Aš atidariau šią istoriją nuo vidurio, nes nuo vidurio ji ir prasidėjo man pačiai — tą vakarą, kai sėdėjau Kaune, savo virtuvėje Žaliakalnyje, ir trečią kartą per valandą tikrinau telefoną, nes jis žadėjo paskambinti dar vakar.
Mane vadina Rūta. Man trisdešimt septyni, dirbu buhaltere vienoje statybų firmoje, ir su Tomu buvau penkerius metus. Ne ištekėjusi — tiesiog gyvenome kartu, nuo trečio mėnesio pažinties, kai jis pasiūlė „pabandyti, kas išeis". Išėjo tai, kad aš mokėjau nuomą, kai jis „tarp projektų", aš pirkau jam žiemines padangas tam senam „Audi", kurį jis vis žadėjo parduoti ir nusipirkti naują, aš ištverdavau tylą, kai jis grįždavo po vidurnakčio ir sakydavo „ne tavo reikalas, kur buvau".
Aš tikrai jį mylėjau. Ne taip, kaip mylima pagal protą — aš mylėjau taip, kad pati sau meluodavau. Sakiau: jam sunkus laikotarpis darbe. Sakiau: jis tiesiog toks, nemoka rodyti jausmų. Sakiau: palauksiu, kol jis subręs. Aš laukiau penkerius metus to subrendimo ir sulaukiau tik to, kad pati tapau mažesnė — mažiau kalbėjau, mažiau prašiau, mažiau tikėjausi.
Lūžis atėjo ne iš didelio skandalo. Jis atėjo iš banko išrašo.
Buvo spalio vidurys, antradienis, aš grįžau iš darbo apie pusę septynių ir radau ant stalo mūsų bendros sąskaitos ataskaitą, kurią pati, kaip buhalterė, visada tikrinau kiekvieną mėnesį — iš įpročio, iš profesinės tvarkos. Ta sąskaita buvo mano idėja: mes abu įnešdavome po lygiai, iš jos mokėjome nuomą ir komunalinius. Tik šį mėnesį iš jos trūko septynių tūkstančių eurų. Nurašyta per tris pervedimus į sąskaitą, kurios aš nepažinojau.
Paskambinau Tomui. Jis atsiliepė ne iš karto, o kai atsiliepė, balsas buvo toks ramus, kad man net pasirodė — jis šito laukė.
— Aš investavau, — sakė jis. — Į vieną projektą. Draugo. Greitai atsipirks.
— Kokį draugą? Kokį projektą? Tai mūsų pinigai, Tomai, ne tavo asmeniniai.
— Nesmulkėk. Atsipirks, pasakiau.
Tą vakarą aš nemiegojau. Ne dėl pinigų — nors septyni tūkstančiai man nebuvo maža suma, tai buvo beveik visa mano metų santaupa, kurią kaupiau nuo tada, kai mirė tėtis ir aš supratau, kad niekas kitas manimi nepasirūpins, jei pati nepasirūpinsiu. Nemiegojau dėl to, kaip lengvai jis tą pasakė. „Nesmulkėk." Tarsi aš būčiau kažkas, kas tik leidžia save mylėti, o ne žmogus, su kuriuo dalijamasi gyvenimu.
Kitą rytą paskambinau savo seseriai Agnei, kuri gyvena Vilniuje ir dirba teisininke. Papasakojau viską — ir apie pinigus, ir apie penkerius metus, ir apie tai, kaip aš vis laukiau, kol jis „subręs". Agnė tylėjo gal dešimt sekundžių, tada pasakė tik viena:
— Rūta, kiek ilgai tu dar ketini prašyti dėmesio iš žmogaus, kuris tavimi net nepasirūpino septynių tūkstančių klausimu?
