Blyksnis Garsus pokštelėjimas Tamsa Tamsa
Pagaliau tamsa pradėjo sklaidytis. Pasigirdo balsas:
Birute, tai gelbėtojas, ten kažkas sprogo.
Per skausmą pajuto prisilietimą rankos ant kaklo. Bandė praverti vokus. Pavyko tik su dideliu vargu. Prieš akis pakabukas stačiakampio formos su išgraviruotais zodiako ženklais… Moteris baltais chalatais…
Į operacinę! nuskambėjo balsas visai šalia.
Tėvai grįžo iš darbo. Motina iš karto nuskubėjo į virtuvę, užmetusi žvilgsnį į kambarį, kuriame sūnus ruošė pamokas. Domas, įėjęs į kambarį, tuoj pastebėjo, kad sūnaus nuotaika ne pati geriausia.
Tadas, kas nutiko? tėvas paplekšnojo jam per galvą.
Nieko, sumurmėjo sūnus, ketvirtokas.
Na, sakyk!
Greitai Kovo 8-oji. Mokytoja mus šiandien užlaikė ir liepė paruošti dovanas mergaitėms.
Na, ir kur problema? nusišypsojo tėvas.
Mūsų tiek pat berniukų ir mergaičių. Ir ji paskirstė, kas kam dovanoja, sūnus sunkiai atsiduso. Man teko nepatrauklioji, Birutė Jankauskaitė.
Visos mergaitės nori gauti dovaną Kovo 8-osios proga, net nepatrauklios, tėvas stengėsi kalbėti su sūnumi kaip su suaugusiuoju. O kaip ji paskirstė? Pagal abėcėlę?
Ne, pagal zodiako ženklus.
Tai kaip? Domas vėl negalėjo susilaikyti nuo šypsenos.
Pagal suderinamumą. Birutė Mergelė, o Mergelėms labiausiai tinka Jautis. O aš esu Jautis.
Tai gerai, jei tinka! Užaugęs galbūt dar įsimylėsi ją.
Tėvas neišlaikė ir nusijuokė. Į kambarį tuojau įbėgo motina:
Kas čia vyksta?
Lina, eik į virtuvę, tėvo veidas tapo griežtas. Mes su sūnumi turime rimtą pokalbį.
Kai motina išėjo, Tadas liūdnu balsu paklausė:
Tėti, ką man dabar daryti?
Ruošti dovaną!
Kokią?
Rytoj darbe padarysiu dovaną tavo išrinktajai.
Tėti, kokią dovaną tu gali padaryti? Juk dirbi gamykloje.
Taip! Bet dirbu galvanikos skyriuje. Ten gaminami įvairūs metalų padengimai.
Tėti, nesupratau.
Rytoj pats pamatysi!
***
Kitą dieną tėvas atnešė pakabuką ant grandinėlės stačiakampio formos, kuris atrodė auksinis. Vienoje pusėje buvo išgraviruoti du zodiako ženklai, Jautis ir Mergelė, o kitoje pusėje smulkiai, bet gražiai parašyta:
Mano bendraklasei Birutei Kovo 8-osios proga! Tadas.
O, kaip gražiai tas pakabukas atrodė! O kai mama jį supakavo į celofaninį maišelį, atrodė tiesiog nuostabiai.
***
Ir štai kovo septintoji. Mokytoja neketino vesti pamokų. Pirmiausia mokiniai įteikė jai dovaną. Ji ilgai dėkojo. Paskui paskelbė, kad berniukai gali dovanoti mergaitėms.
Kas čia prasidėjo! Visi berniukai puolė prie savo išrinktųjų. Tadas taip pat priėjo prie Birutės Jankauskaitės ir tarė, kaip buvo išmokęs iš tėvo:
Birute, sveikinu tave su Kovo 8-osios švente! Galbūt kada nors likimas sujungs Jautį ir Mergelę.
Ištaręs išmoktą frazę Tadas nuėjo į savo vietą ir, aišku, nepastebėjo, kaip ėmė plakti širdis šios nepatrauklios, jo nuomone, mergaitės.
