Mokama draugystė
Tik pagalvok, kokia sėkmė, telefonu porino Gražina balsu, nuo kurio visada kažkur po šonkauliais sutraukdavo. Sodyba, pirtis, grynas oras. Mes taip pavargome, Vaidile. Taip pavargome, negali nė įsivaizduoti.
Vaidilė ir įsivaizdavo. Ji visada stebėtinai sugebėdavo pajusti svetimą nuovargį, poreikius, norus. Savieji kažkaip automatiškai stumdavosi į antrą planą, paskui iš viso nutildavo, tarsi susitaikę.
Aišku, atvažiuokite, tarė ji. Labai lauksiu.
Ir tai buvo visa tiesa. Tuomet, tą akimirką, tikroji, nesuskilusi tiesa. Ji iš tikrųjų norėjo pasidalinti. Įdėta į šią sodybą buvo tiek daug: išgyventa viena, dirbta viena, kad namai nebeatrodė tik žemės sklypas su pastatais, bet tapo lyg gyvas, kvėpuojantis, beveik savas. Ir šią gyvastį norėjosi parodyti. Išdalinti, bent trumpam. Pasidalinti.
Taip būna žmonėms, praėjusiems sunkias dienas ir išėjusiems vis dar nesulaužytiems. Jie ima norėti duoti. Atrodo, kad meilės, kurią pagaliau išmoko jausti sau, užteks ir kitiems. Tai ne naivumas, o kažkas subtilesnio tikėjimas, jog aplinkiniai sukurti taip pat.
Vaidilė Miliauskienė, penkiasdešimt šešerių, pensijoje, lietuvių kalbos mokytoja, jau dvejus su puse metų išsiskyrusi po dvidešimt trijų santuokos metų. Nedidelio butuko Vilniuje savininkė, taip pat nedidelės sodybos Trakų rajone, kaime Vadžgiriai, trisdešimt kilometrų nuo miesto. Toks jos dosjė, jei norite. Bet nei dosjė neatspindi dervos kvapo ant iš pačios nudažytų dailylenčių, nei rugsėjį ant svirno stogo permestų šiferio lapų, kai pirmą kartą per ilgus metus nebebijojo aukščio. Nei nuosavų rankų nuospaudų, kurių vaikystė buvo be. Nei naujo sugebėjimo užkurti ugnį vieno degtuko brūkštelėjimu.
Sodyba jai atiteko vykdant turto dalybas, didžia dalimi atsitiktinai. Buvęs vyras, Vytautas, tingėjo vargti sakė: griautina ta lūšna, žemė šlapia, griūti turi viskas. Ji paėmė. Ne iš užsispyrimo, o pajutusi kažkas joje suvirpėjo, nors tuomet dar nemokėjo to įvardyti.
Vėliau suprato. Tai buvo jos. Vien jos. Pirmą kartą gyvenime.
Per du su puse metų įdėjo į tą vietą viską, ką anksčiau atiduodavo šeimai pinigus, laiką, rankas ir fantaziją. Perklojo grindis. Įsidėjo plastikinius langus. Pastatė naują baltą, gėlėtai dekoruotą koklinę krosnį. Susikūrė daržą. Pasodino juodųjų serbentų, agrastų, tris obelaites. Atgaivino senąją pirtelę sklypo gale, įdėjo naujas lentynas, sukabino kuokštus sausos mėtos ir čiobrelio. Iš buvusios sandėliuko erdvės įsirengė mažą skaitymo kambarėlį su lentyna iki lubų ir senu pintu foteliu prie lango. Atsivedė vandenį, išmoko naudotis lietaus nubėgimo sistema.
Tresią vasarą sodyba nebenumeravo būtinos rekonstrukcijos, ji tapo vieta, kur Vaidilė ilsėjosi iš tikrųjų. Kur rytais gerdavo arbatą verandoje, klausydamasi, kaip paukščiai naršosi avietėse. Kur vakarais žibindavo žvakes stiklainiuose ir skaitydavo iki tamsos. Kur miegodavo be vaistų.
Apie tai ji neištrimituodavo portalų, nesidalindavo nuotraukomis internete. Bet kai Gražina paskambino kalbėdama apie nuovargį ir gryną orą, Vaidilė įsivaizdavo, kaip atvers vartelius, parodys obelis, kaip kartu sėdės prie krosnies, ir tai atrodė teisinga.
Gražina Stankevičienė. Penkiasdešimt ketverių. Drauges nuo Vilniaus pedagoginio studijų laikų, jau daugiau nei trisdešimt metų. Gražina dėstė geografiją toje pačioje mokykloje, kur Vaidilė mokė lietuvių, vėliau išėjo už vyro, liko namų šeimininkė. Jos vyras Algirdas užsiėmė smulkia prekyba, tiksliai Vaidilė nežinojo. Jie gyveno nuosavame name Lentvaryje, laikė šunį, kartą per metus išvykdavo kur nors į Turkiją ar Ispaniją. Gražina dažnai kalbėjo apie nuovargį, dažnai ko nors prašydavo. Vaidilė dažnai padėdavo. Taip jos ir draugavo, viską nutylint. Nors Vaidilė taip niekada to neformulavo.
