilužę mūsų vestuvių metinių vakarienės proga, aš jau rankoje laikiau nuotraukas, kurios jam atims žadą.
Kai moteris raudona suknele atsisėdo šalia jo taip natūraliai, lyg būtų jo gyvenimo dalis metų metus, nė nemirkčiojau. Ne todėl, kad man neskaudėjo. O todėl, kad tą pačią akimirką supratau vieną esminį dalyką: jis nesitikėjo, jog aš turėsiu orumo. Tikėjosi isterijos. Tikėjosi scenų. Norėjo, kad būčiau blogoji.
O aš dovanų išdavikams nedalinu. Aš jiems duodu pasekmes.
Jis visada kalbėdavo apie stilių. Apie įvaizdį. Apie gerą pirmą įspūdį. Todėl, turbūt, ir pasirinko mūsų sukakties vakarą, kad padarytų patį bjauriausią dalyką tyliai ir rafinuotai mane pažemintų viešai.
Sėdėjau prie stalo, nugara tiesi, juodai satininėje suknelėje tokioje, kuri nieko nerėkia. Ji tiesiog tyliai liudija tavo buvimą.
Restoranas buvo prabangiame Vilniaus centre šviesos gelsvos kaip medus, šampanas, šypsenos su labai tiksliai parodytomis dantų eilėmis. Tai labiau ta vieta, kur niekas nesipyksta balsu, bet žodžiai aštrūs kaip peilis.
Jis atėjo pirmas. Aš pusžingsniu iš paskos, kaip visada.
Ir būtent tada, kai galvojau, kad visos jo staigmenos šiai vakarui jau pasibaigė, jis atsisuko į mane ir ramiai sušnibždėjo:
Tiesiog šypsokis, Gabrielija. Nedaryk dramų.
Kokių dramų? paklausiau be jokios panikos.
Na tokių… moteriškų. Elkis normaliai. Nesugadink vakaro.
Ir tada ją pamačiau ateinančią prie mūsų. Ne kaip viešnią. Ne kaip draugę. O kaip moterį, kuri jau užėmė tavo vietą. Ji atsisėdo šalia jo. Neprašyta, be jokio gėdos jausmo kaip būtų jos nuosavas stalas.
Jis padarė tą perdėtai mandagų pristatymą, kuriuo vyrai bando pasiteisinti:
Susipažink…čia tiesiog kolegė. Kartais dirbam kartu.
O ji… ji šypsosi man kaip moteris, kuri šią šypseną yra išmokusi prieš veidrodį.
Labai malonu. Jis tiek daug apie jus šneka.
Niekas iš aplinkinių net neįtarė, kas dedasi. Tačiau aš viską supratau. Nes moteriai nereikia patvirtinimų pajusti išdavystę.
Tiesos esmė buvo paprasta: jis mane atsivedė parodyti kaip oficialią, o ją atsivedė tam, kad įrodytų ji jau laimi. Abu klydo.
O visa istorija prasidėjo prieš mėnesį.
Ne nuo naujo kvapo, ne nuo šukuosenos, nei nuo naujų kostiumų. Nuo balso tono pokyčio.
Staiga jis pradėjo kalbėti taip, lyg būčiau jam tik našta.
Neklausinėk manęs.
Nesikišk.
Nepasikėlusi būk.
Vieną vakarą, kai galvojo, kad miegu, jis tyliai išėjo į balkoną su telefonu. Negirdėjau jo žodžių. Bet balsą… tą balsą išgirdau. Tokiu tonu vyrai šneka tik su moterimis, kurias nori.
Kitą dieną jo neklausinėjau. Aš pasitikrinau.
Ir vietoj isterijos pasirinkau kitą kelią įrodymus. Ne todėl, kad man reikėjo tiesos. O todėl, kad jei jau skaudės, tegu skauda kai jis to mažiausiai laukia.
Suradau reikiamą žmogų draugę, kokią kiekviena lietuvė turi. Tyliai stebi viską, bet nieko be reikalo nešneka.
Ji man starpai:
Neverk. Pirmiau pagalvok.
Ir padėjo susirasti nuotraukas. Ne intymias, ne nepadorias užteko vien tų, kur viskas užfiksuota aiškiai: jie dviese mašinoje, restorane, viešbučio fojė. Svarbiausia tas pasitikėjimas savim, kuris tikisi, kad niekas jų nepagaus.
