Justinas rado šaldytuvą šeši minutes po to, kai parvažiavo iš sandėlio Vilniaus Jonavos gatvėje. Per abi ranktvirtes buvo permesta plieninė virvė, apsukta ir aplink ledo gaminimo žarnelę. Prie virvės lenkimo kabojo juoda spynelė su trimis mažais ratukais. Jis timptelėjo kilpas. Durų emalis prie kraštelio įskilo.
– Rasa! Kur raktai?
Žmona stovėjo atsiremusi į sandėliuko tarpduryje, su tuo pačiu pilku džemperiu, kuriuo miegojo keturis vakarus per savaitę po savo pamainų Santaros klinikų priėmime.
– Nėra raktų. Čia trijų skaičių kodas.
Tada jis padarė tai, ką darė visada, kai kokia siunta neprasiskenuoja prie kasos: susipyko su daiktu. Pasuko ratukus į tris nulius. Niekas. Pamėgino savo gimtadienį. Paskui jos. Paskui vaikų. Spynelė nesitraukė.
– Tu mano gimtadienį uždėjai, ar ne? – pasakė ji.
– Man reikia pavalgyti, Rasa. Du sunkvežimius išlavinėjau tokiame šlapdribyje.
– Pavalgysi. Avižinių dribsnių maišelis ant stalviršio. Virdulys mano kambaryje.
Šaldytuvas ūžė už jo nugaros kaip nuomotojas, kuris atsisako sutaisyti ledo gaminimo įtaisą. Justinas sukando dantis ir spyrė į viryklės apačią.
– Aš nepavogiau tų pinigų. Padėjau savo mamai. Jai stogas varvėjo.
Rasa priėjo arčiau ir atsidarė telefone banko programėlę. Pakreipė jam.
– Vakar ryte bendroje sąskaitoje buvo devyniolika tūkstančių keturi šimtai penkiasdešimt du eurai. Šį ryte liko devyniolika eurų ir aštuoniasdešimt centų.
– Tai ir mano santaupos.
– Niekada nesakiau, kad ne. Bet mes tris metus taupėme pradiniam įnašui. Butui su atskiru kambariu Kajai ir Tomui, ne pravažiuojamai spintai. O tu Zitai nusiuntei viena pervada.
– Ji mano mama.
– Jai šešiasdešimt du metai, ir nuo tada, kai susituokėme, ji jau turėjo naują stogą, naują tvorą ir visą šiltnamį. Dabar nori verandos su stiklo sienomis.
– Stogas puvo. Aš vienintelis sūnus.
– Tu vienintelis, kuris jai tebevertina.
Jis paėmė striukę nuo batų lentynos ir patapšnojo kišenes. Jose tik "Viada" kvitas ir du dešimtcentiniai.
– Eisiu į "Čili pica".
– Kortelė blokuota. Ji buvo mano vardu. Tu iš piniginės ryte visus grynuosius išėmei benzinui.
Jis stovėjo prieigoje, viena ranka rankovėje. Už sienos kaimynų šunelis lojo ant pašto kurjerio, ir pasigirdo kurjerio balsas: "Geras šuniukas, bičiuli."
– Kodėl tu taip daro?
– Nes nebūsiu vienintelė šeimoje, kuri skaičiuoja pinigus.
Jis nakvojo ant sofos. Kitą rytą dešimt minučių po šešių jis bandė atidaryti viršutines spinteles. Per ranktvirtes buvo nutiesta dviratio spyna. Kavos dėžutė, cukraus indas, miltų paketas – visa užrakinta. Ant stalviršio stovėjo vienas avižinių dribsnių maišelis, toks, kuris skonio turi kaip kartoninė dėžė.
– Kur kava?
– Virš viryklės. Už spynos.
– Tu ir sandėliuką užrakinai?
– Kava "Maximoje" septyni eurai paketas. Tavo mamos žieminio sodo pinigai tų eurų reikalauja.
Jis numetė maišelį į šiukšlių kibirą ir nuėjo į darbą nepusryčiavęs. Lauko durys trenktelėjo taip, kad nuo šaldytuvo nukrito magnetukas su Žalgirio logotipu, bet šaldytuvas neprasivėrė.
Vakare jis parėjo su "Iki" maišeliu. Viduje: du "Vifon" greito maisto puodeliai, bandelė baltos duonos ir dešros pakuotė su geltonu lipduku „akcija“.
– Pasiskolinau keturiasdešimt eurų iš brigadininko iki penktadienio, – pasakė jis, garsiai, kad išgirstų visas aukštas.
Rasa sėdėjo prie stalo su Tomo matematikos pratybų knyga.
– Puiku. Jų prireiks, kai pilvas sugadins.
Jis vos nuplėšė dešrelės pakuotę, kai ant stalviršio sucirškė telefonas. Ekrane – "Mama".
Jis nuspaudė garsiakalbį dviem pirštais, kitoje rankoje tebelaikydamas dešrą.
– Labas, mama. Mes su Rasa čia, kartu.
– Justinai, sūneli, radau tokias gražias plyteles verandos grindims. Keramines, iš Lenkijos atvežtas, dvidešimt eurų kvadratinis metras. Kaimynė kitapus gatvės praėjusią vasarą sau terasą grindinio plytelėmis išdėjo, ir nuo to laiko visai nepakenčiama.
