Gerda Jankauskaitė kiekvieną mėnesio dešimtą dieną atidaro savo asmeninę banko sąskaitą SEB programoje telefone ir seka, kaip pliuso suma akimirksniu ištirpsta. Atlyginimas – trisdešimt dvi tūkstančiai eurų per mėnesį prieš mokesčius, ji dirba finansų direktore vienoje Vilniaus technologijų bendrovėje Konstitucijos prospekte. Skaičius, kurį ji ištaria draugėms kavinėje prie Vokiečių gatvės, visada sukelia tą pačią reakciją: kažkas suskaičiuoja ore, paskui klausia – tai tu dabar turbūt maudaisi pinigais?
Ji nemaudosi. Po GPM, "Sodros" įmokų ir sveikatos draudimo ant kortelės krenta apie septyniolika su puse tūkstančio. Tai jau nebe trisdešimt dvi, o beveik perpus mažiau. O tada ateina nuoma už butą Žvėryne – devyni šimtai per mėnesį, vaiko darželis privačioje ugdymo įstaigoje – septyni šimtai penkiasdešimt, automobilio lizingas už Škoda Superb – keturi šimtai dvidešimt, sveikatos draudimas sutuoktiniui, kuris dirba savarankiškai ir neturi darbdavio dengiamo draudimo – du šimtai. Likutis, kurį ji faktiškai gali vadinti "savo", mėnesio gale siekia apie tris su puse tūkstančio. Ir tai – be jokių išlaidų maistui, degalams ar tam, kad vaikas kartą per savaitę eina į baseiną Ozo gatvėje.
Problema kilo praėjusį rudenį, kai Gerdos sesuo Rasa, dirbanti mokytoja Panevėžyje už aštuonis šimtus eurų į rankas, per šeimos susitikimą per Vėlines pasakė frazę, kuri įstrigo kaip spyglys: "Tu net nežinai, kas yra sunku. Trisdešimt du tūkstančiai – tai jau nebe pajamos, tai jau kitas sluoksnis žmonių." Gerda ėmė sukti šaukštelį arbatoje, nors cukraus jau seniai nebuvo likę. Ji norėjo paaiškinti apie nuomą, apie lizingą, apie darželį, bet suprato, kad skaičiai čia nieko nereiškia – sesuo girdi tik vieną sumą, ir toje sumoje telpa visas sprendimas, kas yra vargšas ir kas turtingas.
Nuo tos dienos tarp seserų įsivėlė šaltis. Rasa pradėjo vengti pokalbių apie pinigus, bet užtat pradėjo primesti kitokią skolą – emocinę. Kai mamai reikėjo naujo klausos aparato Kaune, kuris kainavo aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų, Rasa iš karto rašė Gerdai žinutę: "Tu gali, aš ne." Kai reikėjo sumokėti už mamos namo stogo remontą Ukmergės rajone – du tūkstančiai trys šimtai, – vėl ta pati frazė. Gerda mokėjo. Kiekvieną kartą. Ne iš meilės spaudimui, o iš to, kad tikrai galėjo, ir atsisakyti jai atrodė kaip savanaudiškumas. Bet po trečio karto ji pastebėjo, kad Rasa nebeklausia "ar gali", ji tiesiog informuoja, kiek reikia pervesti ir į kurią sąskaitą.
Lapkričio pabaigoje, kai lauke jau buvo tas tirpstantis Vilniaus purvo sniegas, kuris niekada nesusiformuoja į gražią žiemą, Gerdai paskambino mama. Balsas buvo keistai sausas: "Dukra, mes su Rasa nusprendėm, kad geriausia būtų, jei tu tiesiog pervestum man mėnesinę sumą – tris šimtus eurų – kad nereikėtų kiekvieną kartą prašyti. Tu juk gali, tau tai smulkmena." Žodis "smulkmena" nuskambėjo taip, lyg jos alga būtų ne skaičius su pastangomis ir darbo valandomis, o kažkoks nerealus, beribis šaltinis, iš kurio visi turi teisę gerti.
Gerda tą vakarą neatsakė iš karto. Ji išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį, atsidarė Excel lentelę, kurią laikė nuo to laiko, kai pradėjo šį darbą – visos pajamos, visos išlaidos, kiekvienas pervedimas šeimai per pastaruosius keturiolika mėnesių. Suma, kurią ji buvo pervedusi mamai ir seseriai vien šiais metais, siekė keturis tūkstančius šešis šimtus eurų. Ne kartą, o nuolat, be jokios sutarties, be jokios padėkos, tik su prielaida, kad taip ir turi būti, kol ji "tiek uždirba".
Ji paskambino Rasai pati, ne mamai. Kalbėjo trumpai: pasakė, kad nuo šiol pagalba šeimai bus konkreti ir vienkartinė, susieta su realiu poreikiu – jei reikės gydytojo, jei reikės remonto, ji apsvarstys ir, tikėtina, padės, – bet pastovaus mėnesinio pervedimo nebus, ir apie sumas spręs ji, ne kas kitas. Rasa pradėjo kalbėti apie "šeimos solidarumą" ir "tave visada visi palaikė", bet Gerda jau buvo priėmusi sprendimą dar prieš skambutį – ji nutraukė automatinį pervedimą, kurį mama buvo priversta ją sukurti dar vasarą kaip "laikiną", ir uždarė jį SEB programoje per tris paspaudimus. Tada parašė žinutę mamai: paaiškino, kiek konkrečiai pervedė per šiuos metus, pridėjo nuotrauką Excel lentelės su data ir suma, ir pasakė, kad nuo gruodžio automatinio pervedimo nebus, bet ji visada atsilieps, jei paskambinsite ir papasakosite, kas konkrečiai nutiko.
Mama tris dienas nerašė. Ketvirtą dieną atsiuntė žinutę: "Gerai, supratau." Rasa dar mėnesį nerašė nieko, tada vieną vakarą atsiuntė nuotrauką sąskaitos už mamos vaistus – šešiasdešimt septyni eurai – be jokio komentaro, tiesiog nuotrauka. Gerda pervedė šešiasdešimt septynis eurus per tą pačią minutę, nes tai buvo konkretus poreikis, kurį ji matė ir galėjo pasvarstyti. Daugiau pranešimų su reikalavimais nebeatėjo. Lentelė Excel'yje liko atidaryta jos kompiuteryje – ne kaip ginklas, o kaip atmintinė, kiek tiksliai kainuoja būti tuo, kurį visi vadina "turtingu", ir kiek tiksliai liko, kai paskutinis skaičius buvo pervestas.
