❤️ Santuoką kuria du žmonės, bet ją griauti gali skirtingai. Kartais kalti abu, kartais – labiau vienas. O kartais meilė tiesiog išblėsta. Ar apskritai egzistuoja universali taisyklė 50/50?
„Dabar, kai abu būsit pensijoje, pagaliau turėsit laiko vienas kitam“, – pasako draugė. Jūs ir pati taip manėte. Kol augo vaikai, vis atrodė, kad ramiai pasikalbėsite, kai baigsis remontas, kai dukra išsikraustys, kai vyrui darbe bus lengviau. O dabar vieną rytą sėdite dviese prie pusryčių stalo ir suprantate, kad jau seniai vienas kito klausiate tik to, ko reikia iš parduotuvės.
Kartais santuoka ima klibėti, kai pasikeičia gyvenimas, apie kurį iki tol daugiausia ir kalbėdavotės. Užauga vaikai, baigiasi darbas, atsiranda laisvų popiečių. Vienas norėtų daugiau laiko leisti kartu, kitas tik dabar pajunta, kaip pasiilgo laiko sau. Apie tokius norus kartais sunku prabilti net po keturiasdešimties metų. Ypač jei visada manėte, kad žmogus, su kuriuo taip ilgai gyvenate, turėtų pats suprasti, ko ilgitės.
Kitose santuokose vienas žmogus ne kartą aiškiai pasako, kas skauda. Pavyzdžiui, prašo, kad vyras prie draugų iš jos nesijuoktų. Jis pažada, o per kitą susitikimą vėl pasakoja tą pačią istoriją ir priduria, kad žmona viską ima per daug į širdį. Kai ji ilgainiui nustoja su juo eiti į svečius, aplinkiniai gali pastebėti tik jos atsitraukimą. O ji prisimena ir pokalbius grįžtant namo, ir pažadus, kurių vyras nesilaikė.
„Abu kalti“ kartais pasakome todėl, kad abu žmonės mums brangūs. Norime išlikti teisingi ir nė vieno neįskaudinti. Bet už kiekvieno sprendimą, pažadą ar žodį atsako tas, kuris jį priėmė, davė ar pasakė. Ir net kai abu jaučia, kad meilė išblėso, jie gali labai skirtingai išgyventi santuokos pabaigą. Vienam palengvėja. Kitas ilgisi net tų tylių pusryčių.
Jei artima moteris pasako, kad skiriasi, kartais užtenka paklausti: „Kas tau dabar sunkiausia?“ Gal ji papasakos, kodėl išėjo. O gal prisipažins, kad labiausiai bijo pirmojo sekmadienio viena. Tada galite tiesiog pakviesti ją kavos.
Kaip manote, kodėl išgirdę apie skyrybas taip dažnai pirmiausia ieškome kalto žmogaus?







