Ji negali čia gyventi, mums ji niekas, – girdžiu, kaip mano vyro dukra garsiai paaiškina savo brolui, kad turėčiau išstūsti iš namo, kurį gyvenu paskutinius 15 metų. – Palauk, Marijo. Ne viskas taip paprasta. Kur dabar užsieks teta Tamara? – sako Jurgis, mano vyro sūnus, kurį visada laikiau žmogiškesniu ir doru nei jo seserė, per 15 metų bendro gyvenimo su vyru aš visgi ką nors pamačiau. Neseniai mirė mano vyras. Atvyko jo vaikai iš pirmojo santuokos, ir iš karto pradėjo tvarkyti paveldą. Iš esmės paveldas ne mažas: namas, sodas, garažas, automobilis. Aš nesitikėjau nieko reikšti, bet tiesą sakant, nesitikėjau, kad taip greitai mane išstums iš namų.

– Negaliu čia gyventi, manęs čia nėra, girdžiu, kaip mano vyro dukra, šviesiai juokodama, griežtai šaukia brolui, kad turėtume išsiveržti iš namų, kuriuos aš pastarąsias penkiolika metų laikiau kaip savo svajonių labirintą.

– Palauk, Aušrinė. Tai ne toks paprastas kelias. Kur dabar nuvažiuos tėtė Tomašas? įkyrių susirinkusių šviesų gūsis mano sūnaus Jurgio, kuriuo visada maniau, kad jis jaučiasi labiau šiltas ir kilnus už savo seserį, balsas. Per penkiolika metų kartu su vyru pamačiau tiek daug nepažįstamų veidų.

Neseniai mano vyras, Algirdas, išnyko kaip rūkas ant Neries. Jo vaikų iš pirmojo santuokos, iš Klaipėdos pakilo kaip miglos šunys, iškart pradėjo rūšiuoti palikimą. Palikimas, tikrai ne mažas: kaimas su namu, sodas, garažas, automobilis Vokietijos Volkswagen su sidabriniais ratukais, vertas kelių šimtų eurų.

Aš nieko nesikreipiau, bet tiesą sakant, nesitikėjau, kad iš šio namo bus iškeliama taip greitai, kaip per švytėjimo bangą išlemtas skiepas.

Susitikau su Povilu, kai abu jau buvome senyvuoliai, po daugybės nesėkmingų santuokų, kai vaikų augalai jau iškriokų šakos. Man buvo dvi dukters mažoji Ugnė ir vyresnioji Eglė, o Povilo turėjo dukterį ir sūnų. Šiuo metu šventėjau savo penkiasdešimtmetį sukaktį, išduodu vyresniąją dukterį į vestuves; jos vedėjas, juodasis kostiumas, atėjo į mūsų seną virtuvę, o po to dar liko nepaliesta mažoji Ugnė, dar nepažįstama su pasauliu. Nesijaučiau, kaip galėtume viską sutalpinti, kadangi mūsų butas buvo kaip maži stikliniai lašeliai.

Tačiau beveik iškart susitikau su Povilu, penkerius metus vyresniu už mane, vienišą, kurio vaikai jau buvo suaugę, santuokų pilni, jo sūnus ir dukterį jau tiešė savo gyvenimą, nes jis buvo buvęs vadovų pareigose ir uždirbo pakankamai eurų, kad galėtų suteikti jiems stogą virš galvos.

Be jokio vilčių, Povilas iškart pasiūlė man persikelti į jo kaimą, į seną medinę vilą šalia upės. Aš nusprendžiau kodėl gi ne? Jis buvo šiltas kaip saulės spindulys ir kaip vyras, taip pat malonus, rūpestingas.