Tas sakinys man įstrigo gerklėje kaip kaulas. Nes ji buvo teisi. Aš visada buvau ta, kuri prašo — dėmesio, švelnumo, paprasto pagarbos. Ir vis mąsčiau: kodėl aš turiu prašyti to, kas turėtų būti savaime suprantama?
Praėjo dešimt dienų. Tomas tris kartus pažadėjo „sutvarkyti su draugu" ir grąžinti pinigus. Nieko nesutvarkė. Vienuoliktą dieną, lapkričio ketvirtą, sugrįžau iš darbo ir pamačiau jį sėdintį prie stalo su alumi, žiūrintį futbolą, kaip jei nebūtų nutikę nieko.
Aš nesikeikiau. Nedariau scenos. Tiesiog pastačiau nešiojamąjį kompiuterį ant stalo, atsidariau banko programą ir uždariau mūsų bendrą sąskaitą — tą pačią, kurią prieš trejus metus pati atidariau ir kurioje per visą tą laiką buvau ta, kuri sekė, kad viskas būtų sumokėta laiku.
— Ką tu darai? — paklausė jis, pakeldamas akis nuo televizoriaus.
— Uždarau sąskaitą. Likusius du tūkstančius keturis šimtus eurų perveskime atskirai — tavo dalis, mano dalis, pusiau. Nuo rytojaus nuoma ir komunaliniai eina nuo mano asmeninės sąskaitos, o tu susimoki savo dalį man grynaisiais arba pervedimu. Jei negali — tada susirask kitą būstą.
Jis pradėjo juoktis, netikėdamas.
— Tu dėl septynių tūkstančių dabar griauni penkerius metus?
— Ne. Aš negriaunu nieko dėl septynių tūkstančių. Aš griaunu dėl to, kad tu pasakei „nesmulkėk", kai aš paklausiau, kur mano santaupos. Griaunu, nes penkerius metus laukiau, kad tu subręstum, o subrendau tik aš, ir tai padariau viena.
Jis nutilo. Tada paskambino draugui — tam pačiam, kuriam buvo „investavęs" — ir aš girdėjau, kaip jo balsas keitėsi, nes draugas aiškiai sakė, kad grąžinti pinigų negali, nes jų nebeturi.
Aš išėjau iš kambario, atsisėdau virtuvėje ir rašiau sąrašą — kas mano baldai, kokius dokumentus pasiimti, kam skambinti dėl nuomos sutarties pakeitimo. Rankoje turėjau tą pačią banko sąskaitos ataskaitą, kuri viską pradėjo, ir jau buvau pasirašiusi prašymą dėl bendros sąskaitos uždarymo — nuėjau į banką Laisvės alėjoje kitą dieną ryte, prieš darbą, ir viską sutvarkiau per dvidešimt minučių.
Po trijų savaičių Tomas išsikraustė. Buto nuomos sutartis buvo rašyta tik mano vardu — aš tai sutvarkiau dar tą pačią savaitę, pasikalbėjusi su šeimininke, ponia Danguole, kuri mane pažinojo penkerius metus ir, išgirdusi istoriją, tik linktelėjo: „Pagaliau."
Septynių tūkstančių jis niekada negrąžino. Aš nė nebandžiau jų atgauti teismo keliu — sesuo sakė, kad galėčiau, bet aš nusprendžiau kitaip: laikiau tuos pinigus savo asmenine kaina už penkerius metus, per kuriuos mokiausi nebebūti ta, kuri prašo meilės. Vietoje jų aš turiu tuščią kambarį, savo vardu pasirašytą sutartį ir sąskaitą banke, kurioje dabar kaupiu — be jokio bendro vardo, be jokio „nesmulkėk".
Vakar vakare, grįžusi iš darbo, pirmą kartą per ilgą laiką neatidariau telefono patikrinti, ar kas paskambino. Tiesiog įsidegiau virtuvėje šviesą, užsiplikiau arbatos ir sėdėjau tyloje, kuri pirmą kartą per penkerius metus nebuvo baisi.
