– Išlaikyk kantrybę, dukra! Dabar esi kitoje šeimoje, todėl reikia gerbti jų tvarką.

Išlaikyk kantrybę, dukra! Dabar esi kitų šeimoje, todėl turi gerbti jų tvarką. Tu ne svečiuojai, o į santuoką įženi.
Kokia tvarka, močiute? Bet čia viskas visiškai šašavimas! Ypač senelė! Ji mane nekenčia, tai akivaizdu!
Ar kada nors girdėjai, kad senelės galėtų būti šiltos?

Vėl įsikrauna! iškviesto Birutė Petronė, stovėdama virtuvės centre, veidas raudonuodamas nuo pykties, akys degdamos iš pykties. Kai vyras naktinėse išvyksta, kaltė krenta ant žmona. Kas čia dar turiu paaiškinti tau?

Senelė susirūpinta šaukdavo į savo pamotą Austėją, lyg šėlsva, nes šaltos nuomonės kilo, kai Austėja įtarė jos sūnų Bena, jos vaiką, neištikimybę.

Austėja, jauna, trapios kūno moteris su didelėmis, švelniomis akių plaštakomis, prisiglaudusi prie sienos, bandė nuraminti supyktą moterį.

Birute Petronė, bet tai nėra protinga. Jis turi šeimą, vaikus bandė paaiškinti Austėja, tačiau senelė ją nutraukė, pakeliauti ranka, tarsi išvarytų erškėją.

Ar tai tavo šeima? Ar tavo vaikas, kuris net neleidžia man su seneliu ateiti? susierzinusi senelė nupelkė. Tavo auklėjimas, beje!

Koks auklėjimas, Birute Petronė? Vytis, mano vaikas, tik metų vienas. Jis vis dar mažas, švelniai atsakė Austėja.

Mažas? veidas susiglamžė. Jūsų senelio sūnelių dar mažiau. Jis šokinėja, nesugeba susikaupti, kaip šis tavo su rodykle nurodė į vaikų kambarį.

Iš tikrųjų, jis jūsų anūkas, teigė Austėja, nors balsas drebuodavo. Vaikai jaučia blogus žmones. Galbūt dėl to jis nesveikina mūsų.

Ar mes blogi? Kaip šuo, nukaltintas! senelė piktai šauktelėjo. O kur tu, gražioji, gyveni? Kokių produktų valgai? Kokių pinigų išleidži? Neskaidri!

Austėja nebe norėjo ginčytis su šia šausminga senele. Ji jau tūkstantį kartų sakė Benui, kad nori gyventi atskirai nuo jo tėvų, bet Benas, mamos šlapias sūnus, nepastebėjo jokios reikšmingos priežasties.

Jam patiko gyventi su tėvais, kaip paukščiui su šaknis. Jis ramiai eido į darbą, o visus namų rūpesčius sprendė senjorai skalbimą, švarinimą, maisto gaminimą. Nebuvo gyvenimo, o tik pasaka!

Kita vertus, iš Viltos šeimos senelė tikrąją programą tyrinėjo iki smulkmenų. Iš pradžių Austėja stengėsi susikurti ryšį su senele, padėdama namuose, palaikydama ją visko, net klausydama nesibaigiančių skundų apie kaimynus. Tačiau laikui bėgant ji suvokė, kad viskas yra beprasmiška.

Kiek ir gerą, kiek ištikimą norėtų būti Austėja senelės atžvilgiu, negalėjo nuslėpti savo nekenksmingo neapykantos jausmo.

Privedome šią nešvarią į namus, lyg nebūtų normalių mergų, pasakojo Birutė Petronė kaimynėms, kai Austėja stovėjo už kampo, sutvarkydama Benui išmestus žaislus, viską išgirdusi.

Net iki kaimo kaimo jie nuvyko! Mūsų močiutės geriau, darbštesnės, išmintingesnės.

Taip pat! pridėjo vietinė gandų žaisliarė močiutė Ona, kuri jau išvalė visą kaimą nuo kaladėlių.

Aš suprantu, kad galėtum ką nors padaryti. O tu, Petronė, sakėte patys, kad rankos ne iš tos vietos. Nieko nesugeba susitvarkyti.

Tu net neįsivaizduoji, kiek! Nieko nepatikėk. Arba prarasi, arba sugedi. Ir tas vaikas… ne toks kaip kitas.

O jiems senelių sūneliai visiškai kitokia reikalas. Ramus, protingas berniukas. Šis tik šaiposi ir verkia. Akivaizdu, kad genai ne tie.