Be Gražinos ir Algirdo, dar atvyko du žmonės Gražina pasiūlė: bus linksmiau. Tai buvo buvusios kolegės: Rūta Bagdonienė su vyru Sauliumi. Rūtai penkiasdešimt aštuoneri, fizikos mokytoja, tyli, pedantiška, visada su glotniai sušukuotais plaukais. Saulius dirbo autoservise. Vaidilė Rūtą pažino tik paviršutiniškai, niekada nebuvo artimos. Bet Gražina sakė sava, todėl gerai bus visiems penkiems; keturiems + šeimininkei.
Keturiems + šeimininkei. Ši frazė praslydo pro šalį, Vaidilė neatkreipė dėmesio.
Paruošėsi kelias dienas. Nupirko produktų penkiems: plankė meniu trims dienoms. Įsigijo geros arbatos, dviejų rūšių kavos, tirštos grietinėlės jūsų mažose indeliuose; pačiai patiko. Išsandėliavo staltieses, išskalbė, išlygino. Paklojo šviežą patalynę abiejose svečių kambariuose, ant lovų uždėjo pledus. Į pirtį įnešė beržinių malkų, ruošė vantą, kurią iš vakaro pamerkė šaltame vandenyje. Priskynė lauko gėlių, pamerkė ąsotį ant valgomojo stalo.
Penktadienį ryte iškepė kopūstų pyragą. Išvirė šaltibarščių, pastatė į šaldytuvą. Prisigamino kotletų su svogūnu. Paruošė salotų iš jaunų agurkų ir ridikėlių. Verandoje sudėliojo patiekalus, uždengė rankšluosčiais. Pravėrė langus. Namuose tvyrojo malkų, tešlos ir mėtos kvapas.
Ketvirtą popiet atvažiavo: Gražina ir Algirdas su jų automobiliu, Rūta su Sauliumi atskirai. Abi mašinos sustojo prie vartų, lyg susitarus. Vaidilė atidarė, pasitiko su šypsena, norėjo tarti kažką malonaus, bet Algirdas tuoj pertraukė, žvaliai apsidairė ir iškošė: gerai, visai gerai, nesitikėjau.
Gražina pabučiavo į abu skruostus, kvepėjo brangiais kvepalais. Rūta linktelėjo, tuoj paklausė: kur rankas nusiplaut galima? Saulius tylėdamas perėjo per kiemą, dairydamasis kaip NT ekspertas.
Iš automobilių atnešė krepšius. Vaidilė džiugiai pažvelgė, tikėdamasi, gal svečiai ką ant stalo atvežė. Bet dairiausi: vienas didelis Rūtos krepšys su asmeniniais daiktais. Gražinos rankinė su drabužiais. Algirdo kuprinė. Saulius ištraukė kažką įvyniotą į laikraštį Vaidilė akimirką pasvajojo, gal žuvis ar lašiniai? Pasirodė įrankių rinkinukas. Kam? Niekas nepaaiškino. Ir taip jis nebuvo pritaikytas.
Gražina ištraukė butelį. Pigaus putojančio, su susilamdžiusia etikete, tokio, kur Akropolio nuolaidų metu būna trys už dviejų kainą. Iškilmingai įteikė Vaidilei.
Štai, prie stalo.
Vaidilė padėkojo, pastatė butelį kuo toliau nuo gėlių.
Su kambarių parinkimu apsisprendė greit ir vienapusiškai: Gražina su Algirdu apėjo namus, pasirinko tą kambarį, iš kurio matyti sodas ir platesnė lova. Rūta su Sauliumi užėmė antrąjį. Vaidilės kambarys, mažytis, su ta pačia sena lova, kurioje ji pati miegojo, liko būtent jai. Paklausti, ar tokia tvarka tinka, niekam nė į galvą neatėjo. Nieko irgi nepasiūlė.
Tai buvo pirmo maudžiančio akmenėlio pojūtis. Plačios žalos ne, bet užbasina į padą.
Vakarienė praėjo triukšmingai. Algirdas plepėjo nesustodamas. Gražina garsiai juokėsi, atsilošusi. Rūta valgė tyliai, tvarkingai, bet lėkštę ištuštino du kartus. Saulius susirinko visus kotletus nuo padėklo ir tik tada paklausė, gal dar yra. Šaltibarščius pagyrė. Pyragą susko iki trupinių. Gražina atkimšo savąjį šampaną, išpilstė po paprastus stiklus, nes gražūs buvo ne ten padėti, tostą iškėlė už poilsį.
Paskui Algirdas, nieko neklausdamas, ėmė naršyti bufetą norėjo, ko stipresnio. Rado naminės slyvų trauktinės, kurią Vaidilė pati virė rudenį, laikė sau, niekam nedavė. Gražina iškart sureagavo: Oj, kaip tik. Vaidilė nespėjo nieko pasakyti. Nebebuvo ką ir bekalbėti kai jau taurės pilnos, kai visi laukia akimis.
Trauktinė išgerta per vakarą. Visa.