Netrukus Birutės tėvai persikėlė gyventi į kitą rajoną, ir pati Birutė nuo penktos klasės pradėjo mokytis kitoje mokykloje.
***
Tadas atmerkė akis. Baltos ligoninės palatos lubos. Bandė pajudinti rankas ir kojas. Tik kairė ranka judėjo.
Kur aš? kreipėsi neaišku į ką.
Pasigirdo kažkoks tarškėjimas ir prie lovos priėjo ligonis ant ramentų, atidžiai pažiūrėjo į jį ir paklausė:
Atsigauni? Ekstremalios chirurgijos skyriuje esi.
Ar man rankos ir kojos sveikos? tyliai paklausė Tadas.
Atrodo, viskas vietoje, pranešė tas džiugią žinią. Tik esi aprištas visas nuo galvos iki kojų.
Tai gerai, jei viskas sveika.
Tada priėjo slaugytoja ir rūpestingai paklausė:
– Kaip jautiesi?
– Kas man! atsakė Tadas klausimu.
– Tavo gyvybei niekas negrėsia. Rankos ir kojos veiks. Tik daug randų liks, padavė įjungtą telefoną. Mama prašė paskambinti, kai pabusi.
– Sūnau, per ašaras pasigirdo motinos balsas.
– Mama, viskas gerai, stengėsi jis kalbėti kuo linksmesniu balsu. Sakė, kad liks tik nedideli randeliai. Greitai išrašys.
– Man neleido nakčiai pasilikti su tavimi. Sūnau, aš dabar ateisiu.
– Mama, nesijaudink per daug!
Padėjo telefoną šalia savęs, bandė nusišypsoti slaugytojai:
– Ačiū!
– Na, greitai tavęs neišrašys, šypsodamasi atsakė slaugytoja. Tris savaites pagulėsi. Tai tikrai!
– Kas pas jus nutiko? paklausė palatos kaimynas, kai slaugytoja išėjo.
– Aš esu gelbėtojas. Gamykloje pradėjo sprogti deguonies balionai, pradėjo prisiminti Tadas. Mus iškvietė. Mes atvykome anksčiau už ugniagesius. Patalpa milžiniška, viduje trys nukentėjusieji. Įbėgome ten, balionai išmėtyti, kai kur degė. Pradėjome nešti nukentėjusiuosius… Aš išėjau paskutinis… Kai jau buvau prie durų, sprogo dar vienas balionas… Toliau neprisimenu.
– Taip, nemažai tau teko.
– Petraitis Tadas, pasigirdo slaugytojos balsas. Pas tave kolega iš darbo.
– Sveikas, Tadas! Kaip laikaisi?
– Rankos, kojos sveikos! optimistiškai atsakė sužeistasis. Bet pasisveikinti kol kas galiu tik kaire ranka!
– Na jau!
– Kas toliau įvyko?
– Mes jau buvome išėję, kai sprogo. Tuoj pat grįžome atgal, ištraukėme tave… tu visas kraujais… gydytojai jau buvo šalia…
– Ačiū!
– Tadas, apie ką tu kalbi?! staiga draugo veide atsirado šypsena. – Atrodo, mus nori pristatyti medaliams.
– Iki to laiko mane išrašys.
– Na, aš einu. Pas jus dabar bus apžiūra. Slaugytoja sakė, kad neilgai.
Draugui nespėjus išeiti, įėjo gydytojas, apie keturiasdešimties metų vyras:
– Na, kaip reikalai, didvyri? priėjo prie lovos.
– Normaliai.
– Kad jau kalbi, reiškia, gyvensi. Ateik, apžiūrėsiu!
– Ar jūs mane siuvote? paklausė Tadas.
– Ne, Birutė. Ji poryt ateis dienos metu.
***
Praėjo dvi dienos. Tadas jau bandė keltis. Tiesa, kojų skausmas buvo dar stiprus, dešinė ranka perplėšta. O žaizdų po visą kūną ne mažiau kaip dešimt. Dvi ant veido kai sprogo, trenkėsi į duris, gerai, kad spėjo ištiesti dešinę ranką į priekį. Pažvelgė į veidrodį. Veidas tebebuvo patinęs.
