Vaida Petrauskienė dirba knygynėlyje Kaune, Laisvės alėjoje, jau vienuolika metų. Pardavėja, buhalterė, kartais ir valytoja — kai niekas kitas neateina. Toje pačioje parduotuvėje, tik antrame aukšte, sėdi jos svainis Egidijus — vyras, su kuriuo ji niekada nebuvo artima, bet kuris nuo pat pradžių tvarkė visą kompiuterinę buhalteriją. Kasos sistema, sąskaitos, atsargos — visa tai gulėjo viename nešiojamame kompiuteryje, kurį knygynas nupirko prieš septynis metus.
Prieš tris mėnesius Egidijus pasiūlė: reikia naujo disko, senas jau gergždžia. Vaida sutiko, davė jam tris šimtus eurų grynais iš kasos, pasitikėdama, nes jis — šeima. Egidijus nuvažiavo į parduotuvę prie Akropolio, nupirko diską ir pasakė, kad visko užtenka, grąžos nebus, nes „diskas buvo brangesnis, nei tikėjomės“.
Praėjus savaitei Vaida pastebėjo kažką, kas jai nepatiko. Atidarė kompiuterio nustatymus — norėjo pasitikrinti, kiek vietos liko. Vietoj laukiamų 500 gigabaitų sistema rodė 465,8. Ji perskaitė tą skaičių tris kartus, tada pasiskambino Egidijui.
— Kodėl trūksta trisdešimt keturių gigabaitų? — paklausė tiesiai, net nepasisveikinusi.
— Ten standartinis dalykas, — atsakė jis greitai, pernelyg greitai. — Visada taip rodo. Niekas disko nepavogė, nervuojiesi be reikalo.
Vaida padėjo telefoną ant prekystalio ir pažiūrėjo į languotą kasos knygą, kurioje buvo surašyti visi mėnesio pirkiniai. Trys šimtai eurų, parašyta jos ranka, data — rugsėjo dvidešimt trečia. Ji nejautė, kad būtų apgauta pinigais — čekis atrodė tvarkingas. Bet tie trisdešimt keturi gigabaitai jai kirbėjo galvoje kaip smėlio grūdelis bate.
Kitą dieną ji paskambino savo dukterėčiai Agnei, kuri studijuoja informatiką Kaune, VDU. Agnė — dvidešimt dvejų, dar studentė, bet jau dirbanti pusę dienos IT pagalbos skyriuje viename banke. Vaida papasakojo visą istoriją, net kiek susigėdusi, kad klausia tokio, kaip jai pačiai atrodė, kvailo dalyko.
— Teta, tai visai neglebus klausimas, — nusijuokė Agnė per telefoną, sėdėdama bendrabučio virtuvėje, kur ant stalo stovėjo nebaigta arbata ir kaimynės paliktas sulankstytas laikraštis. — Čia yra techninė priežastis.
Ir ji paaiškino. Kompiuteriai skaičiuoja dvejetaine sistema, viskas remiasi dvejeto laipsniais: 8, 16, 32, 64, 128, 256, 512, 1024. Kiekvienas skaičius — dvigubai didesnis už ankstesnį, todėl inžinieriams paprasčiau projektuoti ir organizuoti atminties sistemas. Kai gamintojas rašo „500 GB“, jis skaičiuoja gigabaitą kaip milijardą baitų, o operacinė sistema skaičiuoja gibibaitais — tai kitas matavimo vienetas, kuriame kilobaitas yra 1024 baitai, ne 1000. Dėl šio skirtumo tarp dešimtainės ir dvejetainės sistemos ir atsiranda tie trisdešimt keturi gigabaitai — jie niekur nedingo, jie tiesiog skaičiuojami kitaip.
— Tai reiškia, kad gamintojas nupirko tikrą diską? — paklausė Vaida, žiūrėdama pro knygyno langą, už kurio tą vakarą ėjo žmonės su skėčiais, lietus Laisvės alėjoje buvo tirštas, lapkritinis.
— Taip, teta. Tai nėra apgaulė iš gamintojo. Tokie gigabaitai pametami visuose diskuose, nesvarbu, kur pirkta.
Vaida padėkojo, atsisveikino, bet kažkas jos vis tiek neramino. Ne diskas. Egidijus. Tas tonas, kuriuo jis atsakė — „nervuojiesi be reikalo“ — buvo per greitas, per gynybiškas žmogui, kuris nieko nebūtų slėpęs.
Ji nusprendė pasitikrinti pati, nelaukdama, kol kas nors ją įtikins, kad yra beprasmiška. Paėmė kasos knygą, parduotuvės banko sąskaitos išrašą ir nuėjo į tą pačią parduotuvę prie Akropolio, kur, pagal Egidijaus žodžius, buvo pirktas diskas. Pardavėjas, jaunas vyras su „Decathlon“ marškinėliais po darbine liemene, patikrino sistemoje pirkimo datą ir kainą pagal kvite esantį numerį.
Diskas kainavo šimtą aštuoniasdešimt eurų. Ne tris šimtus.
Vaida stovėjo priešais prekystalį, laikydama telefoną su atidaryta banko programėle, kurioje buvo rodomas grynųjų išėmimas iš kasos — trys šimtai eurų, rugsėjo dvidešimt trečia, parašas „disko pirkimas“. Likutis — šimtas dvidešimt eurų — niekur nebuvo įformintas.
Ji nepaskambino Egidijui iš karto. Nuvažiavo namo, atsispausdino pirkimo kvitą iš tos parduotuvės, susegė jį su kasos knygos lapu ir banko išrašu į vieną aplanką. Tą vakarą ji neskubėjo — valgė vakarienę, žiūrėjo per televizorių žinių laidą, kurioje kalbėjo apie kainų kilimą rinkose, tada nuėjo miegoti.
Kitą rytą, dar prieš atidarydama parduotuvę, ji pasikvietė Egidijų žemyn, prie kasos. Padėjo aplanką ant prekystalio, atsegtą, lapai matomi.
— Kvitas rodo šimtą aštuoniasdešimt, — pasakė ji. — Aš daviau tris šimtus.
Egidijus pažiūrėjo į lapus, tada į ją, pirštais barbendamas prekystalio kraštą.
— Buvo papildomų išlaidų, kelionė, laikas…
— Šimtas dvidešimt eurų kelionei į Akropolį? — Vaida uždarė aplanką. — Nuo šios dienos tu nebetvarkai jokios buhalterijos ir jokių pirkimų knygynui. Agnė perims kompiuterio reikalus — ji jau sutiko. O šiuos šimtą dvidešimt eurų grąžinsi į kasą iki penktadienio, arba aš kreipiuosi į buhalterę dėl oficialaus patikrinimo už visus septynis metus.
Egidijus norėjo kažką atsakyti, bet žodžiai jam nesisekė — jis tik linktelėjo ir nuėjo laiptais aukštyn, palikęs duris praviras.
Penktadienį ryte ant prekystalio, be jokio žodžio, gulėjo vokas su šimtu dvidešimt eurų grynais. Vaida jo neatplėšė tą pačią minutę — sudėjo pinigus į kasą, parašė eilutę kasos knygoje, data lapkričio tryliktoji, ir toliau dirbo, kaip dirbdavo kiekvieną dieną: apie dešimtą pardavė pirmąją knygą — vaikams skirtą pasaką apie ežiuką, kuris nerado kelio namo.