Niekas nieko neplovė po vakarienės. Gražina išsižiojo ir tarė, kad užsikando nuo kelionės. Rūta pritarė. Vyrai kažkur išėjo į kiemą pakalbėti. Vaidilė viską sutvarkė, išplovė indus, išnešė šiukšles. Grįžo į verandą svečių jau nebuvo, išsiskirstė.
Jos viduje susikaupė kažkas nemalonaus, sunkus, tarsi pernykšto vilnos kamuolio mazgas. Nusprendė, kad pavargo pirmoji diena visada sumišęs chaosas. Rytoj apsipras, viskas susitvarkys.
Šeštadienio rytą kėlėsi pusę septynių kaip visada. Išėjo į kiemą. Žolė drėgna, obelys miglose, rimtos, kaip joms priklauso. Pripylė kibirą vandens, paliejo agurkus. Užkūrė krosnį, užvirė arbatinuką, supjaustė duoną ir sūrį, ištraukė mėlynių ir abrikosų uogienės. Išvirė pieninę avižinę košę su obuoliais taip pati mėgo.
Svečiai pradėjo rinktis apie dešimtą. Algirdas pirmas, su treningais ir marškinėliais, sėdo prie arbatinuko. Pažiūrėjo į stalą paklausė, ar nėra kiaušinių. Buvo. Vaidilė išvirė. Po to prisijungė Gražina, drauge su Rūta ir Sauliumi. Visi pavalgė. Lėkštes paliko. Gražina pasakė, kad norėtų nueiti prie upės matė važiuodama. Algirdas pareiškė norįs tiesiog pasėdėti. Rūta su Sauliumi prisidėjo.
Vaidilė paklausė, gal kas padės nurinkti. Gražina atsakė, kad, aišku, vėliau, kai pailsės.
“O tas vėliau nusitęsė ligi pat pietų. Svečiai visą laiką leido verandoje su telefonais. Vyrai rado kortas, lošė. Gražina kažką naršė, rodė Rūtai ir juokėsi. Vaidilė ruošė pietus: šviežios bulvės su krapais ir grietine, su keptais svogūnais grybais šiemet pati rinko, džiovino. Agurkinės salotos. Juodųjų serbentų kompotas. Kai pakvietė visus, jie tučtuojau rinkosi, valgė su apetitu, gyrė.
Nuostabiai gaminate, pasakė Rūta pagaliau bent kiek šiltesniu balso atspalviu.
Taip, taip, patvirtino Gražina intonacija, lyg kalbėtų apie kokį mielą keistumą.
Po pietų Vaidilė išėjo su knyga į sodą, norėjo pasėdėti mėgstamame gultelyje po obelim. Ten gulėjo Algirdas su laikraščiu ant veido miegojo. Ji paėmė sulankstomą kėdę, atsisėdo prie tvoros. Perskaitė puslapį. Atėjo Gražina paprašė padėti sandėliuke surasti žurnalų. Vėliau Rūta prašė nuo uodų lašų. Tuo pat metu Saulius surado, kad žarna laistoje tekėdama praleidžia orą, ir nurodė Vaidilei, tarsi prižiūrimam personalui.
Ji sutvarkė žarną. Surado priemones nuo uodų. Padėjo Gražinai rasti žurnalus, kurių net nereikėjo. Grįžo prie knygos. Ji jau gulėjo ant žemės, vėjas nuplėšė pirmajį puslapį.
Vakare užkūrė pirtį. Malkos buvo skirtingos: beržinės, paruoštos dar balandį. Kaluoti teko pačiai, nes vyrai užtruko pas kaimyną Joną, kuris vištas laiko. Sugrįžo tik valandai praėjus. Tuo metu pirtis jau buvo įšilusi.
Visi išsimaudė. Algirdas pirčiai užkaitino be klausimo. Vaidilė rado savo specialų aromatą pirtims beveik ištuštintą. Gražina vis prašė: tai rankšluosčio, tai šampūno, tai švelnesnės vantos. Rūta vaikščiojo iš pirties ir vis prašė atsigerti. Vaidilė nešiojo girą puodeliuose.
Kai visi išsimaudė, ji paskutinė liko. Vanduo jau buvo atvėsęs, malkos baigė degti. Sėdėjo tamsokai ant medinės lentynos, žiūrėjo į žarijas. Tyla buvo nei gera, nei bloga, tiesiog tokia, kai jėgos baigėsi, o naujos dar negimė.
Greitai išsimaudė, apsirengė, nuėjo į namą. Virtuvėje chaosas: likusios duonos kažkas pjaustė įstrižai, trupiniai visur. Kriauklėje stirtos po giros puodelių. Tiesiog ant stalo atviras brangių kavos pakelis pati iš miesto atveždavo, ausčiausią, iš mažo turgelio. Kava priberta stambiai, kažkas pilstė be šaukštelio.
Ji viską surinko, išplovė, uždarė kavos pakelį, padėjo kuo giliau bufete.
Viduje tas kamuoliukas dar padidėjo. Sunkesnis darėsi. Bet pati save įtikinėjo: viskas gerai. Svečiai atsipalaidavo, toks ir yra poilsio tikslas neapsikrauti sterilumu. Taip, kaip kartojo sau anksčiau, kad Vytautas tik pavargęs, kad ne specialiai, tiesiog reikia suprasti.