Šiandien apžiūrą turėjo atlikti gydytojas, kuris užvakar penkias valandas iš eilės jį siuvo operacinėje. Tadas net šiek tiek jaudinosi.
Ir štai ji įėjo. Jauna, liekna, tiesa, su akiniais, bet jie jos nė kiek negadino, o baltas chalatas jai labai tiko. Tadas savo dvidešimt septynerius jau buvo vedęs. Bet po pusmečio išsiskyrė charakteriai nesutapo, kaip parašyta prašyme, o iš tikrųjų buvusiai žmonai nepatiko gelbėtojo atlyginimas.
– Sveiki! tarė gydytoja ir priėjo prie jo lovos.
– Sveiki! Ar jūs mane siuvote?
– Aš, nusišypsojo. Kažkas ne taip?
– Leiskite, aš jus apžiūrėsiu!
Ir ji pasilenkė virš jo… Prieš akis pakabukas su zodiako ženklais, kabantis nuo jos kaklo:
– Birutė Jankauskaitė!!! sušuko jis.
Ji atidžiai pažiūrėjo į jo patinusį veidą.
– Atsiprašau! tarė, taip ir nepažinusi.
– Aš Jautis, ir parodė į pakabuką.
– Tadas Petraitis? jos lūpos sudrebėjo. Tu mane dar prisimeni?
– Na, ką tu, Birute? pamatęs ašaras moters akyse, jis uždėjo delną ant jos rankos.
– Atleisk! ji išsitraukė nosinę ir nusišluostė akis. Niekada nemaniau, kad mes su tavimi taip susitiksime.
Daugiau tą dieną Birutė į jo palatą nebeužėjo. Bet Tadas jau suprato, kad jos grafikas toks pats kaip ir jo: diena, naktis ir du laisvadieniai.
Jam taip nenorėjosi atrodyti prieš ją bejėgiu. Visą kitą dieną jis bandė vaikščioti po palatą, remdamasis į lovas, porą kartų, laikydamasis už sienos, išėjo į koridorių.
Vakaras. Dienos pamainos gydytojas išėjo. Atėjo nauja pamaina tai jautėsi iš koridoriaus pokalbių. Dabar apžiūra…
Ir staiga riksmai, skubūs žingsniai koridoriuje. Taip būna, kai atveža dar vieną nukentėjusį.
Jau dešimta valanda. Įėjo slaugytoja, išjungė palatoje šviesą. Bet miegas neėmė. Jau po vidurnakčio koridoriuje pasigirdo žingsniai, jie nutilo, ir šioje tyloje Tadas greičiau pajuto, nei išgirdo, kad koridoriuje kažkas verkia. Atsistojo ir atsargiai išėjo į koridorių.
Už budinčio stalo sėdėjo ir, nuleidusi galvą ant rankų, verkė jo buvusi bendraklasė. Priėjo ir uždėjo sveiką ranką jai ant peties:
– Kas tau, Birute!
Ji atsistojo ir įsikniaubė jam į petį:
– Aš operavau moterį, ji pakliuvo po mašina, užspringdama ašaromis pradėjo pasakoti. Padariau viską įmanoma ir neįmanoma… Ji dabar reanimacijoje, bet neišgyvens. Ji turi du vaikus… vyras dabar su ja palatoje…
– Nusiramink, Birute!
– Jau treji metai dirbu chirurgu ir vis negaliu priprasti, kad žmonės miršta.
– Nusiramink, nusiramink! Tokios jau mūsų su tavimi profesijos. Per penkerius metus ir aš mačiau tiek mirčių, bet juk mes išgelbėjome nemažai gyvybių, Tadas sunkiai atsiduso. Dėl to ir žmona mane paliko. Sako: kad namo ateinu ne savas ir mažai uždirbu. O pas mane keturiasdešimt visada išeina galima gyventi.
– Pas mane viskas taip pat, ji pažiūrėjo jam į veidą. Vaikinai žiūri į mane kaip į pamišėlę. Iki šiol nebuvau ištekėjusi, gyvenu su tėvais kaip mažametė.