Ir tada sumąsčiau savo ginklą.
Ne skandalas. Ne ašaros.
Simbolinis dalykas, kuris pakeičia žaidimo taisykles. Ne aplankas, ne USB, ne juodas vokas.
Šviesiai kremas vokelis tarsi kvietimas į šventę. Atrodo, kaip brangus, gražus dalykas, visiškai nekaltas. Tai ir yra geriausia.
Sukroviau vidun nuotraukas ir mažą raštelį vienintelis sakinys:
Aš čia ne tam, kad maldavčiau. Aš čia tam, kad užbaigčiau.
Grįžtu prie tos vakarienės.
Sėdėjom prie stalo.
Jis kalbėjo. Ji kvatojosi. Aš tylėjau. Man viduje jau buvo susikūrusi šalta vietelė, kurią vadinau kontrolė.
Vieną akimirką jis vėl palinko prie manęs ir jau aštriau sušnibždėjo:
Matai, žiūri visi. Nedaryk scenų.
Ir tada nusišypsojau.
Ne kaip moteris, kuri kenčia.
O kaip moteris, kuri nusprendė, jog jau viskas baigta.
Kai tu žaidei dviem frontais, aš dėliojau finalą.
Atsistojau.
Lėtai.
Išdidžiai.
Nei kiek nesubeldžiau kėdės.
Restorane, rodos, visi garsai pasitraukė.
Jis žiūrėjo tuo žvilgsniu: Ką darai?
Tas žvilgsnis, kai vyras netiki, jog moteris turi planą.
Bet aš turėjau.
Vokelis buvo mano rankoje.
Praėjau pro juos kaip pro muziejaus eksponatus abu atrodė taip tarsi jau priklausytų praeičiai.
Padėjau voką prie jų stalo centre, po pačia šviesa.
Čia jums, tariau ramiai.
Jis nervingai nusijuokė bandydamas likti nepriklausomas:
Kas čia spektaklis?
Ne. Tiesa. Popieriuje.
Ji pirmoji puolė plėšti voką. Ego. To tipo moteriška godumas norėti kuo greičiau pamatyti pergalę.
Bet kai tik pamatė pirmą nuotrauką šypsena dingo. Ir nuleido akis. Kaip žmogus, kuris supranta, kad įkliuvo.
Jis išplėšė nuotraukas sau.
Iš pasitikinčio savimi pavirto į išbalusį:
Kas čia? sušnypštė.
Įrodymai, atsakiau.
Tada garsiai ištariau sakinio vinį, kad išgirstų kelios artimiausios kompanijos:
Kol tu mane vadinai papuošimu… aš rinkau įrodymus.
Tyla nukrito sunki kaip debesis. Restoranas nustojo alsuoti.
Jis pašoko:
Tu neteisi!
O aš į jį ramiai:
Nesvarbu, ar esu teisi. Svarbu, kad dabar esu laisva.
Ji nedrįso pakelti akių.
O jis… suprato, kad baisiausia nėra pačios nuotraukos.
Baisiausia mano ramybė.
Klastelėjau link jų paskutinį sykį.
Ir padariau finalinį ėjimą.
Paėmiau vieną nuotrauką ne pačią skandalingiausią, o tą, kur viskas matosi aiškiausiai.
Padėjau ją viršuje kaip antspaudą.
Tarsi pasirašyčiau jų pabaigą.
Sudėjau voką.
Ir nužingsniavau iš restorano.
Mano kulniukai skambėjo kaip taškas po ilgai brandintu sakiniu.
Prie durų akimirkai stabtelėjau.
Atsisukau dar kartą.
Jis nebuvo vyras, valdantis situaciją.
Jis buvo žmogus, kuris nebežino, ką pasakys rytoj.
Nes šis vakaras liks atmintyje tik taip: visi prisimins ne meilužę, ne nuotraukas, o mane.
Aš išėjau.
Be dramų.
Su orumu.
O paskutinis sakinys, kurį mintyse sau pasakiau, buvo labai paprastas:
Kai moteris užtyla gražiai tai yra pabaiga.
O tau… jei kas nors tave tyliai pažemintų prie kitų išeitum oriai, ar paliktum visą tiesą ant stalo?