Gera moteris tą terminą ji kažkur perskaitė žurnale ir manė, kad tai apie kitus. Šeštadienio naktį, stovėdama virtuvėje su šluoste, pamanė gal ne tik apie kitus.
Sekmadienį kėlėsi dar anksčiau pusę šešių. Ne iš noro, o dėl nemigos. Girdėjo, kaip šalia Algirdas knarkia. Kaip koridoriuje perlenkia grindys, kai kas eina į tualetą. Namas, kuris buvo tylus ir sava, staiga tapo svetimas, spaudžiantis.
Išėjo į kiemą tamsiai. Dangus rytų pusėje vos vos pašviesėjęs. Raso nebebuvo. Atsisėdo ant suoliuko prie obels Baltasis alyvinis, pačios mėgstamiausios, ir tiesiog sėdėjo, kol rytas pamažu plėtėsi. Tokiose minutėse paprastai užplūsdavo ramybė. Šįryt jos nebuvo.
Sugrįžo į namą, pradėjo daryti pusryčius: blynų, varškės su grietine, aviečių uogienės, kiaušinienės su pomidorais. Norėjo, kad stalas būtų šventiškas.
Blynuojant duryse pasirodė Saulius: pasakė, blynu nevalgo, verčiau kiaušinienės su dešra jos nebuvo, tada su kuo nors, kas liko.
Vaidilė pagamino.
Tada Rūta paprašė stipresnės kavos. Vaidilė atidarė bufetą, išėmė brangiąją; pagamino. Rūta išgėrė, net nepadėkojus, išėjo į verandą su telefonu.
Paskutinė išlindo Gražina, apie vienuoliktą. Pamatė blynus, apsidžiaugė, pakvietė Algirdą. Jie abu ilgai valgė, kalbėjosi. Aptarinėjo, ką būtų galima nuveikti iki išvykimo.
Vaidile, o pirtį dar galėtume sušildyti? tarp kitko mestelėjo Gražina, užsitepus uogienės.
Malkų beveik nebėra, ramiai atsakė Vaidilė.
Bet dar kokia krūvelė likę. Tik apšilti.
Malkų nestigo. Bet daugiau nebepakūrė.
Po pusryčių išėjo į daržą ravėti morkų lysvę darbas įprastas, raminantis. Rankos pačios kilo, žemė šilta, kvapas ypatingas, liepiniu mėnesiu. Ravėdama nieko rimto negalvojo, tik stebėjo mintis kaip debesėlius.
Diena slinko. Ji ruošė pietus, tvarkė, nešiojo, valė. Svečiai ilsėjosi. Jiems pailsėti sekėsi išsyk ir natūraliai be pastangų. Algirdas snūduriavo. Saulius žaidė kortomis vienas; Rūta skaitė kažką telefone. Gražina kelis kartus kvietė Vaidilę pasėdėti, bet pokalbiai vis tiek sukosi tik apie pačios Gražinos gyvenimą. Vaidilei teliko klausytis ir vis linkčioti.
Asmeninės ribos tarp draugų. Gyvai prisiminė žurnalo frazę. Tačiau ką realiai reiškia nelabai suvokė. Ką, pašokti ir išeiti pokalbio vidury? Pasakyti ne tiesiai? Atrodė, kad ne skambės kaip grubus pyktis, lyg viskas subyrės. Nors iš tiesų ne. Dar tik nežinojo to aiškiai. Sužinos rytoj.
Vakarienei susėdo jau sodan, ant senų sūpynių, kurias Vaidilė pati su Jonu iškėlė pernai: atramos, stogelis, kėdė. Vakarais čia pati stebėdavo saulėlydžius.
Šįkart sūpynėse sėdėjo Gražina su Rūta. Vyrai buvo išėję pas Joną, ten kažką rodė garaže. Vaidilė išplovė po vakarienės indus, nušlavė stalą, išnešė šiukšles. Apejo daržą, patikrino, ar šiltnamis uždarytas uždarytas. Įėjo į namą, pasigriebė pledą, norėjo išeiti ant laiptų.
Sūpynės sodan penkiolika metrų nuo verandos. Temstant, po stogeliu, girdėjosi balsai, nes vėjas nenupūtė nė žodžio.
Gerai įsikūrę, kalbėjo Rūta. Balso tonas sausokas, link pabaigos nuleidžiamas.
Aš sakiau, atsake Gražina. Jos balsas laimingas, švelnus kaip kai planas išsipildo.
O ji nesupyks, kad nieko neatvežėm?
Pauzė. Sūpynės traškėjo.
Kam tau. Jai tik džiaugsmas. Ji gi viena dabar, žinai? Tokiems žmonėms reikia, kad jų reikėtų. Kitaip niekas visai neatvažiuos.
Rūta kažką nutarė tyliai. Gražina nusikvatojo, ne garsiai, kaip dėl savaime suprantamo dalyko.