– Na jau, mums su tavimi tik dvidešimt septyneri visas gyvenimas priešaky.
– Ne, Tadas, mums jau dvidešimt septyneri.
– Birute, jos pulsas dingsta, sušuko išbėgusi slaugytoja.
– Atsiprašau! ir Birutė puolė į reanimaciją.
Tą naktį Tadas taip ir neužmigo. Rytą atėjo slaugytoja, kaip įprastai padarė jam injekciją.
– Moteris, kurią operavo šiąnakt, gyva? paklausė jis netikėtai net sau.
– Gyva, bet būklė labai sunki.
***
Praėjo trys savaitės. Tado kūno žaizdos užgijo. Su Birute matėsi, kai buvo jos pamainos, be to, jį vis labiau ir labiau traukė prie jos. Bet ekstremalios chirurgijos skyrius ne ta vieta, kur galima kalbėti apie labai asmeniškus dalykus.
Ir štai per vieną ryto apžiūrą gydytojas vyras pranešė:
– Šiandien jus išrašau, nusišypsojo ir pridūrė. Iš ligoninės. Iš karto eisite į polikliniką, o ten nuspręs, kiek dar sėdėsite nedarbingumo atostogose.
– Galima ruoštis!
– Taip, taip! Ypač neskubėkite. Dabar paruoš išrašą.
Kai gydytojas išėjo, Tadas nusiskuto. Žiūrėdamas į veidrodį, patenkintas pastebėjo, kad du likę randai visai negadina veido, greičiau prideda vyriškumo. Į kitus randus neverta kreipti dėmesio.
Susiruošė, išėjo į koridorių. Priešais, laikydamasi už sienos, ėjo ligonė.
Vis dėlto ji išsilaikė! šmėstelėjo džiaugsminga mintis.
Išėjo slaugytoja, padavė išrašą:
– Sudie, Tadas! Daugiau pas mus nepatenk!
***
Jis turėjo savo vieno kambario butą, bet nuvažiavo pas tėvus. Juk mama taip jo laukė ir jaudinosi. Net atostogas paėmė.
– Sūnau! puolė jį apkabinti motina.
– Viskas, mama! Kaip matai, esu gyvas ir sveikas.
– Eime, aš tau valgyti paruošiau. Koks liesas tapai.
– Oi, kaip pasiilgau naminių valgių!
– Kol nepasitaisysi ir nevesi, gyvensi gimtajame name. Tavo kambarys iki šiol tuščias, ir sušuko lyg vaikui. Eik, nusiplauk rankas!
***
Iki vakaro Tadas nuėjo į kirpyklą. Užeidęs į savo butą, paėmė kelis drabužius. Motina tuoj pat pradėjo juos tvarkyti.
Vakare iš darbo atėjo tėvas. Sėdo visi kartu, kaip anksčiau, ir kalbėjosi iki pat nakties.
Miegoti atsigulė savo kambaryje, kur praėjo vaikystė ir jaunystė, bet neužmigo iš karto:
Rytoj reikia nueiti į polikliniką. Paskui į darbą. O vakare…
Štai su mintimi apie kitą vakarą jis ir užmigo… toli už vidurnakčio.
***
Kitą dieną Tadas iš ryto nuėjo į polikliniką. Iki pietų pabuvojo kabinetuose. Po pietų nuėjo į savo darbą, kaip tik buvo jo pamaina.
– Kur tu? pasidomėjo tėvas.
– Tėti, prisimeni seniai seniai, kai dar ketvirtoje klasėje mokiausi. Tu man padarei pakabuką dovanai bendraklasei?
– Nepatraukliajai Birutei Jankauskaitei? Prisimenu.
– Prisimeni, tu dar sakei: Užaugęs gal dar įsimylėsi ją.
– Ir tai prisimenu.
– Tėti, Birutė dabar chirurgė. Tai ji man operaciją darė. Ir ji iki šiol nešioja ant kaklo tą pakabuką.
– Štai tai taip!
– Tėti, tavo žodžiai išsipildė. Aš einu pas ją!
