Likus dviem savaitėms iki komandiruotės, Dainius Petraitis su žmona Neringa Petraitiene smarkiai susipyko. Taip smarkiai, kad katinas Pūkis atsargumo dėlei įlindo nežinia kur, kad tik nepakliūtų po karšta ranka.
***
Neringa paprašė gėlių.
– Dainiau, nupirk man gėlių. Tik taip. Be progos.
– O proga? – paklausė jis, nepakeldamas galvos nuo telefono.
– Aš. Aš – proga.
Dainius pagalvojo: „Na, ką gi? Racionalu.” Nuėjo į parduotuvę. Grįžo po dvidešimties minučių su dideliu maišu. Neringa nusišypsojo, pažiūrėjo į vidų. Ištraukė kopūsto gūžę. Šviežią, kietą, baltagūžę.
– Ar tai gėlės? – tyliai paklausė.
– Tai kopūstas. Gėlės kainuoja penkiolika eurų ir nuvysta. Kopūstas – devyniasdešimt centų. Iš jo tris dienas galima daryti salotas.
– Dainiau.
– Ką?
– Tu idiotas.
– Aš tavo idiotas.
Ji su juo nekalbėjo tris dienas. Jis nesuprato, kuo ją įžeidė. Ji nepaaiškino. Paskui jis išvyko į komandiruotę. Į Berlyną. Pasakė:
– Darbas, nieko asmeniško.
Neringa pagalvojo: „Nieko asmeniško – tai apie mus.”
Jis išvyko dviem savaitėms.
Ji liko su dviem vaikais, katinu, nesibaigiančiais skalbimais, mokykla, darželiu, amžina kiaušiniene pusryčiams.
Ir su WhatsApp. Ten jie susirašinėjo…
Pirma diena.
Jis: „Atvykau. Kambarys nykus. Rytoj derybos.”
Ji: „Gerai padarei. Katinas sudorojo ėdalą ir valandą rėkavo, reikalaudamas dar.”
Jis: „Kas gerai padarė? Aš ar katinas?”
Ji: „Katinas.”
Antra diena.
Jis: „Pusryčių nuotrauka. Viešbučio nuotrauka. Kolegos Kazio, kuris knarkia kaimyniniame kambaryje, nuotrauka.”
Ji: „Gražu. Pas mus pradėjo varvėti čiaupas. Vanduo bėga. Iškvietė santechniką. Neatėjo.”
Jis: „Skambink namo administratoriui.”
Ji: „Paskambinau. Sakė, atsiųs per tris dienas.”
Jis: „Na ir ožiai.”
Ji: „Ožiai – tie, kurie išvažiavo į Berlyną.”
Trečia diena.
Jis: „Kaip vaikai?”
Ji: „Sūnus parsinešė dvejetą, dukra atsisako vakarienės. Aš pavargau.”
Jis: „Laikykis.”
Ji: „Ačiū, aš nesilaikau. Aš krentu.”
Ketvirta diena.
Jis: „Šiandien prekybos centre mačiau didžiulį pliušinį zuikį. Norėjau nupirkti dukrai, bet neišdrįsau vilktis į lėktuvą.”
Ji: „Tu niekada nebijojai vilktis į lėktuvą. Bijojai išleisti nereikalingus pinigus.”
Jis: „Tu mane perpratai.”
Ji: „Aš tave perpratau jau per pirmą pasimatymą, kai užsisakei arbatos be cukraus ir pasakei, kad saldumynai kenksmingi.”
Jis: „O tada tu užsisakei pyragaitį ir suvalgei jį viena, man nepasiūliusi.”
Ji: „Nes sakei, kad kenksminga.”
Penkta diena.
Jis: „Šiandien užmigau per derybas. Sąžiningai. Tiesiog užmerkiau akis ir atsijungiau sekundei. Kai atmerkiau – visi žiūrėjo.”
Ji: „Tave atleis?”
Jis: „Tikiuosi. Pavargau.”
Ji: „Ir aš pavargau.”
Jis: „Pavargkim kartu, tik skirtinguose miestuose?”
Ji: „Pavargkim kartu, tik namie. Kada grįši?”
Jis: „Aš pasiilgau.”
Ji: „Ir aš.”
Jis minutę patylėjo. Paskui parašė:
„Žinai, dabar supratau, kad ilgiuosi ne namų. Aš ilgiuosi tavęs. To, kaip ryte geri kavą ir susirauki, nes karšta. To, kaip bari katiną, o paskui jo gailiesi. To, kaip juokiesi, kai sūnus pasakoja anekdotus.”
Ji neatsakė. Perskaitė žinutę penkis kartus. Paskui apsiverkė. Nes jis niekada tokių žodžių nerašė. Per penkiolika santuokos metų – nė karto. Jis – materialistas, pragmatikas, žmogus, kuris „myliu” sako tik per gimtadienį, ir tai priminus. O čia – apie kavą, apie katiną, apie anekdotus. Lyg kas nors būtų nulaužęs jo telefoną. Arba jį ištiko nušvitimas.
Šešta diena.