Ai, neliūdėk. Ji pati ir stengiasi. Pati pakvietė, pati viską paruošė. Mes gi būtumėm į kokią kaimo turizmo sodybą važiavę, tai už tris žmones su maitinimu, gali įsivaizduot, kiek eurų? O čia viskas įskaičiuota ir dar nemokamai. Jau žiemą galvojau, reikia pas Vaidilę, kai jauji sodybos pritaikė.
Vėl pauzė. Sūpynės subeldė. Rūta pratisai, bet aiškiai ištarė:
Truputį gaila jos.
Na, sutiko Gražina. Šiek tiek gaili, taip. Bet ką darysi.
Vaidilė stovėjo ant laiptų su pledu rankose. Ji nejudėjo. Po laiptais zyptelėjo svirplys ir nutilo lyg pasiklausyti.
Joje dėjosi kažkas, ką sunku įvardyti. Ne ašaros. Ne įsiūtis ne tas karštas, kokį pažinojo. Kažkas šalčiau. Tiksliau stabiliai tvirto.
Ji tyliai apsisuko. Įėjo į namą, uždarė duris be garso. Pakabino pledą ant kabliuko. Nuėjo į virtuvę, įjungė mažą šviestuvą virš stalo. Ištraukė sąsiuvinį ir pieštuką.
Atsitiesimas po skyrybų. Manė, kad šį kelią jau perėjo. Kad išmoko žmones matyti be iliuzijų. Pasirodo ne visai.
Bet nieko. Tai sutvarkoma.
Atsivertė sąsiuvinį nuo tuščio puslapio, pradėjo rašyti: lėtai, tvarkingai, su skaičiais, kaip mokytoja dikrantecį tikrina.
Produktai. Prisimena, ką pirko penktadienio rytą: mėsa kotletams kilogramas du šimtai, bulvės trys kilogramai. Džiovinti grybai, kuriuos skaičiavo saujomis, žinojo kiek kainuoja turguje kaip kaimynės daro. Pienas, grietinė, varškė, kiaušiniai. Žalumynai, agurkai, pomidorai. Duona, sviestas, sūris. Trys rūšių uogienės, avietės, mėlynės, abrikosai viskas savas, bet dalis pirktų uogų. Arbata, kava, miltai blynams, sausos mielės pyragui. Gira. Kompotas iš savos serbentės.
Rašė ir prisiminė, kaip stovėjo su vežimėliu, skaičiavo, ar užteks, ėmė su atsarga. Tada atrodė, kad rūpinasi svečiais. Dabar kitaip. Nesuprato kaip pavadinti.
Toliau. Gėrimai. Slyvų trauktinė, kurią Algirdas atrado bufete. Jos kainą Vaidilė skaičiavo ne pinigais, o laiku. Nuo rugpjūčio iki spalio viską ruošė: rinko slyvas nuo savo medžio, pati įveisė ir puoselėjo. Išraugė, perkošė, išpilstė. Dvi buteliai iškeliavo. Na, raštiškai įvertino.
Pirties malkos. Buvo sunaudota daugiau nei vienkartinei pirtelės malonumui sau. Pirkdama žinojo beržinės malkos kainą už kubą. Paskaičiavo išnaudojimą.
Tuomet telefone atsidarė vietinio kaimo turizmo sodybos Vadžgiriuose puslapį. Žiūrėjo kainas dviems trims naktims, pilnas maitinimas, savaitgalio pirtis.
Tai surašė stulpeliu. Sudėjo viską. Gavo sumą tikrai realią, ne kosminę, bet išmatuojamą.
Dar kartą įsiskaitė į sąrašą. Apačioje surašė prierašą tvarkymo ir aptarnavimo paslaugos. Nepaskaičiavo, tiesiog įrašė. Dėl formalumo.
Buvo beveik vidurnaktis. Svečiai jau sugrįžę į kambarius, už durų girdėjosi pažįstamas namas su svetimais kvėpavimais. Ji uždarė sąsiuvinį. Išjungė šviesą. Atsigulė.
Miegojo tą naktį tvirtai.
Pirmadienio rytas niūrus. Debesys ploni, dangus be properšų. Paukščiai trumpiau, rimčiau. Žolė sausa nebedrėgna. Vaidilė išėjo į kiemą šeštą, apėjo daržus, patikrino šiltnamį, tiesino lazdas agurkams. Viskas vietoje tvarkinga.
Pusryčiams išvirė grikių košės, paprastos, su druska. Be obuolio, sviesto ar uogienės. Supjaustė duoną sviesto ir sūrio tiek, kiek reikia keturiems. Užkaitė arbatinuką.
Gražina išėjo apie devintą. Pažvelgė į stalą pakėlė antakį.
Košė?
Košė, patvirtino Vaidilė.
O daugiau nieko?
Košė ir duona su sūriu.
Gražina patylėjo. Įsipylė arbatos. Suvalgė be komentarų. Kiti irgi prisijungė. Rūta paklausė, ar uogienės nėra. Buvo pasakyta, kad nėra. Rūta gūžtelėjo pečiais.
Po pusryčių svečiai lėtai pradėjo krautis. Algirdas lakstė po kiemą kaip kam gaila. Gražina ieškojo kremuko. Surado. Susikrovė. Išsinešė daiktus.