***
Dvidešimt septyneri metai nėra taip jau daug pradžiai gyvenimo su mylimu žmogumi.Blyksnis Garsus pokštelėjimas Tamsa Tamsa
Pagaliau tamsa pradėjo sklaidytis. Pasigirdo balsas:
Birute, tai gelbėtojas, ten kažkas sprogo.
Per skausmą pajuto prisilietimą rankos ant kaklo. Bandė praverti vokus. Pavyko tik su dideliu vargu. Prieš akis pakabukas stačiakampio formos su išgraviruotais zodiako ženklais… Moteris baltais chalatais…
Į operacinę! nuskambėjo balsas visai šalia.
Tėvai grįžo iš darbo. Motina iš karto nuskubėjo į virtuvę, užmetusi žvilgsnį į kambarį, kuriame sūnus ruošė pamokas. Domas, įėjęs į kambarį, tuoj pastebėjo, kad sūnaus nuotaika ne pati geriausia.
Tadas, kas nutiko? tėvas paplekšnojo jam per galvą.
Nieko, sumurmėjo sūnus, ketvirtokas.
Na, sakyk!
Greitai Kovo 8-oji. Mokytoja mus šiandien užlaikė ir liepė paruošti dovanas mergaitėms.
Na, ir kur problema? nusišypsojo tėvas.
Mūsų tiek pat berniukų ir mergaičių. Ir ji paskirstė, kas kam dovanoja, sūnus sunkiai atsiduso. Man teko nepatrauklioji, Birutė Jankauskaitė.
Visos mergaitės nori gauti dovaną Kovo 8-osios proga, net nepatrauklios, tėvas stengėsi kalbėti su sūnumi kaip su suaugusiuoju. O kaip ji paskirstė? Pagal abėcėlę?
Ne, pagal zodiako ženklus.
Tai kaip? Domas vėl negalėjo susilaikyti nuo šypsenos.
Pagal suderinamumą. Birutė Mergelė, o Mergelėms labiausiai tinka Jautis. O aš esu Jautis.
Tai gerai, jei tinka! Užaugęs galbūt dar įsimylėsi ją.
Tėvas neišlaikė ir nusijuokė. Į kambarį tuojau įbėgo motina:
Kas čia vyksta?
Lina, eik į virtuvę, tėvo veidas tapo griežtas. Mes su sūnumi turime rimtą pokalbį.
Kai motina išėjo, Tadas liūdnu balsu paklausė:
Tėti, ką man dabar daryti?
Ruošti dovaną!
Kokią?
Rytoj darbe padarysiu dovaną tavo išrinktajai.
Tėti, kokią dovaną tu gali padaryti? Juk dirbi gamykloje.
Taip! Bet dirbu galvanikos skyriuje. Ten gaminami įvairūs metalų padengimai.
Tėti, nesupratau.
Rytoj pats pamatysi!
***
Kitą dieną tėvas atnešė pakabuką ant grandinėlės stačiakampio formos, kuris atrodė auksinis. Vienoje pusėje buvo išgraviruoti du zodiako ženklai, Jautis ir Mergelė, o kitoje pusėje smulkiai, bet gražiai parašyta:
Mano bendraklasei Birutei Kovo 8-osios proga! Tadas.
O, kaip gražiai tas pakabukas atrodė! O kai mama jį supakavo į celofaninį maišelį, atrodė tiesiog nuostabiai.
***
Ir štai kovo septintoji. Mokytoja neketino vesti pamokų. Pirmiausia mokiniai įteikė jai dovaną. Ji ilgai dėkojo. Paskui paskelbė, kad berniukai gali dovanoti mergaitėms.
Kas čia prasidėjo! Visi berniukai puolė prie savo išrinktųjų. Tadas taip pat priėjo prie Birutės Jankauskaitės ir tarė, kaip buvo išmokęs iš tėvo:
Birute, sveikinu tave su Kovo 8-osios švente! Galbūt kada nors likimas sujungs Jautį ir Mergelę.
Ištaręs išmoktą frazę Tadas nuėjo į savo vietą ir, aišku, nepastebėjo, kaip ėmė plakti širdis šios nepatrauklios, jo nuomone, mergaitės.
