Ar sutiktum nekelti kojos iš namų septynias dienas iš eilės už dvylika tūkstančių eurų?
Ignas Vaitkus šitą sumą pasakė sausio pradžioje, per vakarienę, tarp kepsnio ir salotų, taip, kaip kiti žmonės sako, kad rytoj bus lietus. Jo žmona Rūta sėdėjo priešais, su šakute rankoje, ir iš pradžių net nesupratau, apie ką jis.
– Koks iššūkis? – paklausiau tiesiai.
– Darbe surengė. Kas septynias dienas neišeis iš namų – gauna dvylika tūkstančių. Patikrina per telefono lokaciją ir per korteles – jokių pirkimų parduotuvėse, jokio "Wolt", jokio degalinėje nupirkto kavos.
Pasakysiu iš karto: aš nesu Ignas ir Rūta. Esu jų kaimynė iš priešais esančio namo Žvėryno gatvelėje Vilniuje, dirbu rajono poliklinikoje registratūroje, ir šitą istoriją mačiau taip, kaip žmogus mato kaimynų gyvenimą pro virtuvės langą – gabalais, be garso, su savo spėjimais tarp jų.
Tą vakarą aš buvau užėjusi pasiskolinti cukraus – mano vyras pamiršo nupirkti, o ryte žadėjau kepti pyragą dukters gimtadieniui. Durys buvo pravertos, virtuvėje kvepėjo kepta vištiena, per televizorių ėjo žinios apie kainų augimą parduotuvėse, ir aš stovėjau tarpduryje kelias minutes, nedrįsdama trukdyti.
Ignas dirba logistikos įmonėje, vairuoja krovininį automobilį tarp Vilniaus ir Klaipėdos, ir pinigų jiems visada reikėjo – vaikui mokykla, automobiliui remontas, o dabar dar ir stogo dengimas vasarnamyje Trakų rajone. Dvylika tūkstančių jiems būtų uždarę visas tas skyles iš karto.
– Aš tai padaryčiau per miegus, – pasakė jis. – Ką ten septynios dienos namuose? Sėdėk ant sofos, žiūrėk futbolą.
Rūta nuėjo prie šaldytuvo, atidarė jį ir ilgai žiūrėjo į lentynas, kaip žiūri žmogus, skaičiuojantis pinigus, o ne žmogus, norintis užkandžio.
– Ignai, – pasakė ji, – mes valgome lauke bent keturis kartus per savaitę. Tu pats žinai.
– Tai nepirksim lauke. Septynios dienos, ne septyni metai.
Aš tada uždariau duris ir nuėjau namo be cukraus. Bet per sekančias dešimt dienų tą virtuvės langą stebėjau dažniau, nei pati sau prisipažinau.
Iššūkis prasidėjo pirmadienį. Ignas paskambino viršininkui į logistikos firmą, paėmė nedarbingumą – sakė peršalęs, kad niekas nekeltų klausimų, kodėl krovininis automobilis stovi garaže visą savaitę. Rūta savo darbe, buhalterijoje vienoje statybų bendrovėje Lazdynuose, susiderino nuotolinį darbą – laimė, kad pandemijos laikais kompanija įsidiegė tą sistemą ir dabar galima dirbti iš namų bent kartais.
Antradienį dar buvo juokai. Trečiadienį Ignas septynis kartus per vieną valandą atidarė šaldytuvą, kaskart stovėdamas prieš jį ilgiau, nei reikėtų žmogui, kuris tikrai alkanas.
Ketvirtadienio rytą aš ėjau pro šalį į darbą ir pamačiau jį kieme, su šiukšlių maišu rankoje, stovintį ir žiūrintį į savo automobilį, parkuotą prie namo. Jis nei įjungė variklio, nei prisėdo. Tiesiog stovėjo minutę, numetė maišą į konteinerį ir grįžo atgal.
Penktadienį jų sūnus Dovydas, aštuonerių, pareikalavo picos. Rūta pasakė, kad picos nebus, bet gali keptą duoną su sūriu. Vaikas pradėjo verkti, ne iš bado, o iš principo – kaip verkia vaikai, kai suvokia, kad pasaulis nebeveikia taip, kaip jiems žadėta.
Aš tai žinau, nes mano langas virtuvėje tiesiai priešais jų. Garsai eina patys, kai langai atidaryti rudeniniam vėjui.