Jie stovėjo prie automobilio, jau beveik pasiruošę važiuoti, kai Vaidilė išėjo ant laiptų su sąsiuvinio lapu. Perspausdino visą sąrašą ant naujo švaraus lapo, pedantiškai, kaip skaidrę lentai. Suma pabraukta.
Gražina, tyliai pasakė. Palauk.
Ji perėjo ir padavė lapą.
Gražina nenorėjo imti, žiūrėjo su nesupratimu, kuris greitai perėjo į nuovoką.
Kas čia?
Sąskaita už apgyvendinimą ir maistą. Viską surašiau.
Kelios sekundės tylos. Gražina greitai perbėgo akimis, gal net tik apsimetė. Pakėlė žvilgsnį.
Rimtai?
Rimtai.
Vaidile…
Už valymą, malkas, šiukšles ir pirtį, kurios priskaldžiau pati, neskaičiavau. Tik maistas ir reikmenys.
Algirdas pastovėjo šalia, žvilgtelėjo per petį. Veidas tas pats, kurį Vaidilė matė per tėvų susirinkimus, kai tėvas mano, kad jo nubaudė be reikalo.
Čia juokaujate? paklausė.
Nejuokauju.
Bet mes draugai! balso aukštuma perėjo Gražinai, tapo svetima. Taip tarp draugų nedaroma!
Tarp draugų ir nedera žmogų už akių vadinti apgailėtinu, atsakė Vaidilė. Lygiai, be įsiūčio. Ir nelaikyti kieno nors namų nemokama kaimo turizmo sodyba.
Gražina veide perbėgo šešėlis buvo akyliai stebėta.
Tu klausaisi?
Ėjau ant laiptų. Buvo tylu.
Rūta nusišalino, lyg norėtų atsiriboti. Saulius žvilgsniu į žemę.
Čia juokinga, ištarė Gražina, jos balse grįžo tie patys kieti niuansai, kuriuos Vaidilė prisimena iš senų laikų, kai Gražina kažko reikalavo mokytojų kambary ar ginčijosi su direktore. Tu pati kvietei. Mes neprašėme.
Taip, kviečiau. Ir buvau tikrai laiminga tą vakarą. Kol neišgirdau, kas iš tikrųjų dedasi jūsų galvose.
Tu nesupratai…
Supratau pažodžiui.
Tyla. Gražina sulankstė lapą, vėl išskleidė. Vėl sulankstė.
Jei sąskaita nebus apmokėta, pridūrė Vaidilė, balsas buvo ramus kaip lygus horizonto brūkšnys, kreipsiuosi į seniūniją dėl svetimo turto naudojimo be sutikimo. Dokumentai ant namo mano.
Tu ne savo protu, atkirto Gražina, balse nuostaba, ne pyktis.
Labai savo. Sąskaitos numeris nurodytas kitoje pusėje.
Ji apsigręžė ir grįžo į namą. Už nugaros pradėjo vykti tylus, bet įtemptas dialogas. Žodžių negirdėjo, nenorėjo girdėti. Įžengė į virtuvę, užkaitė arbatinuką, atsistojo prie lango. Už lango pilkas dangus, sodas, nedidelės obelaitės su žalsvais obuoliukais.
Telefonas ramiai gulėjo ant stalo. Po kelių minučių sumirksėjo. Gavus pranešimą pervedimas. Trečdalis sąskaitos sumos. Parašė atgal vieną žodį: Likutis. Dar po minutės papildė suma. Ir dar sykis. Gautas galutinis balansas.
Ji padėjo telefoną į šalį. Įsipylė arbatos.
Iš lauko atsklido varikliai. Pirma viena, paskui kita mašina. Trenkė durelės. Varteliai nesusivėrė nebeuždarė jų.
Vaidilė išėjo į kiemą. Mašinos jau pasuko į kelią. Paskutinė žvilgsnis Gražinos ranka pro langą, nei atsisveikina, nei mojuoja tiesiog. Mašina dingo už vingio.
Ji uždarė vartelius.
Grįžo į namą.
Pažiūrėjo į svečių kambarius. Viename susiglamžyta patalynė, ant grindų popierinis puodelis, ant palangės nebaigta sultys. Kitame kiek tvarkingiau, bet taip pat palikta, kaip viešbutyje numeris, žinant, kad tvarkymas į kainą įskaičiuotas.
Metodiškai viską sutvarkė. Patalynę į skalbinių krepšį. Palangę nušlavė. Taurėn popierinį puodelį. Pravėrė langus.
Verandoje aptiko tą pačią tuščią pigaus šampano butelį. Paėmė už kakliuko dviem pirštais, nunešė į šiukšliadėžę.
Sugrįžo į savo kambarį: mažą, lova, knygų lentyna, pro langą serbentų krūmas. Viskas vietoje. Jos daiktų niekas nerado. Bet vis tiek kažką reikėjo padaryti. Suprato telefoną; kontaktą Gražina blokuoti; Rūta Bagdonienė taip pat.
Padėjo telefoną ir iškvėpė. Lėtai, iki paskutinio oro lašo.
Palengvėjimas. Tikras, netikėtas. Ne tas, kai viskas bloga jau praeity, bet kai ilgai neši kažką sunkaus ir pagaliau padedi ant žemės.
