Nepakvietėme mano brolio į vestuves – net po daugelio metų negaliu sau to atleisti.
Tai buvo skubotas sprendimas, priimtas aistros ir nerimo audroje, kai emocijos užgožė sąmojį. Bet jo pėdsakas liko – gyvenu su juo iki šiol.
Vaikystėje su broliu buvom neatskiriami. Žaidimai, paslaptys, nuotykiai į parduotuvę su susiraukšlėjusiu eurų banknotu – jis visada buvo šalia. Kai bijojau, jis spaudė mano ranką. Kai verkiau, kišdavo užrašą su nupiešta šypsena. Augom kartu, bet bręst pradėjom skirtingai.
Paauglystėje mūsų keliai išsiskirstė. Jam teko sunkių akimirkų. Klydo, konfliktavo su tėvais. Keletą metų vos bendravom. Tačiau žinojau – jis mano kraujas. Kad ir koks būtų, jis – mano dalis.
Kai su Arvydu pradėjom ruoštis šeimyniniam šventei, dvejojau. Brolis buvo jautri tema. Jis pyko dėl retų skambučių. Aš – dėl jo abejingumo mano gyvenimui. Tėvai kartodavo: „Jei pakviesi, viską gali sugadinti“. O aš norėjau ramios dienos.
Nepakvietėme.
Parašiau trumpą žinutę: „Žinau, kad įsižeisi. Bet kol kas nesiruošiu. Atsiprašau“. Atsakymo nelaukiau. O vestuvių dieną, žinoma, šypsojausi. Šventė buvo šilta, daili. Bet kaskart apsidairydama salėje, ieškojau jo žvilgsnio, jo figūros, tos kreivos šypsenos. Jo nebuvo.
Praėjo metai. Dabar turiu savo šeimą, naujas rūpesčius. Tačiau kaskart, kai kalba lietėja artimųjų, krūtinėje susiveržia. Nežinau, ar dar galima tai taisyti. Bandžiau rašyti, keletą kartų skambinau. Jis neatsiliepia. Galbūt todėl, kad jau buvo pasiruošęs ateiti, o aš atėmiau galimybę.
Kartais skausmas kyla ne iš to, kad tavęs nepakvietė, bet kad netikėjo. Kad gali būti kitoks. Kad nusipelnai šanso.
Nežinau, ar kada nors sugebėsiu sau atleisti. Bet žinau tai: jei jis kada nors paskambins – atsiliepsiu. Be abejonių. Nes šeima – ne tobulumas. Tai pastangos grąžinti tai, kas kadaise buvo prarasta.