Dešros pakuotė supliauškėjo drėgnai.
– Mama. Mes susitarėm dėl stogo.
– Ak, tas stogas. – Ji nusijuokė. – Meistras pažiūrėjo, sako čerpės dar penkerius metus tikrai laikysis. Nenorėjau tave tuo varginti. Kai pinigai jau buvo mano sąskaitoje, nusprendžiau pirmiau veranda užsiimti. Tu supranti, brangusis. Tu vienintelis, kuriuo galiu pasikliauti.
Rasa uždarė Tomo pratybų knygą. Lapai tyliai plojo.
– O kaip su stogu, Zita? – paklausė Rasa.
– Nesirūpink, mieloji. Jis dar laikysis. Veranda bus tiesiog nuostabi. Jau daviau meistrui užstatą. Tūkstantį eurų grynaisiais. Padėkok Justinui už mane.
Pokalbis nutrūko, prieš Justinui spėjus sureaguoti. Jis padėjo dešrą nenuplėšęs duonos pakuotės.
– Ne mano kaltė, kad ji pakeitė nuomonę.
Rasa atsistojo nuo stalo ir nuėjo prie stalviršio. Paėmė "Vifon" puodelius ir įdėjo į užrakintą spintelę.
– Tu teisus. Tai ne tavo kaltė. Tai tavo parašas.
Jie tris dienas nesikalbėjo. Jis pirko dešreles ant pagaliuko degalinėje ir bulvių traškučių maišelį su likusiais pasiskolintais pinigais. Ketvirtą rytą šaldytuvas ir sandėliukas buvo atrakinti. Ne todėl, kad ji atsisakė sumanymo – ji buvo atspausdinusi etiketes su vaikų mėlynąja maskavimo juosta ir priklijavusi ant lentynų.
Viršutinė lentyna: RASA. Vidurinė: VAIKAI. Apatinė: JUSTINAS.
Po to jis kodo nebeklausinėjo.
Praėjo trys mėnesiai, šeštadienis. Vėjas švokštė už virtuvės lango, nešiojo sniegą nuo stogų. Kaimynų šuniukas buvo namuose, pašto kurjeris jau buvo atvažiavęs ir nuvažiavęs.
Justinas įėjo nuo laiptų kasimo, batais nešiodamas druską ant kilimėlio. Rasa jau sėdėjo prie stalo, prieš ją – geltonas segtuvas. Šalia segtuvo guli banko čekis. Ant jo spausdinta suma: 19,80 €.
– Sėsk.
Jis sėdo, batai liko kojose. Lašantis sniegas tirpo ant linoleumo.
– Butui fondas uždarytas. Po pamainos nuvažiavau į banką ir savo atlyginimą pervedžiau į naują sąskaitą, atidarytą vien savo vardu. Bendra sąskaita SEB banke uždaryta. Tas čekis – tavo pusė to, kas liko.
Jis paėmė čekį ir pavartė. Popierius su banko logotipo vandens ženklu.
– Tau taip pat atidariau sąskaitą. Sąskaitos numeris segtuve. Tavo alga toliau eis į ją, bet nuo šiol sąskaitos skaidomos pagal eilutes. Aš nemokėsiu už tavo automobilio draudimą ar tavo mamos kreditinės kortelės skolą.
– Rasa, tai per daug.
– Per daug yra tai, kad pietų pertraukos metu sužinojau, kad mūsų butui taupytus pinigus tu pavertei veranda. Visą dieną turėjai galimybę man pasakyti. Nepasakei.
Jis atsidarė segtuvą. Viduje vienas lapas su notaro antspaudu iš kredito unijos skyriaus Ozo gatvėje. Pavadinimas: „Grąžinimo sutartis – šeimos vaikų mokslo fondas“. Žemiau, paryškintame langelyje:
Justinas Kazlauskas įsipareigoja grąžinti 9 060,00 € į šeimos vaikų mokslo fondą dešimčia mėnesinių įmokų po 906,00 €, pradedant kovo 1 d.
– Aš to nepasirašysiu.
– Tada teismas nuspręs. Aš jau pateikiau skyrybų dokumentus. Mokestis buvo septyniasdešimt penki eurai. Bylos numeris antroje pusėje.
Jis apsuko lapą. Iš tiesų: byla Nr. 2S-3381-24, Vilniaus miesto apylinkės teismas. Antspaudas buvo tiek šviežias, kad nuo jo piršto brūkštelėjimo trupučiuką ištižo.
Ant stalo suvibravo jo telefonas. Mama. Jis leido skambėti.
– Ji perstojo skambinti po pirmo mėnesio, kai nebeateidavo daugiau pinigų, – pasakė Rasa. – Gali atsiliepti ir pasakyti jai, kad butui skirti pinigai baigėsi. Arba gali pasirašyti popierius ir būti namie, kai vaikai grįžta iš mokyklos trečią valandą.
Jis sėdėjo su atidarytu segtuvu. Čekis už 19,80 € gulėjo ant notaro antspauduoto lapo. Šildymo katilas užsitrenkė.
Rasa atsistojo ir paėmė raktus nuo kabliuko prie durų. Durimis nesitrenkė. Vienintelis garsas, kurį ji palikęs, buvo spynos užsukimas.
Justinas paėmė tušinuką. Jo ranka parašė vardą virš spausdinto JUSTINAS KAZLAUSKAS.