Išėjo į sodą. Dangus vis dar apsiniaukęs, bet kiek pašviesėjo. Vienoje vietoje sužibo žalsvas kampas, saulė bandė prasiveržti.
Pasiėmė kauptuką. Nuėjo prie agurkų lysvės. Pradėjo ravėti. Judesiai ramūs, ritmingi. Žemė šilta. Kvapas tikras, liepiniu mėnesiu.
Pusvalandį pradirbo, kol išgirdo žingsnius palei tvorą. Lėti, pažįstami.
Vaidile, prisišaukė balsas per tvorą. Laba diena.
Tai buvo kaimynas Jonas Petrauskas, šešiasdešimt dvejų, buvęs inžinierius, našlys jau penkeri metai, ramus žmogus, mylėjo savo daržą ir taisė viską iš gero būdo, be prašymo. Jie pažinojo vienas kitą seniai, nuo to laiko, kai Vaidilė ėmė dažniau važiuoti į sodybą. Pasikalbėdavo per tvorą apie orą, daigus, ar tiesiog pasisveikindavo. Pavasarį padėjo pakelti sulūžusią tvorą, Vaidilė jam už tai medaus kibirą atnešė.
Laba, Jonai.
Priejo prie tvoros. Jis stovėjo savo pusėje, neaukštas, languotais marškiniais, be kepurės. Rankose laikė dubenį, uždengtą rankšluosčiu.
Čia, ištiesė pro tvoros plyšį, obuolių pyragų iškepiau. Daug gavosi. Imkit, kol dar šilti.
Ji paėmė dubenį, pajuto šilumą pro rankšluostį.
Ačiū, Jonai.
Mačiau, svečiai išvažiavo, tyliai konstatavo Jonas.
Išvažiavo.
Anksčiau nei planuota?
Taip, anksčiau.
Jis patylėjo; lietuviškai, kaip moka kaimo žmonės, kurie nesikiša, bet ir nepaiso.
Arbata pas mane, jei norit pasėdėti. Suoliukas prie tvoros patogus, neseniai sutaisiau.
Vaidilė pažiūrėjo į Joną. Jo ramus veidas be smalsumo ar gailesčio. Tik kvietimas.
Noriu, atsakė ji. Po minutės eisiu.
Nunešė dubenį į namą, nusimovė pirštines, nusiplovė rankas, apsivilko megztinį vakarop atvėso. Išėjo per vartelius.
Jonas išvirė stiprios arbatos, padėjo ant taburėtės dvi stiklinaites su gabaliukais cukraus. Abu pasisodino.
Kurį laiką tylėjo. Tylėjimas buvo ramus, ne nejaukus. Virš galvos linguodavo kriaušė. Anapus daržo višta kudakavo.
Norėjau paklausti, pradėjo Jonas, kaip viena apkabint viską: didelis namas, ūkis.
Spėju. Įpratau.
Matos sužydėjo troba. Pamenu, kai tik atvykot buvo liūdna.
Taip buvo.
O dabar malonu ne tik žiūrėt.
Ji paėmė stiklinę. Arbata karčiai stipri. Skani.
Jonai, paklausė ar girdėjot šiandien, ką nors prie vartų?
Jis tylėjo, bet ne ilgai.
Šį bei tą.
Ir kaip?
Būna visko. Vienas galvoja, kad pažįsta kitą. Antras tam tiesiog patogus. Ir tiek.
Vaidilė pažvelgė į Joną.
Man ilgai užtruko suprasti skirtumą.
Daug kam užtrunka. Ne todėl, kad kvaili. Tiesiog įpranta rūpintis kitais, pamiršdami save.
Jis paėmė pyragą, kramtė.
Skani gavosi.
Labai.
Saulė prasimušė per debesis. Ne visai, tik krašteliu, bet Jonui sode pašviesėjo. Kriaušė suspindo žaliais lapais be lietaus.
Kaip manot, paklausė ji, ar supranta, ką daro, tie, kurie naudojasi kitais?
Jonas pagalvojo. Tikrai pagalvojo.
Kai kurie supranta ir nemano, kad tai blogis. Kiti apie tai net negalvoja. O tie, kurie nuolat sutinka paprastai bijo prarasti. Bijo, kad be jų niekam nereikės. Todėl ir sutinka. Iki laiko.
Ji pritarė. Ne todėl, kad išgirdo kažką naujo, bet todėl, kad būtent taip ir būna iki laiko.
Mano žmona tokia buvo, pasakė staiga Jonas. Geros širdies. Visiems viską duodavo. Svečiai, kaimynai, pažįstami. Visi atvykdavo, pasiimdavo, išeidavo. O ji tyliai virtuvėje ašarodavo ir sakydavo, kad viskas gerai.
Ji pažvelgė jam į akis.
Išmoko pasakyti ne?
Nespėjo.
Trumpa frazė. Joje buvo visko. Tad Vaidilė patylėjo, tiesiog sėdėjo šalia su arbata.
Gerai padarėt su ta sąskaita, tarė Jonas po pauzės. Nors ir keista taip pasakyti, bet gerai.
