Deimantinė apyrankė sužibėjo sietyno šviesoje, kai Rasa Vilimaitė pakėlė ranką senyvos moters veido pusėn. Sugriebiau jos riešą pusę sekundės prieš smūgį.
Nesmurtavau. Tiesiog kairė mano ranka užsičiaupė virš apyrankės, nykštys atsirėmė į riešo vidinę pusę, o dešinė delnu prispaudė jos dilbį – tiek, kad nebūtų kur judėti, bet nei lenkti, nei spausti nereikėjo. Apyrankė tyliai tiksėjo prie jos koktelinio žiedo. Už manęs sidabrinis vežimėlis sugirgžo – moteris jame atšlijo atgal.
– Jūs jos nelaikysite, – pasakiau. Balsas nuskambėjo garsiau, nei norėjau.
Kauno meno galerijos vestibiulis – aukštos marmurinės kolonos, virš jų perstatytas kvartetas groja Vivaldį. Styginiai sugrojo dar tris nedrąsias natas ir pirmoji smuikininkė nuleido lanką. Pokalbiai aplink prigeso. Padavėjas su šampano taurėmis sustingo. Prie pagrindinių laiptų žalio šilko suknele vilkinti moteris apsisuko taip lėtai, kad jos auskarai sužvilgo greičiau nei pati moteris pasirodė profiliu.
Rasa pažvelgė į mano pirštus, apsivijusius jos riešą. Veidas nenusiraudo. Rasa Vilimaitė per dvidešimt metų, kiek ją pažinojau iš spaudos ir dabar – iš arti, niekada nerodė nieko tokio nesuvaldomo visų akivaizdoje. Jos žandikaulio linija įsitempė po grimu, o blyškios akys nuslydo nuo mano baltos apykaklės prie sidabrinio ženklelio ant krūtinės: Giedrė Narbutaitė, Rūmų apsauga.
– Jūs supranta te, su kuo kalbate? – jos balsas liko tylus, nes ji tikėjo, kad tyla verčia žmones klausytis atidžiau.
Žinojau, su kuo kalbuosi. Visas galerijos personalas žinojo Rasą Vilimaitę. Jos vyro, verslininko Donato Vilimo, pavardė buvo iškabinta virš naujojo lietuviškos tapybos sparno, išspausdinta ant tos pačios dienos priėmimo kvietimų ir laikinais raidėmis paslėpta už aksominės uždangos antrame aukšte – iki rytojaus atidarymo. Vilimų šeima buvo pažadėjusi penkis šimtus tūkstančių eurų galerijos plėtrai. Jų pakviesti svečiai sėdėjo prie trijų iš šešių stalų priekyje. Fondo direktorius du kartus per dieną pakeitė vietų planą, kad Rasa sėdėtų arčiau scenos.
Taip pat žinojau, kad vežimėlyje sėdinti senoji moteris nepadarė nieko blogiau, nei atsiremė dviem pirštais į vitrinos žalvarinį kraštą, kad atsilaikytų, žiūrėdama į XVII amžiaus gintarinę dėžutę. Vitrina nepajudėjo. Signalizacija nesuveikė. Niekas nebuvo paliestas.
– Aš tiksliai žinau, ką jūs ruošiatės padaryti, – atsakiau.
Rasa pabandė atitraukti ranką. Leidau pajudėti centimetrą – tik tam, kad būtų aišku: sulaikau pakeltą delną, ne pati stumiu. Apyrankė kabojo virš jos riešo, kietas žiedas iš deimantų, imituojančių laurų lapus. Ją pastebėjau anksčiau, registracijos metu, kai Rasa sulaikė visą eilę, nes fotografas norėjo nufilmuoti fondo logotipą, atsispindintį akmenyse.
– Nuimkite ranką nuo manęs, – pasakė Rasa.
– Kai jūs nuleisite savo.
Senoji moteris už manęs nusikvėpavo. Ji buvo smulki, beveik paskendusi vežimėlio minkštime, bet jos šampano spalvos atlasinis švarkelis švytėjo šiltoje sietyno šviesoje. Trumpi sidabriniai plaukai, veidas, nusilpęs nuo amžiaus, bet akys – aiškios. Perlų auskarai šiek tiek virpėjo. Viena ranka gulėjo ant mėlynos pagalvės, antroji liko pakelta prie vitrinos krašto, pirštai dar laikė žalvario formą.
Tos moters nuostabą jaučiau stipriau nei savo paties pyktį. Tai ir laikė mano rankas tvirtas, bet ramias.
Rasa dirstelėjo į svečius – ji tikėjosi, kad salė susitvarkys patogiai aplink jos sutrikimą. Paprastai žmonės skuba apsaugoti turtingą moterį nuo nemalonumo, kad jai metamas iššūkis. Kažkas valdybos narys nusijuoks ir pavadins nesusipratimu. Vyresnysis darbuotojas atsiprašys už organizatorių neapdairumą. Kažkas švelniai paims Rasą už alkūnės ir nuves kur nors nuošaliau, kur jos versija apie įvykį nepastebimai tampa vienintele.
Niekas nepajudėjo. Ir tai nebuvo drąsa. Žinojau baimę, kai ją matau – dauguma svečių tyliai skaičiavo ryšius, aukas, nuotraukas ir ar jų pačių pavardė rytoj nepasirodys prie žodžio „skandalas".
Rasos žvilgsnis sustojo ant Mindaugo Rimkaus, galerijos direktoriaus pavaduotojo, stovinčio prie laiptų.