Kai gyvenimas tapo nepakeliamas, Austėja skambino mamai kaime, skundėsi, verkdavosi, o mama atsakė:

Išlaikyk kantrybę, dukra! Dabar esi kitų šeimoje, todėl turi gerbti jų tvarką. Tu ne svečiuojai, o į santuoką įženi.

Kokios tvarkos, močiute? Visi jie čia šašavimas! Ypač senelė! Ji mane nekenčia, tai akivaizdu!

Ar kada nors girdėjai, kad senelės galėtų būti šiltos? Visi mes tuo perėjome, ir tau teks. Svarbiausia nerodyk, jog tau sunku. Išlaikyk kantrybę.

Suprasdama, kad su savo baiminga, nenuosekliu mama nieko nepadarys, Austėja grasino skambinti tėčiui.

Pasilink nuo tėvo! išsigando mama. Jis turi terminą, jei žingsnis šiek tiek, jį pašauks už kalnas!

Austėja žinojo, kad tėvas mylėjo vienintelę dukterį. Jis gavo savo terminą už nusikaltimą, kurį sukėlė, kai vietinėje parduotuvėje kažkas įžeidė Austėją.

Ji taip pat žinojo, kad tėvas nebus tylus, jei sužinos, kaip jo mylima dukra išbūna svetimoje šeimoje. Jis buvo stiprus, karštas žmogus.

Gerai, tėvo nepasakysiu, atsakė Austėja. Bet jei jie taip toliau elgsis, jei senelė toks elgsis aš nežinau, ką darysiu.

Viskas susitvarkys, dukra, kartojo mama, bandydama nuraminti. Po kelių savaičių apie šį pokalbį net nebesimeni.

Austėja norėjo pamiršti šį įvykį, bet santykiai su senele nesumažėjo. Birutė Petronė atrodė tik dar labiau įžeista, tarsi Austėja būtų kaltė visuose jos bėduose. Net jos vyras, Vytautas, senas, nusilpęs senėjimo žmogus, neišlaikė.

Kodėl nuolat šauki į mergaitę? vieną rytą, kai ginčas pasiekė kulminaciją, Vytautas bandė įsikišti. Ji išeis iš mūsų! Ir tai bus gerai!

Aš ją išmesiu! iškviesto Birutė Petronė, nukreipdama visą savo pyktį į vyrą. Nuo teismo ištrauksiu, grąžinsiu kiekvieną eurą, kurį per šiuos metus išleido su mumis! Ir vaiką pasiimsiu, kad neaugo tokioje nevertingoje šeimoje!

Austėja žinojo, kad senelė šnibžda beprasmiškus dalykus, bet vis tiek bijojo. Ji vis dar mylėjo savo vyrą Beną.

Kalbų apie tai, kad Benas slaptai naktomis susitinka su buvusia Oksana, liko tik kaimo šmeižtų, kurias tokios močiutės kaip Birutė Petronė plakė per visą kaimą.

Nežinom, kiek dar tęsėsi šios senelės šmeižtavimai, jei ne jos ilgas liežuvis. Vieną dieną, kai buvo geros nuotaikos po dar vienos pergalės prieš nuotaką, ji dažantys pasakojimus apie savo didvyriškas dienas savo geriausiai draugei močiutei Ona.

Kaip visada, pridėjo kažką naujo, papuošė, o tada pasakojo kitai draugei, net savo vyrui ir taip istorija apie kvailą nuotaką ir jos griežtą senelę, su visais kaimo gandais, pasiekė Austės tėvą.

Austės tėvas, griežtas vyras, beveik du metrai aukštas, su plačiomis pečiais, galvojo greitai. Jis pasiėmė kirvį, kuriuo ką tik pjaustė malkas, nežiūrėdamas darbo švarko, sėdo į savo seną Ural motociklą, neišeikdamas žodžių žmonai, ir nuvažiavo į kaimą išgelbėti dukrą iš gąsdinančių verčių.

Tuo metu Birutės Petronės namuose sprogo tikras skandalas. Jauna mama, tik akimirkai palikusi kūdikį Vainą ant naujo, ryškiai geltonai žėrinčio sofos, išnykus į tąžą, radė po kūdikiu mažą rudos spalvos dėmę. Tačiau senelės akyse ši dėmelė išaugo į neįtikėtinas proporcijas.

Kaip juodoji skylė, pasiruošusi praryti visą butą. Moteris pasirodė staiga, kaip audra, ir iškart pradėjo šaukti ant nuotakos.

