Fiktyvi santuoka.
Mūsų su Vytu santuoka fiktyvi. Taip susiklostė aplinkybės: Vytui santuoka tapo būtina dėl jo karjeros galimybių jis dirba prestižinėje įmonėje, kuriai vadovauja aistringas šeimos vertybių šalininkas Edmundas Benediktavičius, kone visos šeimos galva. Jis penkių suaugusių dukrų tėvas, tuo pačiu penkių žentų uošvis ir devynių anūkų senelis. Ir nepaprastai didžiuojasi savo gausia šeima. Jam žodis viengungis beveik keiksmažodis, o nevedęs darbuotojas laikomas kažkuo žemiau nei antrarūšis žmogus, net jei būtų idealus darbuotojas ir nuoširdus žmogus.
Kai Vytas suvokė šias įmonės nuostatas, suprato, jog be oficialios santuokos jis tiesiog negalės pretenduoti į jam priderančias aukštesnes pareigas. Viską kruopščiai pasvėręs, pasiūlė man fiktyvią santuoką. Jis niekuo nerizikavo pažįstame vienas kitą nuo darželio: mūsų mamos draugės, ir iki dabar bendrauja. Visą mokyklą kartu sėdėjom viename suole. Jis padėdavo man su matematika, aš pataisydavau jo skyrybą rašiniuose.
Žodžiu, pažįsta mane iki smulkmenų ir žino, kad man svetimos vylingos mintys, aš nesieksiu atimti iš jo buto, pinigų ar kito turto po skyrybų.
Aš be ilgų svarstymų sutikau su fiktyvia santuoka, nes tuo metu giliau išgyvenau išsiskyrimą su vaikinu po trejų metų santykių. Reikėjo kuo nors užsiimti, kad nesurimtėčiau į ilgalaikę depresiją. Norėjosi šiek tiek pagudrauti prieš buvusį: štai ištekėjau už įdomaus, perspektyvaus vyro su puikiu automobiliu ir trijų kambarių butu centre visai ne toks, kaip tu! O ir prieš drauges norėjosi pasididžiuoti: esu puikios formos!
Mūsų interesai puikiai sutapo, ir mes kukliai užregistravome savo fiktyvią santuoką artimiausiame civilinės metrikacijos skyriuje be triukšmo, be svečių, be balto limuzino ir neišleistų balandžių į dangų, be vestuvinės suknelės, be šydo, be griežto juodo kostiumo.
Tiesiog paprastą darbo dieną išėjome iš darbo anksčiau, užsukome į civilinės metrikacijos skyrių padėti parašus į santuokų registracijos knygą. Tačiau žiedus, žinoma, vienas kitam užmovėm.
Aš net pavardę laikinai susikeičiau: Turskienė skamba kiek įdomiau nei vien Danilaitė.
Turiu pripažinti mūsų lūkesčiai išsipildė su kaupu. Jau po mėnesio Vytas gavo Direktoriaus pareigas departamente. Ir visiškai pelnytai.
Mano ištekėjusios statusas draugių ir artimųjų akyse nerealai pakylėjo mane. Ypatingą pasitenkinimą pajutau gavusi keliatą SMS iš buvusio maždaug tokio turinio: linkiu laimės, bet tikėjausi, kad dar būsim kartu. Štai ir gyvenimas kai turi, nevertini, netekus apgailestauji. Ką gi, dabar galvos sau graužk.
Vadinasi, mūsų įsivaizdavimai apie šią santuoką visiškai išsipildė net daugiau, nei tikėjomės.
Beje, laikinai persikėliau pas Vytą: jis pats pasiūlė, kad viskas atrodytų tikriau.
Šeštadienio rytas. Ruošiu pusryčius: omletas, varškėtukai, kava su pienu Vytas mėgsta sočius pusryčius. Pro langą matau, kaip bunda nuostabi balandžio diena.
Pavasaris mano mėgstamiausias metų laikas.
Šiandien daug darbų: reikia aplankyti tėvus, išvalyti namus, išsiskalbti, paruošti vėlyvus pietus: tarkim, karbonadus, balandėlius, picą, Cezario salotas. Mintys sukasi apie namų ruošos darbus ir kasdienes pareigas kaip ir normali šeimininkė, rūpesčių netrūksta.
Tiesą sakant, su Vytu jau tryliktus metus gyvename šioje fiktyvioje santuokoje. Mūsų duktė Veronika šiemet keliaus į pirmą klasę. O sūnus Jonas baigia penktą ir yra pavyzdingas mokinys. Kaip ir tėtis, juk tėvas iš tikrųjų protingas ir tikras.
Tik mano vyras tai lyg ir ne visai vyras… Bet gyvenimas moko, kad kartais mūsų sprendimai, kurie prasideda kaip žaidimas ar bandymas pabėgti nuo savo skausmo, išauga į naujas galimybes, stiprią draugystę ir bendrą gyvenimą, kupiną pasitikėjimo ir pagarbos. Tikroji šeima gimsta iš širdies.