Ji: „Ar vakar buvai girtas?”
Jis: „Ne. Blaivus kaip stikliukas.”
Ji: „Tada kodėl tokie žodžiai?”
Jis: „Nes aš pasiilgau. Tai kaip alkoholis – protas atsijungia, liežuvis atsiriša.”
Ji: „Palyginai meilę su alkoholiu?”
Jis: „Aš palyginau meilę su sąžiningumu. Kartais, kad būtum sąžiningas, reikia būti truputį girtam. Arba labai vienišam.”
Ji: „Ar tu vienišas? Ten gi kolegos.”
Jis: „Kolegos – ne tu. Jie nežino, kad bijau tamsos ir miegu su naktine lempute. Tu žinai. Ir niekada nesijuokei.”
Ji: „Juokiausi. Vieną kartą. Kai pasakei, kad bijai tamsos, nes ten gali būti Pūkis.”
Jis: „Pūkis – žvėris. Jis daro savo reikalus į šlepetes. Tai baisu.”
Ji: „Tu idiotas.”
Jis: „Aš tavo idiotas.”
Septinta diena.
Ji pabudo nuo žinutės. Jis parašė ketvirtą ryto:
„Nemiegu. Galvoju apie tave. Įsivaizduoju, kaip susitiksime oro uoste. Tu vilkėsi tą mėlyną suknelę, kurią aš myliu. Aš būsiu su gėlėmis. Apsikabinsime, ir aš pasakysiu: „Atsiprašau, kad esu toks.” O tu paklausi: „Koks?” O aš pasakysiu: „Nebylus.” O tu pasakysi: „Aš pripratau.” O aš pasakysiu: „Tai blogai.” O tu pasakysi: „Toks gyvenimas.”
Ji neatsakė. Tiesiog apsivilko mėlyną suknelę. Nors buvo tik septintas rytas, o susitikimas oro uoste planuotas po savaitės.
Aštunta diena.
Jis: „Šiandien buvau zoologijos sode. Vienas. Žiūrėjau į beždžiones. Jos panašios į mūsų kolegas – vaiposi, mėto maistą, dedasi viršininkais.”
Ji: „Tu vienas ėjai į zoologijos sodą? Tau jau keturiasdešimt?”
Jis: „O ką? Turiu teisę į vaikystę. Tu gi man leidi.”
Ji: „Leidžiu. Tik fotografuok.”
Jis atsiuntė nuotrauką. Beždžionė darė veidą. Jis irgi. Ji garsiai nusikvatojo. Vaikai atbėgo:
– Mama, kas atsitiko?
Ji: „Tėtis kvailioja.”
Vaikai: „Jis visada kvailioja, kai mūsų nėra.”
Ji: „Taip. Gaila, kad to nepastebime.”
Devinta diena.
Jis: „Aš čia pagalvojau. Atsimeni, kaip susipažinome? Tu troleibuse pametei piniginę, aš pakėliau. Tu pasakei: „Jūs labai dėmesingas.” Aš pasakiau: „O jūs labai graži.” O paskui nuėjome gerti kavos.”
Ji: „Aš iki šiol atsimenu, kad užsisakei arbatos be cukraus.”
Jis: „O tu – pyragaitį.”
Ji: „Aš jį iki šiol atsimenu. Buvo skanus. Su vyšnia.”
Jis: „O aš atsimenu, kaip tu į mane žiūrėjai. Lyg būčiau ne šiaip vyras troleibuse, o visas gyvenimas.”
Ji: „Tu buvai visas gyvenimas. Tu ir likai. Tik kartais pamirštu.”
Jis: „Aš irgi pamirštu. Bet dabar – nepamirštu.”
Dešimta diena.
Jis nerašė nė žodžio. Nuo ryto iki vakaro – tyla. Ji skambino – jis neatsiliepė. Rašė – neatsakė. Ji pradėjo panikuoti. Įsivaizdavo baisiausius dalykus: nukrito, susirgo, pateko po mašina. Katinas vaikštinėjo paskui ją po butą ir reikalavo ėdalo. Vaikai prašė animacinių filmukų. Ji galvojo apie jį.
Vienuoliktą vakaro žinutė:
„Atsiprašau. Išsikrovė telefonas. Pamiršau įkroviklį viešbutyje. Visą dieną ieškojau naujo. Radau pas Kazį. Jis davė, bet paėmė žodį, kad daugiau nebeužmigsiu per derybas. Kaip tu?”
Ji: „Aš jaudinausi. Galvojau, kad miręs.”
Jis: „Aš gyvas. Ilgiuosi. Greitai grįšiu.”
Ji: „Po trijų dienų.”
Jis: „Po trijų dienų. Pasitiksi?”
Ji: „Su mėlyna suknele.”
Jis: „Aš su gėlėmis.”
Ji: „Sutarta.”
Vienuolikta diena.
Jis: „Nupirkau dovanų. Sūnui – konstravimo rinkinį, dukrai – zuikį, tau – šaliką.”
Ji: „Tu nemoki rinkti šalikų. Praeitą kartą atvežei rožinį, o aš rožinių nenešioju.”