O jie taip nemano.
Jie niekad taip nemano. Tai viena iš jų savybių.
Ji nusišypsojo. Pirmą kartą nuo penktadienio.
Sėdėjo ilgai. Aptarė, kad šiemet vėlai noksta braškės. Kad prie šulinio reikia siurblį pataisyti. Knygą, kurią Jonas visą pavasarį skaitė ir baigė. Paukščius, kurių nebėra prie jo lesyklos. Tada vėl tylėjo.
Kai visai sutemo, Vaidilė pakilo.
Ačiū, Jonai, už pyragus ir arbatą.
Ir jums, kad pasėdėjot.
Ji grįžo namo, įjungė virtuvės šviesą, atliko visus įprastus vakaro darbus: suvalgė pyrago likutį, sudėjo indus. Apėjo kambarius, uždarė langus, grįžo į savo miegamąjį.
Ten viskas kaip visada. Lova, knygų lentyna, pro langą serbentų krūmas. Dabar jau tik šešėlis jis. Atsisėdo ant lovos. Pasiėmė penktadienį pradėtą knygą. Perskaitė puslapį. Atidėjo.
Namuose tikroji tyla. Ta, kurią du su puse metų mokėsi priimti. Iš pradžių gąsdino, vėliau tapo sava.
Lygiavertis ryšys. Ji seniai buvo skaičiusi tokią frazę. Atrodė apie didelį gyvenimą. Tiesą sakant, tai apie paprasta: ar žmogus kažką atsineša, be apetito ir laukimo? Ar po susitikimo lieka bent tiek, kiek buvo prieš?
Po šitų svečių liko mažiau. Mažiau trauktinės, mažiau malkų, mažiau kavos, mažiau vidinės ramybės. Bet kažko ir pasipildė. Ji dar nežinojo kaip pavadinti. Aiškumas, gal. Gebėjimas ginti savo ribas, kuriam nereikia nei riksmo, nei ašarų, tik popieriaus lapo ir lygiai tvirto balso.
Atsigulė, apsiklojo. Už lango snūduliuojančios paukščiai, kuriasi nakvynei. Varlės prie tvenkinio tyli, turbūt ne toks vakaras.
Prieš užmigdama pagalvojo: rytoj reikės pataisyti agurkų lazdą, kurią pastebėjo dar šeštadienį. Ir palieti avietes. Ir pažiūrėti, ar serbentės jau nelyg sirpsta.
Darbų buvo daug. Savų, gerų darbų.
Užmerkė akis.
Už lango galutinai sutemo. Vadžgirių kaimas nutilo. Kažkur toli pravažiavo mašina ir nubluko. Obelys sode stovėjo tamsesnės nei dangus. Naktis buvo rami. Šilta.
Vaidilė Miliauskienė, penkiasdešimt šešerių, pensininkė, šio namo, šio sodo, šios tylos šeimininkė miegojo.
Rytą atsikėlė kaip visada. Pusę septynių. Dangus absoliučiai švarus. Rasa žolėje tiršta, balta, pirmieji saulės spinduliai vos vos staliuką palietė nuo sklypo krašto. Apsimovė guminius batus, ėjo taka, klausėsi, kaip gailiai girgžda šlapias žvyras.
Lazda prie agurkų sutaisė akimirksniu. Avietes paliejo iš laistytuvo. Serbentės jau beveik sirpusios dar diena kita ir bus metas. Palietė kelias uogas pirštais tvirtos, pilnavidurės.
Sugrįžo į virtuvę. Užkaitė arbatinuką, supjaustė duoną. Ištraukė sviestą, sūrį, savą mėlynių uogienę. Pasidarė pusryčius. Tai, kas iš tikrųjų patiko jai, ne svečiams.
Atsisėdo.
Languje kažkas naršėsi obelyje. Pažiūrėjo. Zylė maža, geltonu pilveliu, visa suskubiusi, kaip visos zylės. Šokinėjo po šakeles, žiūrėjo po lapais, ieškojo savo.
Vaidilė stebėjo ir valgė duoną su uogiene. Lėtai. Be skubos.
Gerdama arbatą išgirdo balsą per tvorą.
Vaidile, šaukė Jonas. Labas rytas. Kaip miegojot?
Ji atsistojo, pravėrė langą. Jonas stovėjo savo sodyboje, languotais marškiniais, matyt, irgi anksti kėlėsi.
Labas rytas, Jonai. Gerai miegojau.
Tai ir gerai. Patylėjo. Aš čia galvojau… Uogienės vyšnių prisiverčiau. Pirmas stiklainis. Norėjau jums atnešti paragauti. Jei nieko prieš.
Ji pažiūrėjo į Joną. Ramus veidas. Stovi paprastai, be gestikuliacijų.
Neškit, šyptelėjo. Arbata dar karšta.
Tuoj būsiu.
Jonas nuėjo. Ji užvėrė langą. Sugrįžo prie stalo. Padėjo dar vieną puodelį.
Obelyje dar sėdėjo zylė. Paskui nuskubėjo giliau į sodą. Šaka sviravo, kol nurimo.
Sužviegė varteliai.