Netrukus Birutės tėvai persikėlė gyventi į kitą rajoną, ir pati Birutė nuo penktos klasės pradėjo mokytis kitoje mokykloje.
***
Tadas atmerkė akis. Baltos ligoninės palatos lubos. Bandė pajudinti rankas ir kojas. Tik kairė ranka judėjo.
Kur aš? kreipėsi neaišku į ką.
Pasigirdo kažkoks tarškėjimas ir prie lovos priėjo ligonis ant ramentų, atidžiai pažiūrėjo į jį ir paklausė:
Atsigauni? Ekstremalios chirurgijos skyriuje esi.
Ar man rankos ir kojos sveikos? tyliai paklausė Tadas.
Atrodo, viskas vietoje, pranešė tas džiugią žinią. Tik esi aprištas visas nuo galvos iki kojų.
Tai gerai, jei viskas sveika.
Tada priėjo slaugytoja ir rūpestingai paklausė:
– Kaip jautiesi?
– Kas man! atsakė Tadas klausimu.
– Tavo gyvybei niekas negrėsia. Rankos ir kojos veiks. Tik daug randų liks, padavė įjungtą telefoną. Mama prašė paskambinti, kai pabusi.
– Sūnau, per ašaras pasigirdo motinos balsas.
– Mama, viskas gerai, stengėsi jis kalbėti kuo linksmesniu balsu. Sakė, kad liks tik nedideli randeliai. Greitai išrašys.
– Man neleido nakčiai pasilikti su tavimi. Sūnau, aš dabar ateisiu.
– Mama, nesijaudink per daug!
Padėjo telefoną šalia savęs, bandė nusišypsoti slaugytojai:
– Ačiū!
– Na, greitai tavęs neišrašys, šypsodamasi atsakė slaugytoja. Tris savaites pagulėsi. Tai tikrai!
– Kas pas jus nutiko? paklausė palatos kaimynas, kai slaugytoja išėjo.
– Aš esu gelbėtojas. Gamykloje pradėjo sprogti deguonies balionai, pradėjo prisiminti Tadas. Mus iškvietė. Mes atvykome anksčiau už ugniagesius. Patalpa milžiniška, viduje trys nukentėjusieji. Įbėgome ten, balionai išmėtyti, kai kur degė. Pradėjome nešti nukentėjusiuosius… Aš išėjau paskutinis… Kai jau buvau prie durų, sprogo dar vienas balionas… Toliau neprisimenu.
– Taip, nemažai tau teko.
– Petraitis Tadas, pasigirdo slaugytojos balsas. Pas tave kolega iš darbo.
– Sveikas, Tadas! Kaip laikaisi?
– Rankos, kojos sveikos! optimistiškai atsakė sužeistasis. Bet pasisveikinti kol kas galiu tik kaire ranka!
– Na jau!
– Kas toliau įvyko?
– Mes jau buvome išėję, kai sprogo. Tuoj pat grįžome atgal, ištraukėme tave… tu visas kraujais… gydytojai jau buvo šalia…
– Ačiū!
– Tadas, apie ką tu kalbi?! staiga draugo veide atsirado šypsena. – Atrodo, mus nori pristatyti medaliams.
– Iki to laiko mane išrašys.
– Na, aš einu. Pas jus dabar bus apžiūra. Slaugytoja sakė, kad neilgai.
Draugui nespėjus išeiti, įėjo gydytojas, apie keturiasdešimties metų vyras:
– Na, kaip reikalai, didvyri? priėjo prie lovos.
– Normaliai.
– Kad jau kalbi, reiškia, gyvensi. Ateik, apžiūrėsiu!
– Ar jūs mane siuvote? paklausė Tadas.
– Ne, Birutė. Ji poryt ateis dienos metu.
***
Praėjo dvi dienos. Tadas jau bandė keltis. Tiesa, kojų skausmas buvo dar stiprus, dešinė ranka perplėšta. O žaizdų po visą kūną ne mažiau kaip dešimt. Dvi ant veido kai sprogo, trenkėsi į duris, gerai, kad spėjo ištiesti dešinę ranką į priekį. Pažvelgė į veidrodį. Veidas tebebuvo patinęs.