– Pašalinkite ją, – paliepė ji.
Mindaugas prasivėrė lūpas, bet žodžių nebuvo. Visas tris savaites jis man kartojo, kad Vilimų priėmimas turi būti be jokio trūkumo. Jis pakeitė šampano tiekėją, nes Rasai nepatiko etiketė. Jis perkėlė vyresniąją restauratorę nuo Vilimų stalo, kai Rasa pasiskundė, kad moters klausos aparatas trikdo pokalbį. Prieš valandą jis man įsakė: būk, bet nesimatyk.
– Pašalinkite ją, – pakartojo Rasa garsiau, bet Mindaugas nepajudėjo iš vietos, tik akys šokčiojo tarp manęs ir vežimėlio.
Tada atsiliepė balsas, kurio niekas nesitikėjo. Tyli, bet aiški.
– Ne. Ji pasiliks.
Visi apsisuko. Vežimėlyje sėdinti moteris pakėlė galvą. Jos balsas buvo plonas, bet kiekvienas skiemuo gulė tiksliai.
– Mano vardas Danutė Vilimienė. Aš Donato Vilimo motina. Šios moters uošvė. – Ji trumpai žvilgtelėjo į mane. – Ir ta mergina teisi: aš nieko nepaliečiau, tik pasiremiau.
Salėje kažkas iškvėpė garsiau nei norėjo. Rasos rankoje pirštai sustingo – tarsi kaulai pavirto į metalą. Ji nežinojo, kad anyta atvyko į priėmimą. Danutė Vilimienė pastaruosius dvejus metus gyveno slaugos namuose Kaune, retai lankoma, bendraujanti su sūnumi daugiausia telefonu. Jos pasirodymas tą vakarą buvo Donato staigmena – dovana motinai, kad ji pamatytų savo šeimos vardą virš galerijos sparno savo akimis.
– Mama, – ištarė Donatas, pribėgęs nuo bufeto. Aukštas, su pilkais smilkiniais, jo veidas iš pradžių rodė sutrikimą, tada – kažką, kas panėšėjo į gėdą. – Kas čia vyksta?
– Klausk savo žmonos, – atsakė Danutė. – Ji ruošėsi mane užgauti, nes aš, jos žodžiais, „gadinau vaizdą prie svarbiausios vitrinos".
Rasa pirmą kartą per visą vakarą prarado balso tono kontrolę:
– Ji stovėjo ten amžinybę, Donatai. Fotografas iš „Lietuvos ryto" laukė kadro prie dėžutės, o ji…
– O ji tavo vyro motina, – įsiterpiau. Pirmąkart paleidau jos riešą, nes ranka pati nusviro žemyn, nebeturėjo prasmės laikyti.
Donatas priėjo prie motinos vežimėlio, atsitūpė, paėmė jos ranką. – Kodėl man nepasakei, kad ji taip su tavimi elgiasi?
– Nes paskutinį kartą, kai skundžiausi, tu pasakei, kad ji tiesiog pavargusi nuo visko, – atsakė Danutė. Ramiai. Be kartėlio balse, tik faktas.
Mindaugas, pagaliau susigriebęs žodžius, žengė žingsnį atgal nuo Rasos pusės – nebe į jos pusę, o į neutralią.
Rasa supratusi, kad salė jos nebeapsupa taip, kaip ji tikėjosi, pabandė pakeisti toną:
– Tai buvo nesusipratimas. Aš niekada nebūčiau…
– Jūsų ranka buvo pakelta, – pasakiau. – Aš mačiau.
– Jūs saugos darbuotoja, – pasakė Rasa, bandydama paskutinį kartą sustatyti hierarchiją savo pusėje. – Jūsų žodis prieš mano.
– Ne, – atsiliepė Danutė. – Prieš mano.
Po trijų savaičių Danutė Vilimienė perrašė savo testamentą pas notarą Vilniuje. Aš apie tai sužinojau vėliau, kai mane pakvietė į galeriją – ne kaip apsaugos darbuotoją, o kaip liudininkę dovanojimo sutarties pasirašymui. Danutė turėjo nuosavą, nuo vyro paveldėtą dviejų kambarių butą Žaliakalnyje, kurį dvidešimt metų nuomojo giminaitis už simbolinį mokestį, laukdamas, kol ji „kažkada" jam jį užrašys. Tą rytą ji atšaukė ankstesnę dovanojimo sutartį ir butą, įvertintą šešiasdešimt penkiais tūkstančiais eurų, perrašė ne giminaičiui ir ne sūnui, o slaugos namų, kuriuose gyveno, labdaros fondui – su sąlyga, kad lėšos iš jo nuomos eis kitų gyventojų, neturinčių artimųjų, priežiūrai.
Donatas stovėjo prie notaro durų, kai Danutė pasirašė. Jis nesipriešino, tik tylėjo. Rasa į tą susitikimą neatvyko – praėjus savaitei po priėmimo ji su Donatu laikinai gyveno atskirai, jo paties sprendimu, ne jos.
Prieš išeidama iš notaro kabineto, Danutė padavė man storą rudą voką.
– Čia kopija. Tam, kad žinotumėt – jūs tą vakarą ne tik mane sulaikėte nuo smūgio. Jūs man padėjote prisiminti, kad aš pati galiu nuspręsti, kas man priklauso.
Paėmiau voką abiem rankomis. Jo svoris buvo tikras, popierinis, su notaro antspaudu kampe.