Jis: „Tai ne rožinis. Tai dulkėtos rožės spalva.”
Ji: „Dulkėtos rožės spalva – irgi rožinė.”
Jis: „Tai saulėlydžio virš Berlyno spalva.”
Ji: „Tu poetas?”
Jis: „Aš buhalteris. Bet dėl tavęs galiu tapti poetu.”
Ji: „Nereikia. Aš myliu tave tokį buhalterį. Tavo raštas įskaitomas, o skaičiai susiveda.”
Dvylikta diena.
Jis: „Rytoj išskrendu. Pasitik.”
Ji: „Pasitiksiu.”
Jis: „Ar jaudiniesi?”
Ji: „Ne.”
Jis: „Aš jaudinuosi. Kaip pirmą kartą.”
Ji: „Pirmą kartą užspringau pyragaičiu, o tu patapšnojai man per nugarą. Buvo nejauku.”
Jis: „O man buvo malonu. Paliečiau tave.”
Trylikta diena. Susitikimas.
Ji stovėjo oro uoste. Su mėlyna suknele. Su vaikais. Katino, žinoma, nepaėmė – jis būtų sukėlęs skandalą. Ji žiūrėjo į atvykimų lentą. Jo skrydis vėlavo valandą. Ji gėrė kavą, vaikai žaidė su telefonais. Ji galvojo: „Kodėl jis rašė apie kojas? Kodėl apie kavą? Kodėl apie beždžiones? Jis niekada toks nebuvo. Gal tikrai įsimylėjo iš naujo? O gal tai tik komandiruotė – atsijungimas nuo buities, nuo vaikų, nuo pridegusios kiaušinienės? Gal namie jis vėl taps tylus, paklaus apie kopūstą ir įlips į nešiojamąjį?”
Jis išėjo iš atvykimo zonos. Su gėlėmis. Didžiulė puokštė. Tokios puokštės ji iš jo nebuvo mačiusi – tik per vestuves, ir tada ją rinko jos mama.
Jis priėjo, apkabino, pabučiavo. Pasakė:
– Atsiprašau, kad esu toks.
Ji: „Koks?”
Jis: „Nebylus.”
Ji: „Aš pripratau.”
Jis: „Tai blogai.”
Ji: „Toks gyvenimas.”
Jis: „Ne. Tai įprotis. Aš keisiuosi.”
Ji: „Nereikia. Aš myliu tave tokį, koks esi. Net su kopūstu.”
Jis: „Kopūstas buvo klaida.”
Ji: „Kopūstas – praeitis. O gėlės – dabartis.”
Jie važiavo namo. Taksi jis laikė ją už rankos. Vaikai užmigo. Katinas pasitiko juos ant slenksčio, uostelėjo gėles, čiaudėjo ir nuėjo į virtuvę.
Ji įstatė gėles į vazą. Jis padėjo nešiojamąjį į stalčių. Pasakė:
– Šiandien aš nedirbu. Šiandien aš tik tavo.
Ji: „O rytoj?”
Jis: „Rytoj aš tavo su nešiojamuoju. Bet šiandien – be jo.”
Jie užsisakė picą, gėrė vyną, žiūrėjo filmą. Kvailą filmą apie meilę. Ji juokėsi, o jis ją apkabino. Katinas sėdėjo šalia ir reikalavo dešros.
– Dainiau, – tarė ji. – Ar tikrai pasikeisi?
– Nežinau. Bet pabandysiu.
– O jeigu nepavyks?
– Tada tu man rašysi „tu ožys”. O aš tau rašysiu „aš pasiilgau tavo kojų”.
Ji nusijuokė.
– Tu idiotas.
– Aš tavo idiotas.
Jie pabaigė vyną ir picą. Paguldė vaikus. Katinas užmigo fotelyje. Neringa pažvelgė į vyrą.
– Žinai, aš irgi ilgėjausi. Ne tavęs – mūsų. Tų, kokiais buvome pradžioje. Linksmi, kvaili, be būsto paskolos ir be kopūsto.
– Kopūstas – mano kvailumo simbolis. Daugiau kopūsto nebegpirksiu.
– Pirk. Tik kartu su gėlėmis.
– Sutarta.
Jie apsikabino ir užmigo. Ant sofos. Nes lovą jau buvo užėmęs katinas.
Ryte jis išėjo į darbą. Su nešiojamuoju. Pabučiavo ją, pasakė „myliu”.
Vakare nepamiršo gėlių. Užsuko į gėlių parduotuvę ir paprašė:
– Duokite ką nors nebrangaus, bet kad žmona nusišypsotų.
Pardavėja pasiūlė ramunėlių. Jis paėmė.
Neringa įstatė jas į vazą. Katinas uostelėjo, čiaudėjo ir nuėjo.
Ir taip kiekvieną dieną.
Štai ir visa istorija. Eilinė. Paprasta. Vietomis – absurdiška, net kvaila.
Na ir kas? Meilė dažnai skamba kvailai. Bet tai dar nereiškia, kad jos nėra.