Šiandien apžiūrą turėjo atlikti gydytojas, kuris užvakar penkias valandas iš eilės jį siuvo operacinėje. Tadas net šiek tiek jaudinosi.
Ir štai ji įėjo. Jauna, liekna, tiesa, su akiniais, bet jie jos nė kiek negadino, o baltas chalatas jai labai tiko. Tadas savo dvidešimt septynerius jau buvo vedęs. Bet po pusmečio išsiskyrė charakteriai nesutapo, kaip parašyta prašyme, o iš tikrųjų buvusiai žmonai nepatiko gelbėtojo atlyginimas.
– Sveiki! tarė gydytoja ir priėjo prie jo lovos.
– Sveiki! Ar jūs mane siuvote?
– Aš, nusišypsojo. Kažkas ne taip?
– Leiskite, aš jus apžiūrėsiu!
Ir ji pasilenkė virš jo… Prieš akis pakabukas su zodiako ženklais, kabantis nuo jos kaklo:
– Birutė Jankauskaitė!!! sušuko jis.
Ji atidžiai pažiūrėjo į jo patinusį veidą.
– Atsiprašau! tarė, taip ir nepažinusi.
– Aš Jautis, ir parodė į pakabuką.
– Tadas Petraitis? jos lūpos sudrebėjo. Tu mane dar prisimeni?
– Na, ką tu, Birute? pamatęs ašaras moters akyse, jis uždėjo delną ant jos rankos.
– Atleisk! ji išsitraukė nosinę ir nusišluostė akis. Niekada nemaniau, kad mes su tavimi taip susitiksime.
Daugiau tą dieną Birutė į jo palatą nebeužėjo. Bet Tadas jau suprato, kad jos grafikas toks pats kaip ir jo: diena, naktis ir du laisvadieniai.
Jam taip nenorėjosi atrodyti prieš ją bejėgiu. Visą kitą dieną jis bandė vaikščioti po palatą, remdamasis į lovas, porą kartų, laikydamasis už sienos, išėjo į koridorių.
Vakaras. Dienos pamainos gydytojas išėjo. Atėjo nauja pamaina tai jautėsi iš koridoriaus pokalbių. Dabar apžiūra…
Ir staiga riksmai, skubūs žingsniai koridoriuje. Taip būna, kai atveža dar vieną nukentėjusį.
Jau dešimta valanda. Įėjo slaugytoja, išjungė palatoje šviesą. Bet miegas neėmė. Jau po vidurnakčio koridoriuje pasigirdo žingsniai, jie nutilo, ir šioje tyloje Tadas greičiau pajuto, nei išgirdo, kad koridoriuje kažkas verkia. Atsistojo ir atsargiai išėjo į koridorių.
Už budinčio stalo sėdėjo ir, nuleidusi galvą ant rankų, verkė jo buvusi bendraklasė. Priėjo ir uždėjo sveiką ranką jai ant peties:
– Kas tau, Birute!
Ji atsistojo ir įsikniaubė jam į petį:
– Aš operavau moterį, ji pakliuvo po mašina, užspringdama ašaromis pradėjo pasakoti. Padariau viską įmanoma ir neįmanoma… Ji dabar reanimacijoje, bet neišgyvens. Ji turi du vaikus… vyras dabar su ja palatoje…
– Nusiramink, Birute!
– Jau treji metai dirbu chirurgu ir vis negaliu priprasti, kad žmonės miršta.
– Nusiramink, nusiramink! Tokios jau mūsų su tavimi profesijos. Per penkerius metus ir aš mačiau tiek mirčių, bet juk mes išgelbėjome nemažai gyvybių, Tadas sunkiai atsiduso. Dėl to ir žmona mane paliko. Sako: kad namo ateinu ne savas ir mažai uždirbu. O pas mane keturiasdešimt visada išeina galima gyventi.
– Pas mane viskas taip pat, ji pažiūrėjo jam į veidą. Vaikinai žiūri į mane kaip į pamišėlę. Iki šiol nebuvau ištekėjusi, gyvenu su tėvais kaip mažametė.
– Na jau, mums su tavimi tik dvidešimt septyneri visas gyvenimas priešaky.
