Nė vienas jos nepaklausė. Tai sau kartojo Rasa Jankauskienė, stovėdama savo buto balkone Kaune, Dainavos rajone, ir stebėdama, kaip už namo auga nauji metaliniai bokštai su ventiliatoriais — aukštesni už pačią daugiabutį.
Nė vieno iš kaimynų nepaklausė. Nei susirinkime, nei parašu. Vieną rytą tiesiog atvažiavo ekskavatoriai ir užtiesė tvorą už garažų, o po trijų mėnesių už tvoros dieną naktį dūzgė įrenginiai — ir tas dūzgimas nenutilo net švenčių dienomis, net Joninių naktį, kai kaimynai kieme kūrendavo laužą.
Rasai buvo penkiasdešimt treji metai, matematikos mokytoja Kauno elektronikos profesinio mokymo centre — trisdešimt vienas metas prie juodos lentos, paskui baltos, paskui interaktyvios. Vyras Vytautas dirbo šaldymo įrangos remonto firmoje, buitinės technikos meistru. Butą jie nusipirkę 2003-aisiais su paskola, kurią išmokėjo per vienuolika metų. Balkonas žiūrėjo į rytus, į lauką už elektronikos gamyklos — iki šiol lauką, kur ji kiekvieną rytą penkios keturiasdešimt penkios vesdavosi šunį Rudį.
Dabar už tvoros stovėjo pastatas be langų, su užrašu lotyniškomis raidėmis, kurio joks kaimynas be telefono neperskaitytų. Duomenų centras. Taip jį pavadino savivaldybėje, kai surengė viešą pristatymą — pavėluotą, po faktų.
Susirinkime kultūros centre Rasa sėdėjo trečioje eilėje su aplanku dokumentų: triukšmo matavimų protokolais, elektros sąskaitos išklotine, kuri per du mėnesius pakilo aštuoniasdešimčia eurų, nors ji namuose nepakeitė nė vienos lemputės. Šalia sėdėjo kaimynė Danutė Petraitienė, buvusi slaugytoja, su inhaliatoriumi rankinėje, nes astma paūmėjo nuo statybų dulkių, o paskui — nuo užkimusios, nenutrūkstamos vibracijos.
— Vanduo nustojo būti švarus, — pasakė Danutė centro vadovui, jaunam vyrui, vardu Tomas Rimkus, su nešiojamuoju kompiuteriu ir skaidrėmis ekrane. — Iš čiaupo. Prieš pusmetį to nebuvo.
Tomas atsakė nusišypsojęs taip, kad Rasa tą veido išraišką atsimins ilgai.
— Mūsų aušinimo sistemos dirba uždaru ciklu, ponia. Vanduo niekaip nepaveikiamas.
— Tai kodėl teka gelsvas? — paklausė Danutė.
Atsakymo nesulaukė. Vietoj to ekrane pasirodė diagrama su naujų darbo vietų skaičiumi — dvylika pozicijų apsaugai ir valytojoms, pristatyta kaip regiono sėkmė.
Rasa pakėlė ranką ir perskaitė skaičius iš savo aplanko: namo elektros sąskaita prieš centro statybą — vidutiniškai septyniasdešimt penki eurai per mėnesį ūkiui; po centro paleidimo — šimtas aštuoniasdešimt trys. Savivaldybė skirtumą aiškino "galios perskirstymu tinkle". Rasa paklausė tiesiai: kodėl vieno dirbtinio intelekto centro energijos sąnaudos guli ant pensininkų, gyvenančių iš trijų šimtų aštuoniasdešimties eurų minimalios pensijos, sąskaitų.
Tomas uždarė kompiuterį anksčiau, nei buvo planuota.
Praėjo du mėnesiai. Spalio pradžioje name aštuoniolikai valandų atjungė vandenį — pasakė, avarija magistraliniame vandentiekyje, kuri "sutapo" su centro naujosios aušinimo sistemos bandymais. Vytautas, Rasos vyras, nešė kibirais vandenį iš gretimo namo, kur vanduo buvo, ir prie laiptinės durų pakabino lentelę, ant kurios flomasteriu užrašė: "Aštuoniolika valandų be vandens. Centras veikia visą parą."
Lentelė dingo iki ryto. Tomas atvyko pats, kitokiu tonu — jau ne šypsodamasis.
— Ponia Jankauskiene, suprantu jūsų susirūpinimą, bet už šmeižtą baudžiama.
— Tai nėra šmeižtas, tai data ir laikas, — atsakė Rasa, netempdama balso. — Turiu nuotrauką vandentiekio sąskaitos iš "Kauno vandenys" su atjungimo valandomis. Ir ataskaitą iš jūsų įmonės svetainės, kurioje nurodyta, kada tiksliai paleidote naują aušinimo modulį.
Tomas tylėjo sekundę ilgiau, nei turėjo.
Ji tą akimirką nesitikėjo pergalės. Tikėjosi, kad jis išeis supykęs, ji liks sunerimusi, o gyvenimas tekės senąja tvarka — stiprieji laimi tylėdami, silpnieji tyli iš nuovargio. Bet tą vakarą, plaudama indus vandeniu, kuris dar dvokė chloru iš avarinio režimo, Rasa prisiminė tai, ko susirinkime nesakė: senelė Marijona lupo pupas tame pačiame skardiniame balkone prieš penkiasdešimt metų, kai laukas už namo buvo tiesiog laukas ir nieko daugiau. Senelei Marijonai pakako šulinio ir vienos kriaušės kieme.
Kitą rytą Rasa į darbą neatvyko — paėmė nedarbingumo lapelį, pirmą per devynerius metus darbo tame centre. Vietoj to nuvyko į apylinkės teismą su aplanku dokumentų, sąskaitomis, šešių kaimynų parašytais ir seniūno patvirtintais liudijimais. Pateikė kolektyvinį skundą dėl savivaldybės statybos leidimo, remdamasi viešojo svarstymo tvarkos pažeidimu — statyba buvo patvirtinta prieš privalomą susitikimą su gyventojais, ne po jo, kas prieštaravo teritorijų planavimo įstatymui.
Byla nagrinėta aštuonis mėnesius. Per tą laiką centras veikė toliau, elektra brango, vanduo dingo "dėl techninių priežasčių". Bet paskutiniame posėdyje Kauno apygardos administracinio teismo teisėja perskaitė sprendimą, kurį Rasa žodis žodin užsirašė sąsiuvinyje: statybos leidimas naikinamas dėl procedūrinio pažeidimo, įmonė privalo atlyginti namo gyventojams padidėjusias elektros išlaidas už neteisėto eksploatavimo laikotarpį — po aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų kiekvienam ūkiui.
Tomas Rimkus į kitą susirinkimą pats neatvyko. Atsiuntė atstovą su aplanku ir čekiu, pasirašytu centrinės būstinės Vilniuje. Rasa paėmė čekį, nepasakydama nė žodžio daugiau, nei būtina — perskaitė sumą, patikrino parašą ir įsidėjo į tą pačią aplanką, kur jau mėnesius laikė ataskaitas.
Tą vakarą balkone Vytautas užkūrė kepsninę, nors šventė jokia nebuvo. Šuo Rudis sukiojosi aplinkui, uosdamas orą — oras kvepėjo tik kepsnio dūmais, nieko daugiau. Rasa atsisėdo su taure vyno, pažvelgė už tvoros, kur ekskavatoriai jau raustė pamatus dalies aušinimo modulio nukasimui, ir nepasakė nieko apie pergalę ar teisybę.
Ji tik paskambino Danutei ir pasakė:
— Čiaupo vanduo švarus jau tris dienas. Pasitikrink.