Sugadinai maną sofa! Mėgstamiausią! Žinai, kiek ji kainavo? Rankas atimčiau, o po to siūčiau, kad nevertų!

Visiškai pataisysiu, išvalysiu, bandė nuraminti senelę Austėja, drebančiomis rankomis imdamasi šluostės.

Ką valysi? Ji tik nauja! O iš kur žinai? Tu niekada neperku daiktų savarankiškai!

O jūs kaip tai darote? nesugebėjo Austėja, ir tuomet drąsiai apkaltino senelę, kad visą gyvenimą jos gyvenimas stovėjo ant vyro kaklo.

Pažiūrėkite į ją! Pakankamai drąsus, kad bjaurėtum senelę! Birutės veidas raudonojo.

Nuimk šią dėmę, tada išeik su savo sūnumi į kiemą! Liksite mano namuose ir gerbsit, kol išmoksite elgtis tvarkingai!

Austėja, išverda ašaras, bandė nusivalyti dėmę. Ruda dėmelė ant ryškiai geltonos sofos tarsi išdavė, nesijausdama jos bejėgiškumo.

Mažasis Vainas, pajudęs dėl motinos nerimo, šaukdavo visą garsią, jo verkimas dar labiau įtampą padidino namuose.

Birutė Petronė stovėjo virš Austės galvos, tirpstant išsiskirdama pakraščių keistenybes. Ji net nepastebėjo, kaip į durų angą įėjo nepažįstamas žmogus Austės tėvas Mykolas. Jis stovėjo kaip paminklas, ranka tvirtai laikydamas kirvio medinį rankenėlį.

Kažkiek laiko Birutė, tarsi pajusdama kažkieno buvimą, apsuko galvą. Jos žvilgsnis kristi ant įrankio.

Ji puikiai žinojo, kokį karštą žmogų yra Mykolas, ir jo praeitį, bei jo terminą, taip pat. Baimė iš karto įsibraukė į Birutės odą.

Supratus, kad senelis išgirdė pakankamai, ir reikalas įgauna rimtą pobūdį, Birutė bandė išlaikyti veidą ir ginti savo teises, nors balsas vibruodavo.

O, sveikas, Mykolai! Aš šią Austutę auklėju

Išgirčiau, kaip ją auklėjai, griežtai pasakė senelis ir įžengė į kambarį ties batus.

Jis pakėlė kirvį virš galvos, priverdamas Birutę automatiškai susigrūsti ir atsisėsti. Bet vietoje smūgio jis lengvai padėjo kirvį ant peties ir ištiesė ranką dukrai.

Ateikime, Auste, čia neturėtum likti, sakė jis ir vedė dukrą į išėjimą.

Stok, seneli, Birutė, atsigavusi nuo pirmojo šoko, bandė atgauti kontrolę. Ką sakysiu savo sūnui?

Tegul tavo sūnus ateina pas mane patys, su savo žmona. Aš su juo pakalbėsiu, vyriškai, Mykolas pasiūlė trumpą, šaltą žvilgsnį, kalbantį daugiau nei žodžiai.

Mykolas nunešė dukrą ir mažąją Vainą. Benas ilgai nedrąsėjo sugrįžti pas savo žmona ir sūnų, bijodamas susidurti su tėvu. Bet galiausiai įgijo drąsos.

Mykolas ilgai kalbėjo su savo žnučiu. Jis nekalta buvo, nekviesti, bet jo ramus, tvirtas balsas ir kirvis ant stalo darė žodžius svarbiausiais.

Benas pažadėjo, kad jie su Austėja gyvens atskirai, kad jo mama nebekirs jų gyvenimo, ir kad jis ją ir vaiką apsaugos, niekam nepadarys žalos.

Kai Mykolas tvirtai šuko Benui ranką, tas pajuto, kad juokas šalia šio žmogaus nėra saugus, ir visi pažadai turės būti įvykdyti.

Nuo to laiko Birutė Petronė apejo nuotaką ir anūką. Ji nebeprižiūrėjo jų, dar nesiųsdavo sveikinimo, kai susitiko gatvėje.

Benas ir Austėja gyveno atskirai. Viskas buvo harmoningas ir suprantamas. Galbūt tai buvo tėvo patarimas, galbūt tikra meilė.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

1 × 2 =

– Išlaikyk kantrybę, dukra! Dabar esi kitoje šeimoje, todėl reikia gerbti jų tvarką.