Perkėliau į Povilo kaimo namą, kuriame turėjome sodą, vištas, triušius, o kai kuriuos vakarus net laikėme karvę ir kiaulę, kurios šnibždėjo po mėnulio šviesą. Vaikai iš abiejų šeimų nuolat lankė mūsų vartus tiek mano, tiek jo ir mes visada priimdome juos su pilnomis krepšiai, pilni skaniausių namų gardumynų, niekada neleidžiant išeiti su tuščiomis rankomis.

Nors su Povilu nebuvo raštiškai susituokę pirmąjį laiką kalbėjome apie tai, bet vėliau, kaip šaltas vėjas išsklaido dūžius, nusprendėme, kad antroji antspaudo žymė mūsų amžiuje nebėra tokia svarbi.

Tai buvo penkiolika nuostabių metų, praleista kartu, ir aš nieko nesigailiu.

Per tą laiką mano jaunesnioji dukra, Ugnė, taip pat ištekėjo ji susituokė, o jos ir vyresnioji sesuo beveik kovojo, kas turi teisę į butą. Vyresnioji, jau įsitvirtinusi savo kambaryje, nenorėjo dalintis nei su savo seserimi, nei su jos vyrų, tad ji su vyru, sūru, išmokėjo jaunajai Ugnės kompensaciją pinigais, ir, atrodo, viskas baigėsi.

Tačiau prieš metus Ugnė išsiskyrė ir, su savo mažuoju berniuku, grįžo namo. Vyresnioji dukra nebuvo patenkinta ir vėl kilo ginčai, kaip vandenyno bangos susiduria su kriaušų krūmais. Aš tikėjau, kad jie susitaikys, kad vėl susijungs, bet iki šiol niekas neįvyko.

Dabar, kai mano vyras dingęs, man tenka sugrįžti į miesto butą, bet aš žinau, kad ten manų nebus vietos.

– Tomašai, jei norite, galėtumėte likti čia, kol rasime pirkėjus, pasiūlė ryte mano sūnus Jurgis, su šypsena, lyg žemė šokinėtų po jo žodžius.

Aš džiaugiausi šia šviesia pasiūla, bet atejo Marina, kuri patikslino sąlygas: turėčiau toliau rūpintis ūkiu, bet dabar viena.

Taigi turiu tapti jų nemokama darbo jėga, mainais ne moka nuomos? Ši mintis netikėtai verčia mane jausti, kad kaimo laukai, vištų kiaušiai ir triušių šuoliai, skausmingai nusileidžia ant mano pečių, o aš jau nebe jaunė man yra šešiasdešimt penki.

Dabar stoviu ant svajonių pakabos, nežinau, ar likti čia, dirbti kaip nuomotojo sūnus, kuris bet kuriuo momentu išvers mane, kai tik pirkėjus ras, ar grįžti į butą, kuris formaliai vis dar mano, bet kurio patalpos jau jau ne mano. Žinau, kad man ten nebebus naudinga.

Ką daryti? Pateikite patarimą, galbūt iš šios sapno perspektyvos matysime aiškiau? Draugai, jei norite dar daugiau pasakojimų palikite komentarą ir nepamirškite patinka, tai mus įkvepia rašyti toliau.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

five × five =

Ji negali čia gyventi, mums ji niekas, – girdžiu, kaip mano vyro dukra garsiai paaiškina savo brolui, kad turėčiau išstūsti iš namo, kurį gyvenu paskutinius 15 metų. – Palauk, Marijo. Ne viskas taip paprasta. Kur dabar užsieks teta Tamara? – sako Jurgis, mano vyro sūnus, kurį visada laikiau žmogiškesniu ir doru nei jo seserė, per 15 metų bendro gyvenimo su vyru aš visgi ką nors pamačiau. Neseniai mirė mano vyras. Atvyko jo vaikai iš pirmojo santuokos, ir iš karto pradėjo tvarkyti paveldą. Iš esmės paveldas ne mažas: namas, sodas, garažas, automobilis. Aš nesitikėjau nieko reikšti, bet tiesą sakant, nesitikėjau, kad taip greitai mane išstums iš namų.