Dirbu registratūroje Kauno klinikų poliklinikoje jau vienuolika metų, ir per tą laiką pamačiau viską — nuo gripo epidemijų iki giminių, kurie susipyksta koridoriuje dėl palikimo. Bet šitą istoriją prisimenu, nes ji baigėsi ne taip, kaip aš tikėjausi.
Ponia Vaida Petrauskienė, apie šešiasdešimt penkerių, ateidavo kas antrą trečiadienį pasiimti vaistų nuo spaudimo. Pažinau ją iš veido, iš to, kaip ji visada atsisėsdavo prie langelio ir pirmiausia pasidėdavo ant stalo mėlyną aplanką su visais savo dokumentais — sutvarkytą, su kraštais, kiekvienas lapas savo vietoje. Tokių pacientų mažai, dauguma neša viską susigrūdę į maišelį.
Tą trečiadienį, kovo pradžioje, ji atrodė kitaip. Atsisėdo, pasidėjo aplanką, bet rankos drebėjo, kai ieškojo draudimo kortelės. Aš dirbau tą pamainą iki šešių, ir jau buvo pusė šešių, norėjau baigti greičiau, nes vakare laukė dukters gimtadienis. Bet pažiūrėjau į ją ir supratau, kad reikia palaukti.
— Viskas gerai? — paklausiau, nors žinau, kad registratūroje tokių klausimų neklausinėjama, ne mano darbas.
Ji papurtė galvą ir pradėjo pasakoti, net nelaukdama, kad kažkas klaustų antrą kartą. Jos žentas, Mindaugas, prieš trejus metus perėmė jos vyro — jau mirusio — automobilių servisą Vilijampolėje. Formaliai viskas buvo padaryta teisingai: notarinė dovanojimo sutartis, žentas tapo savininku, ponia Vaida pasiliko tik buhalterės pareigas ir nedidelį atlyginimą, kurį pati sau skyrė. Sutarta buvo, kad tai laikina — kol sūnus, tikrasis įpėdinis, baigs studijas Danijoje ir grįš perimti verslo. Tris metus viskas ir buvo laikina, bet laikinumas kažkaip pavirto nuolatiniu.
Dabar sūnus grįžo. Ir Mindaugas pasakė, kad servisas jau perrašytas visiškai jo vardu, dukra — Mindaugo žmona, ponios Vaidos dukra — pritaria vyrui, o uošvei liepė "nebeiti į servisą kelti nuotaikos darbuotojams". Žodžiai, kuriuos ji pakartojo man du kartus, tiksliai tokie, kaip išgirdo.
— Aš jiems trisdešimt septynis tūkstančius eurų įdėjau, kai reikėjo pakeisti įrangą, — sakė ji, maišydama popierius aplanke, lyg tarp jų galėtų atsirasti atsakymas. — Savo pensijos sąskaitą uždariau. O dabar sako, kad servisas niekada ir nebuvo mano.
Aš paėmiau jos draudimo kortelę, patikrinau sistemoje eilę pas gydytoją, pasakiau, kad reikės palaukti apie dvidešimt minučių, nes receptų langelis jau užimtas. Ji padėkojo ir nuėjo sėdėti į koridorių, prie radiatoriaus, kur visada sėdi pacientai, kuriems šalta.
Praėjus porai minučių, pastebėjau, kad ji neskaito žurnalo, ne žiūri į telefoną — ji tiesiog rašo kažką bloknotelyje, mažame, su spirale, kokį nešiojasi visos moterys jos kartos užrašams apie vaistų dozes. Nenorėjau žiūrėti per daug, bet mano langelis yra tiksliai priešais tą koridoriaus eilutę, ir matosi viskas.
Kitą trečiadienį, po dviejų savaičių, ji atėjo vėl. Šįkart jau ne tokia sutrikusi. Padavė man draudimo kortelę ir, kol laukiau, kol sistema užkraus jos kortelę, pasakė:
— Žinote, aš nuėjau pas notarą.
Papasakojo, kad tą pačią savaitę, kai jai pasakė "nebeiti į servisą", ji paskambino savo seseriai, kuri dirba buhaltere kitame mieste, Šiauliuose, ir paklausė, ar įmanoma atgauti pinigus, kuriuos ji įdėjo į svetimą, pasirodo, verslą. Sesuo pasakė, kad be sutarties — ne. Bet priminė, kad liko dokumentas: ponia Vaida tą trisdešimt septynis tūkstančius pervedė ne grynaisiais, o banko pavedimu, ir pavedimo paskirtyje pati užrašė "paskola įrangos atnaujinimui, SFM servisas". Tai buvo prieš trejus metus, kai ji dar tikėjosi, kad viskas sąžiningai.
Notaras patvirtino, kad pavedimo paskirties tekstas, nors ir ne pilnavertė paskolos sutartis, gali tapti pagrindu civiliniam ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo, jei nėra kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pinigai buvo dovana. O dovanojimo sutarties dėl tų pinigų, kaip paaiškėjo, niekas nebuvo pasirašęs — Mindaugas tiesiog priėmė pervedimą ir nieko oficialiai neįformino.
Aš klausiausi ir vedžiau sistemoje jos eilę, bet pamenu, kaip ranka sustojo ant klaviatūros, kai ji pasakė kitą dalį.
Ponia Vaida nuėjo pas žentą ne skųstis ir ne prašyti. Ji atsisėdo prie kavos staliuko jo servise, šalia langelio, pro kurį žiūri klientai, laukiantys automobilio diagnostikos, ir padėjo priešais jį aplanką — tą pačią mėlyną, kurią visada atsineša į registratūrą. Viduje — pavedimo kopija, notaro pažyma ir laiškas iš advokato, kuris paruošė ieškinio projektą dėl trisdešimt septynių tūkstančių eurų su delspinigiais, skaičiuojamais nuo pervedimo dienos.
Ji nereikalavo nei servisą atgal, nei atsiprašymo. Pasakė tik, kad duoda savaitę — arba sutartis dėl skolos grąžinimo dalimis per dvejus metus, arba ieškinys teisme eina toliau. Ir dar viena sąlyga: ji nutraukia buhalterės pareigas tą pačią dieną, nepriklausomai nuo to, ką jis nuspręs.
— Kas atsitiko toliau? — paklausiau, nors žinau, kad neturėčiau klausti tiek daug. Bet mano pamaina baigėsi, kitų pacientų eilėje nebuvo, ir ji pati norėjo pasakyti.
Mindaugas, pasak jos, ilgai tylėjo, žiūrėjo į aplanką, tada paskambino savo advokatui tiesiog prie jos, nepasitraukdamas iš kambario. Po dviejų dienų ji gavo pasirašytą susitarimą — mokėjimai po tūkstantį penkis šimtus eurų per mėnesį, pirmas mokėjimas jau buvo banko sąskaitoje, kai ji atidarė laišką.
Dukra jai nepaskambino tą savaitę. Paskambino kitą, trumpai, paklausė, kaip sveikata.
Ponia Vaida tą trečiadienį, kai man pasakojo visą šitą istoriją, atsiėmė savo receptą, padėkojo, susidėjo aplanką atgal į krepšį ir išėjo. Pamenu, kad lauke snigo, nors buvo kovo pabaiga — tokia keista, vėlyva pašala, kuri Lietuvoje kartais užtveria balandį. Žiūrėjau per langą, kaip ji eina per kiemą, laikydama tą mėlyną aplanką prispaudusi prie šono, kaip visada.