– Ne, Tadas, mums jau dvidešimt septyneri.
– Birute, jos pulsas dingsta, sušuko išbėgusi slaugytoja.
– Atsiprašau! ir Birutė puolė į reanimaciją.
Tą naktį Tadas taip ir neužmigo. Rytą atėjo slaugytoja, kaip įprastai padarė jam injekciją.
– Moteris, kurią operavo šiąnakt, gyva? paklausė jis netikėtai net sau.
– Gyva, bet būklė labai sunki.
***
Praėjo trys savaitės. Tado kūno žaizdos užgijo. Su Birute matėsi, kai buvo jos pamainos, be to, jį vis labiau ir labiau traukė prie jos. Bet ekstremalios chirurgijos skyrius ne ta vieta, kur galima kalbėti apie labai asmeniškus dalykus.
Ir štai per vieną ryto apžiūrą gydytojas vyras pranešė:
– Šiandien jus išrašau, nusišypsojo ir pridūrė. Iš ligoninės. Iš karto eisite į polikliniką, o ten nuspręs, kiek dar sėdėsite nedarbingumo atostogose.
– Galima ruoštis!
– Taip, taip! Ypač neskubėkite. Dabar paruoš išrašą.
Kai gydytojas išėjo, Tadas nusiskuto. Žiūrėdamas į veidrodį, patenkintas pastebėjo, kad du likę randai visai negadina veido, greičiau prideda vyriškumo. Į kitus randus neverta kreipti dėmesio.
Susiruošė, išėjo į koridorių. Priešais, laikydamasi už sienos, ėjo ligonė.
Vis dėlto ji išsilaikė! šmėstelėjo džiaugsminga mintis.
Išėjo slaugytoja, padavė išrašą:
– Sudie, Tadas! Daugiau pas mus nepatenk!
***
Jis turėjo savo vieno kambario butą, bet nuvažiavo pas tėvus. Juk mama taip jo laukė ir jaudinosi. Net atostogas paėmė.
– Sūnau! puolė jį apkabinti motina.
– Viskas, mama! Kaip matai, esu gyvas ir sveikas.
– Eime, aš tau valgyti paruošiau. Koks liesas tapai.
– Oi, kaip pasiilgau naminių valgių!
– Kol nepasitaisysi ir nevesi, gyvensi gimtajame name. Tavo kambarys iki šiol tuščias, ir sušuko lyg vaikui. Eik, nusiplauk rankas!
***
Iki vakaro Tadas nuėjo į kirpyklą. Užeidęs į savo butą, paėmė kelis drabužius. Motina tuoj pat pradėjo juos tvarkyti.
Vakare iš darbo atėjo tėvas. Sėdo visi kartu, kaip anksčiau, ir kalbėjosi iki pat nakties.
Miegoti atsigulė savo kambaryje, kur praėjo vaikystė ir jaunystė, bet neužmigo iš karto:
Rytoj reikia nueiti į polikliniką. Paskui į darbą. O vakare…
Štai su mintimi apie kitą vakarą jis ir užmigo… toli už vidurnakčio.
***
Kitą dieną Tadas iš ryto nuėjo į polikliniką. Iki pietų pabuvojo kabinetuose. Po pietų nuėjo į savo darbą, kaip tik buvo jo pamaina.
– Kur tu? pasidomėjo tėvas.
– Tėti, prisimeni seniai seniai, kai dar ketvirtoje klasėje mokiausi. Tu man padarei pakabuką dovanai bendraklasei?
– Nepatraukliajai Birutei Jankauskaitei? Prisimenu.
– Prisimeni, tu dar sakei: Užaugęs gal dar įsimylėsi ją.
– Ir tai prisimenu.
– Tėti, Birutė dabar chirurgė. Tai ji man operaciją darė. Ir ji iki šiol nešioja ant kaklo tą pakabuką.
– Štai tai taip!
– Tėti, tavo žodžiai išsipildė. Aš einu pas ją!
***
Dvidešimt septyneri metai nėra taip jau daug pradžiai gyvenimo su mylimu žmogumi.
Man atiteko negražioji