Trečiadienio popietę Daiva Petraitytė padėjo kavos puodelį ant sąskaitos faktūros, tiesiai ant sumos apatiniame dešiniajame kampe, ir skaičiai per drėgną spaudą paplaukė kaip mėlynė po oda.
Ji dirbo buhaltere trijų degalinių tinkle netoli Panevėžio, kurį valdė vyro pusbrolis Gintaras Žukauskas. Dvylika metų ji skaičiavo jo pinigus, tvarkė jo deklaracijas VMI, dangstė jo nesutvarkytus reikalus. O tą rytą jis padavė jai voką su metiniu įvertinimu ir pasakė vieną sakinį:
— Keliu algą trimis procentais, Daiva. Rinka sunki.
Trys procentai nuo vienuolikos šimtų eurų — trisdešimt trys eurai. Lygiai tiek, kiek kainuoja pilnas bako degalų jos automobiliui, kuris kas mėnesį ryja didesnę ir didesnę dalį algos, turinčios ją išlaikyti.
Ji išsitraukė telefoną ir atsidarė banko programėlę. Pernai jogurtas kainavo septyniasdešimt centų. Dabar — vienas euras ir dešimt centų. Elektra — net juokinga sakyti, kiek pakilo, nes sąskaita jau nebesutilpdavo viename ekrano kadre. O Gintaras, savininkas, važinėjo nauju Volvo XC60, pastatytu tiesiai priešais jos kabineto langą, su tuo naujos odos kvapu, kuris sklido net pro uždarytą langą.
— Gintarai, — pasakė ji, stovėdama jo kabineto tarpduryje tą pačią popietę. — Trys procentai nėra pakėlimas. Trys procentai yra nuostolis, apvilktas mandagiais žodžiais.
Jis pakėlė akis nuo monitoriaus, kuriame žiūrėjo degalų kainų grafikus.
— Daiva, degalų sąnaudos…
— Kompanijos degalų sąnaudos krito. Aš tikrinu sąskaitas, pamiršai.
— Rinka sunki, — pakartojo jis, tarsi ta frazė pati savaime būtų argumentas.
— Kam sunki? Man, kuri moku du šimtus eurų daugiau per mėnesį už tą pačią pirkinių krepšelį, ar tau, kuris pakeitei automobilį du kartus per dvejus metus?
Gintaras susiraukė.
— Tai neturi nieko bendro.
— Turi viską bendro. — Ji padėjo voką ant jo stalo, antrą kartą jo neatidarydama. — Duok man laiko iki penktadienio.
Penktadienis atėjo su lietumi, kvepiančiu dyzelinu ir dulkėmis — tuo specifiniu degalinės kvapu po pirmos vasaros audros. Daiva atėjo į kabinetą septintą valandą be penkiolikos, anksčiau visų, ir išsitraukė iš krepšio rudą segtuvą, apraišiotą guma — dvylikos metų visų deklaracijų, balansų, sąskaitų kopijos, kurias ji pasirašė jo vardu, bet savo parašu apačioje.
Segtuve buvo ir kita — nuomos sutartis mažai buhalterinei įmonei Kėdainiuose, su parašo vieta, palikta tik jai.
Gintaras atėjo devintą, kvepiantis cigaretėmis ir losjonu po skutimosi, su šypsena, kuri paprastai reiškė, kad jis nusprendė nusileisti mažiausiai, kiek galima.
— Pagalvojau, — pasakė jis, atsisėsdamas už stalo. — Galiu pasiekti penkis procentus.
— Gintarai. — Ji uždarė duris už savęs, tyliai, be dramos. — Aš neatėjau derėtis.
Ji atidarė segtuvą ir išsitraukė vieną lapą — savo darbo sutartį, su įrašyta pranešimo apie atleidimą data: kitas pirmadienis.
— Atsistatydinu.
Jo šypsena ištirpo lėčiau, nei turėjo.
— Daiva, nagi. Kur eisi?
— Į Kėdainius. Maža buhalterinė įmonė, trys klientai kol kas, bet moka tris kartus daugiau už tave už tą pačią darbą, nes neprašo manęs meluoti dėl degalų kvitų tavo asmeninėms išlaidoms.
Žodis „meluoti" pakibo ore tarp jų kaip dyzelino kvapas lauke.
— Negali tiesiog taip išeiti. — Jo balsas nebebuvo savininko balsas, o žmogaus, kuris supranta, kiek daug priklauso nuo vieno darbuotojo. — Tu žinai visą kompaniją.
— Todėl ir išeinu dabar, kol dar turiu savigarbos tai padaryti ramiai.
Jis atsistojo, apėjo stalą, atsiremė ranka į duris, tarsi galėtų ją sulaikyti fiziškai.
— Dešimt procentų. Galutinis pasiūlymas.
— Pavėlavai dviem dienomis ir dešimčia metų.
Ji padavė jam atsistatydinimo prašymą ir pasiėmė rudą segtuvą pasiimdama pažastyje — ne kompanijos dokumentus, tuos ji paliko sutvarkytus ant jo stalo, kiekvienas euras apskaitytas iki galo, nes dvylika metų sąžiningumo nenuperkami vienu blogu mėnesiu. Pasiėmė tik savo: darbo pažymėjimą, paskutinį algalapį, rašiklį, kuriuo ji visą tą laiką visą tai pasirašė.
Išeidama iš aikštelės ji pamatė naują Volvo, blizgantį lietaus lašuose, ir už vairo — Gintarą, kuris žiūrėjo į ją pro priekinį stiklą, nedrįsdamas jo nuleisti.
Telefonas sudrebėjo pirmadienio rytą, kai ji gėrė kavą naujame kabinete Kėdainiuose, mažame kambaryje su vaizdu į turgų, kvepiantį švieža dažų ir popieriaus. Žinutė nuo Gintaro: „Gal galime pasikalbėti."
Ji padėjo telefoną ekranu žemyn, šalia puodelio kavos, kurios tą rytą dar nebuvo išliejusi ant nieko, ir toliau pildė pirmo naujo kliento balansą — skaičius po skaičiaus, eurą po euro, savo.
