Žmonės praeina šalia: vienas skuba, kitas eina lėtai, bet beveik niekas nežiūri į mane.
Nebesuskaičiuoju dienų. Jei visos lygios, jei viskas prasideda ir baigiasi vienaip, skaičiai praranda prasmę. Čia, prie šio rūdžių aptverto tvoros, rytas skiriasi nuo vakaro tik tuo, kaip krenta šviesa. Lietus ir vėjas tapo įprasti, kaip alkis ir tyla. Ir vis tiek nevaikščiuoju toliau. Ši tvorą yra vienintelė vieta, kuri nebeseka manęs. Kartais jaučiu, kad esu su ja susijęs taip pat, kaip buvau su savo namu. Gal vis dar laukiu ko? nežinau.
Įąsija siauroje miesto juostoje tarp tvoros ir šaligatvio. Mano kailis susivyniojo, prarado blizgesį, kojos po kojomis sumaišo duobutės su purvu, o liūtas lėtai laša nuo rūdžių strypų. Žmonės praeina pro šalį: vienas skuba, kitas lėtai, bet beveik niekas nestoja. Jei žiūri trumpam, jų žvilgsnis pavargęs arba abejingas. Jie mato mane kaip dar vieną šunį, išmesti į gatvę.
Aš prisimenau kitą pasaulį. Pasaulį, kuriame rytas prasidėjo šviežiu duonos kvapu. Mažą virtuvėlę, kur kojomis sukosi, stengdamasis pasiekti stalą. Šilto krosnelės šilimą žiemą ir šeimininkės juoką, kai ji patyčiai įkrito į savo kojas. Minkštą ranką, kuri glostė mano galvą.
Viskas pradėjo keistis. Iš pradžių retas, šaltas žvilgsnis. Tuomet lėkštė, kuri vis dažniau liko tuščia. Šaukai, grubūs žodžiai, spyrimas. Ir vieną akimirką aš stoviu už slenksčio. Be atsisveikinimo, be aiškaus paaiškinimo. Tiesiog užsidarė durys, o aš likau lauke.
Maniau, kad tai klaida. Maniau, kad netrukus paskambins. Bet durys neatsidaro.
Gatvės gyvenimas tapo mano mokykla, kur pamokos kainuoja smūgiai ir įkyrūs skausmai. Aš išmokau slėptis nuo lazdų, šokinėti pro akmenis, rasti duonos trupinius šalia parduotuvių. Kartais pavyksta pavogti riekelį duonos arba paprašyti kaulą nuo retai maloningų žmonių. Bet kai susiduriu su praeivių žvilgsniu, visada tikiu: Gal tai jis, kuris sako: Einam namo?
Tas dieną šalta ir drėgna. Nuo ryto krenta lietus, vėjas nuvertina lapus nuo medžių. Susikaupia susigulęs, jaučiu, kaip šalta peršviečia iki kaulų. Tuomet išgirstu žingsnius. Senutė su ilga, išdžiūvusiu skraiste lėtai eina, tarsi nežinodama, kur eina. Kai ją pamačiau, sustojau.
O dieve mano mažoji, kas tave taip nuliovė? šnabždėjo ji.
Žiūri į mane kitaip. Ne kaip tie, kurie praeina šalia. Tavo akys šiltos, kaip tos moters, kurią kai nors vadinau šeimininke.
Ji nusileido šalia, bet nelietė iš karto. Lėtai iškišo iš maišelio duonos ir dešros.
Prašau, valgyk.
Aš atsargiai žengejau žingsnį į priekį, lyg baigtų išnykti po kojų. Pasiėmiau maistą ir lėtai pradėjau kramtyti, kiekvieną kąsnį apdorodamas kruopščiai, bijodamas, kad jis pranyktų. Ji nespaudė, tiesiog sėdėjo šalia ir žiūrėjo.
Einam pasakė tyliu balsu. Viduje šilta. Ir niekas daugiau nebus žiaurus.
Kviečiate Ar tikrai galime tikėtis? O jei rytoj durys vėl užsivers?
Aš sekau ją. Vartai girgžda, įeiname į mažą kiemelį. Senoji, pamėlyta tvorą, obuolų medį, o jis liko tik be lapų. Namas skleisdavo sriubos ir duonos kvapą. Šis aromatas taip intensyviai grįžo į mano atmintį, kad sustojau ties slenksčiu. Moteris išdėliojo seną skraistą ant grindų, supilė švaraus vandens ir paruošė šiltą košę.
Tai tavo namas pasakė ji, švelniai paliesdama galvą.
Naktį beveik užmiegojau. Gulėjau, klausydamasis, kaip ji vaikšto po namą, kaip grindys girgžda, kaip virtuvėje kibo puodai. Kartais šnekėdavo šalia mano, glostydama skraistą, šnabdėdama:
Tu esi namuose girdėjau.
Namų Kiek daug bijojau, kad niekada nebesužlausiu šio žodžio.
Dienos tekė kitaip. Ji lauktų manęs prie durų, nešiojo seną, nusidriekusį kamuolį. Atsiguldusi šalia, kai ji gėrė arbatą, klausydavau jos balsą, net jei nesupratau visų žodžių. Mano kailis vėl tapo švelnus, akys šviesios.
Kartais, kai prašau pro tą patį tvorą, sustoju. Žiūriu į tuštumą, lyg ten sėdėtų mano senasis aš drėgnas, alkanas, pasimetęs. Moteris priartėjo, uždėjo ranką ant mano kaklo ir šnabdėjo:
Einam namo.
Taip dabar tikrai žinau, kur yra.Ir kai šviesa išsivėrė per plyšius, šuo suvokė, kad namų nėra tik durys, bet ir širdis, kuri priima be žodžių. Po metų, kai laikas sustojo ir šiltas kvapas užpildė kambarį, jis įsidėjo galvą ant šiltų kojų, jausdama, kad ilgą kelionę pagaliau baigė. Senų nuotraukų rėmeliai šalia langų priminė jo praeitį, o švelnus vėjo šnabždesys, kuris anksčiau šviliojo per griovį, dabar glostė užuolaidas. Širdies plakimas susiliejė su namų ritmu, o be žodžių mergina nušuko juodą audeklą, padėjo šalia jo ir švelniai palietė galvą. Ši tyli akimirka tapo šventė nauja pradžia, kuri nebus pabaiga.
Pirmasis rytas vėl sužibėjo pro maždaug šviesius langus, ir šuo pamatė ne tik atspindį, bet ir visą pasaulį, kurio niekada nebijojo. Jo uodegalas švilgo tyli, kaip primindamas, kad laikas gali keistis, bet šiluma, kurią jaudi dabar, išliks amžinai. Užmerkęs akis, jis išgirdė širdies murmėjimą ir suprato, kad kelionė baigėsi ne tik į namus, bet ir į patį save.
