Oi, klausyk šito… Teisybė Austėjai: istorija, kuri prasidėjo išdavystė.
— Kodėl leidi jam taip su tavim elgtis, Austė? Tu juk ne jo daiktas! Tu stipri, gali ištrūkti, — šnibždėjo Gabija, susisukusi ant sofos.
Austėja sunkokai atsiduso ir tyliai atsakė:
— Jis mano tėvas. Ir jis turi popierių su parašu bei antspaudu, kur juodai ant balto parašyta: “nepakankamo proto”. Todėl aš čia. Jis ne tik turtingas — jis turi įtakos. Kad ir kur bėgčiau, jis mane ras. Šito rato neištrūksi…
— Na, kol esi čia — bent jau man padėk. Aš tau atlyginsiu, viskas sąžiningai. Pagal teisybę, — su mįslinga šypsena mirksėjo Austė.
— Aš ir taip padėčiau, — nusišypsojo Gabija. — Bet atlygio tikrai neatsisakysiu. Pinigai man pravers, kai vėl būsiu laisva. Nereikia magijos, kad suprasčiau, kas čia dedasi. Bet kad patvirtinčiau sapną — reikia tavo plaukų sruogos.
Gabija greitai išsitraukė mažytį peiliuką ir vikriai nukirto keletą plaukų.
— Šiąnakt viskas paaiškės. Kokį nuodą tau įpylė, kodėl užuot gavusi apsaugą gavai žalią liūdesį — mes išsiaiškinsim.
Kitą rytą Austė negalėjo surasti Gabijos. Ji vengė jos, slapstėsi po kampais, pradingdavo procedūrų metu.
— Ko bėgi nuo manęs? — pagavo ją Austė sodelyje. — Mes gi susitarėm!
— Nepatikėsi manim, — niūriai sušnibždėjo Gabija. — Pagalvosi, kad pasakoju pasakas už pinigus.
— Gerai, baik. Sakyk, ką mačiai.
Gabija nuvedė Austę į patį atokščią takelį ir atsisėdo šalia.
— Klausyk atidžiai. Aš sapnavau…
Darius maloniai atsitiesė lovoje.
— Kelkis, mieguist! Radau naują auką.
— Leisk dar pamiegot… — suniurnėjo jis.
— Vėliau išsimiegosi. Dabar klausyk. Štai laikraštis. Matai šią moterį? Ji mūsų būsimas grobis. Jos vardas Austėja. Verslo bendrasavininkė, be artimųjų, išskyrus… būsimą vyrą. Jei viskas pavyks — juo tapsi tu.
— Vestuvės? — Dariaus gerklė išdžiūvo.
— Taip. Bet pirmiausia — įsimylėk. Būsi rūpestingas, kuklus, lyg neturtingas, bet darbštus. Ji prilips prie tavęs, pradės padėti, investuos į tavo “verslą”.
— O tada aš viską nuleisiu? Ir tu atsiras?
— Taip, mielasis, — Julija paglostė jį per galvą. — O kai ji sutiks su magišku ritualu, manydama, kad tau padeda — aš įkišiu jai prakeikimą. Demonas suėdą jos sąmonę. O paskui — “nelaimingas atsitikimas”. Visa palikimas tavo.
— Jei pavyks…
— Mes susitvarkysim. Turim magiją. Turi tave, turiu aš.
Kai Gabija baigė, Austė tyliai suspaudo lūpas.
— Na ir ką pasakysi? — negalėjo pakęsti mergina.
— Pasakysiu, kad pradėsiu veikti. Pirmiausia atsikratysim demono. Paskui — atlyginimas.
— Perspėju: jei vilkinsi, jie pabėgs. Tokie nelauka.
— Aš pasiruošusi. Padėk man jį išvyti.
Gabija vėl nukirto plaukų sruogelę.
— Būk pasiruošusi. Kai jis išnyks, Julija pajus. Turėsi nedaug laiko.
Naktį Austė vos užmerkdavo akis. Ją trūkčiojo, budino, šnibždėjo tiesiai į ausį. Bet rytą — viskas dingo. Pasaulis tapo ryškesnis. Žmonės — paprasti.
— Milia! Jis išėjo! — nubėgo ji į draugės kambarį. Bet Gabiją buvo perkėlę į kitą palatą. Kažkas įvyko naktį.
— Kai tik jai pasiseks, grįš, — pažadėjo slaugytoja.
Austė negalėjo susisiekti nei su Julija, nei su Dariumi. Jų telefonai tylojo. Jie pabėgo. Bet dabar svarbiausia — ištrūkti iš čia. Ir padėkoti Gabijai.
— Gyva! — džiaugsmingai sušuko Austė, kai Gabija grįžo.
— Spėjau. Demoną grąžinau atgal, bet vos ten ir nepaildau, — šiurkščiai nusišypsojo ji. — O kaip tu?
— Jie dingo. Neberasi. Atsigaunu. Gydytojas sako — netrukum išrašys.
— O aš liksiu. Tėvelis pratęsė. Bet tu atvažiuosi pas mane, ar ne?
— Žinoma. O telefonas?
— Štai mano ryšio būdas, — Gabija vėl ištraukė peiliuką, nukirto kuodelį ir įdavė. — Sudėsi po pagalve — išgirsiu.
— O kerštas?
— Nenoriu terliotis. Noriu, kad viskas pagal teisybę.
— Tada pasikliauk manim. Aš paprašysiu aukščiausių. Tegul nusprendžia, kas ko nusipelnė.
Po pusės metų
Austė sėdėjo ant sofos su vyno taure. Rankoje — privataus detektyvo byla.
Julija ir Darius pabėgo. Austė grįžo į tuščią butą. Sąskaitos ištuštėjo. Viskas, ką įdėjai į “verslą” — išgaravo.
Julija išėjo iš darbo ir dingo. Su Dariumi išskrido. Bet idilė greit baigėsi. Pinigai neišgelbėjo. Jie susipyko. Pasidalino grobiu — ir išsiskyrė.
Julija užsirietojo ne į tą. Detektyvas pasakė, kad ją rado… arba nerado. Tikėtina — vandenyno dugnas.
— Magija tavęs neišgelbėjo, Julija, — sušnibždėjo Austė.
O Darius? Vėl įsivėlė į machinacijas. Pralaimėjo. Pasirodo, skolingas. Grąžinti nebuvo ko. Paskutinis vertingas dalykas, kurį turėjo — organai.
— Bet bent kažkam gyvybę išgelbėjo… — Austė palinko galvą. — Viskas pagal teisybę.
O Gabija? Ji dabar gyvena tankiame miške, kur Austės tėvas kadaise norėjo statyti vasarnamius. Austė jai padovanojo sklypą. PrieglAustė prispaudė prie krūtinės Gabijos plaukų kuodelį ir sušnibždėjo: “Pasiruošusi kokiam nors naujam magiškam nuotykiam, drauge?”