Šeštadienį buvo blogiausia diena. Pamačiau Igno tvarkomas šiukšles vakare – ir tarp jų buvo tuščias degtinės butelis. Ne vienas tokio dydžio buteliukas, koks stovi namuose "savaitgaliui", o toks, koks parduodamas degalinėje, su kaina, kuri rodo, kad jis buvo nupirktas ne iš anksto.
Sekmadienio vakare, septintos dienos vakare, aš vėl užėjau – šįkart tikrai dėl cukraus, dukters gimtadienis buvo artimiausią savaitgalį ir aš norėjau iš anksto pasitikrinti, kiek jo yra. Durys buvo atviros plačiau nei anksčiau. Rūta sėdėjo prie stalo su savo telefonu, atidariusi banko programą, ir skaičiavo kažką ekrane. Ignas stovėjo prie lango, nugara į kambarį.
– Septynios dienos, – sakė jis tyliai. – Ir aš supratau, kiek kartų per dieną aš tiesiog… bėgu. Ne iš alkio. Iš to, kad namie negera.
Rūta pakėlė akis nuo telefono.
– Tu nupirkai degtinės penktadienio vakare. Aš patikrinau korteles, kaip ir reikalavo iššūkis. Degalinėje, ketvirtadienio vakare, dešimt devyniolika.
– Tai nebuvo maistas.
– Taisyklėms tai nerūpi, Ignai. Rūpi faktas, kad tu negalėjai ištverti be to penkių dienų.
Jis atsisuko. Veidas buvo toks, koks būna vyro, kuris žino, kad pralaimėjo, bet nenori pripažinti pirmas.
– Aš dirbu dešimt valandų per dieną prekybos trasoje tarp Vilniaus ir Klaipėdos, Rūta. Namie sėdėti man yra sunkiau, nei vairuoti.
– O man namie sėdėti su tavimi septynias dienas iš eilės buvo sunkiau, nei dirbti du darbus vienu metu.
Aš stovėjau tarpduryje su tuščiu puodeliu cukraus prašyti rankoje ir supratau, kad mačiau daugiau, nei turėjau teisę matyti. Padėjau puodelį ant palangės ir nuėjau, be žodžio.
Praėjo mėnuo. Pinigų jie neteko – viršininkas firmoje sutiko palikti iššūkį "atliktą", nes pirkinys degalinėje buvo "nemaistinis", formaliai neprieštaravo taisyklėms. Dvylika tūkstančių eurų atėjo į sąskaitą per tris savaites.
Bet aš mačiau, kaip stogas vasarnamyje Trakų rajone taip ir nebuvo pradengtas iki pavasario – pinigai nuėjo kitur.
Lapkričio pabaigoje Rūta paskambino man pati, pirmą per visus kaimynavimo metus – ne pasiskolinti cukraus, bet paklausti, ar galėčiau pažiūrėti Dovydą kelias valandas, kol ji nueis į advokatų kontorą Gedimino prospekte.
– Aš atidariau atskirą sąskaitą, – pasakė ji, kai grįžo, stovint mano virtuvėje su puodeliu arbatos, kurio nė nepalietė. – Savo. Ne bendrą. Ir perrašiau mašiną – ta, kuri buvo registruota ant mano vardo, dabar lizingo sutartis pervesta tik man, Ignas nebėra bendraturtis. Advokatas pasakė, kad tai paprasta, kai sutartis iš pradžių mano vardu.
– O vasarnamis?
– Vasarnamis liko jam. Su visu stogu, kurio jis taip ir nepradengs. Man jo nereikia.
Ji atstūmė arbatos puodelį, nepalietusi, ir išsiėmė iš krepšio aplanką su dokumentų kopijomis – tą, kurį nešiosis parodyti vyrui vakare.
– Jis manė, kad tos septynios dienos buvo apie pinigus, – pasakė ji. – Dvylika tūkstančių, stogas, picos vaikui. Bet man tos septynios dienos parodė, kiek metų aš jau bėgu nuo to, kad namie su juo man negera, taip pat kaip jam.
Ji pasiėmė aplanką ir išėjo per savo kiemo vartelius, kuriuos aš mačiau iš savo virtuvės lango tūkstantį kartų per šešerius metus, kai gyvenome priešais. Tą vakarą Ignas grįžo namo apie septintą, pamačiau jo automobilio šviesas prie namo, ir po dvidešimt minučių girdėjau, kaip langai jų kambaryje užsidarė – ne trenkė, tik užsidarė, abejose pusėse vieną kartą.
