20260626, savaitė
Vakar grįžau iš įmonės renginio šiek tiek anksti ryto, kai vis dar tamsa už langų. Moteris, Austėja, jau giliai miega, o aš, išsibudęs, atsiverkiau šalia jos ir nedelsiant užmigau.
Pabudus ryte, pastebėjau ant mano marškinių buvusią lūpų balzamo dėmę. Tuo tarpu telefonas vibruodamas rodė naują žinutę.
Ranką pakreipiau į įrenginį ir perskaičiau: Labas rytas, mano brangioji!. Ši žinutė mane sušokiravo niekada nesitikėjau tokio pavienio gesto iš manęs.
Mūsų šeima jau dešimt metų kartu. Mūsų dukros penkių metų Ugnė ir devynerių metų Rūta tyliai miega savo kambaryje.
Pradėjau galvoti, kaip galėčiau iškelti ginčą su ja, bet nusprendžiau susilaikyti.
Austėja nusišoko į vonią, susiruošė raminančiai susirinkti mintis, o aš likau sėdėti prie lovos.
Paprasčiausia būtų pakenkti jam, galvojo ji mintyse. Bet bet koks konfliktas šitoje situacijoje galėtų atverti kelią jei jis išeis, ar galėsiu aš patys pakelti dvi vaikas?
Po trumpų atsigulimo su šampūnu ir šukuosenos su džiovintu plaukų fenu, Austėja pradėjo gaminti pusryčius. Aš atsibudau vėl likus iki pietų.
O, kaip sunku, šneko aš.
Nori, kad paruoščiau kavą? pasiūlė šypsena Austėja, nors jos akys vis dar šiek tiek būdingai išsekusios.
Reikėjo pasisukyti, kad šypsena būtų nuoširdi. Užvirusi kavos puodelis ateikė su šiltu kvapu, o po to Austėja kreipėsi į mane:
Mikas, tikiuosi rytoj nesužūsi dar per ilgai darbe, nes aš turiu antrą pamainą, o Vytį turėsime pasiimti iš darželio.
Žinoma, žinoma, paklausiau.
Aš dirbau barbero salonuose netoliese esančio Kauno miesto. Kitą dieną po antros pamainos grįžau su dėžute saldainių.
Ar norėjai šiek tiek saldžių dalykų? paklausiau.
Vienas iš klientų man dovaną atnešė, jis visada manęs kirpė, atsakė Austėja.
Dovanų krepšiai
Su džiaugsmu laikydamas saldainių dėžutę, paklausiau:
Šie saldainiai ne pigūs! Kodėl juos priėmei?
Mikas, ar čia kažkas ypatingo? Jis manęs nepakvietė į pasimatymą.
Taip mūsų pokalbis baigėsi. Po kelių dienų Austėja sugrįžo iš darbo su puošniu gėlių puokštyje.
Tai vėl tas pats klientas? paklausiau iš darbo durų slenksties.
Mikas, nutraukė ji, vakar po darbo užtrūkei, nes aš neklausiau, kur buvai ir su kuo. Ši puokštė tik prisiminimas.
Kai po antros pamainos išėjau iš salono, manęs pasitiko vyras, stovintis prie įėjimo.
Mikas, ar paliekei mergaites vienas? nerimavo Austėja.
Nieko, aš jas įmiegojau ir nusprendžiau tavęs pasveikinti automobilyje.
Tai 5 minutės iki namų, bandžiau atsispirti.
Kai mes sugrįžome į vietą, aš kalbėjau su savo žmona:
Austėja, ar galėčiau aš visada tavęs laukti po antros pamainos?
Kodėl taip? Ar manęs pavydi?
Taip, pavydžiu, prisipažinau. Vyrų šie dovanų gestai paprastai neateina be priežasties.
Gerai, lauksiu, sutiko Austėja. Man patinka tavo dėmesys, ir, tiesą sakant, aš taip pat tavęs pavydžiu dėl tavo viršvalandžių. Gal kai nors susirasi kitą.
Nereikia nieko, išskyrus tave, atsakiau. Darbo problemos baigėsi, į kompiuterius įdiegėme naujas programas, dabar viską atliku per darbo laiką, viršvalandžių nebus.
Su laiku atkūrėme pasitikėjimą. Vis dėlto kartais, grįžusi iš darbo, Austėja ant stalų dėjo brangių saldainių dėžes. Kai aš šiek tiek kritiškai žiūrėjau į jas, ji šypsodamasi tvirtino:
Mano klientai šias saldainius dovanoja nuoširdžiai, ir aš negaliu jų atmetti.
Dovanų krepšiai
Šiandien supratau, kad pasitikėjimas tai ne tik žodžiai, bet kasdieniai veiksmai, kuriuos darome vienas kitam. Išmokau, kad atvirumas ir kantrybė užkardė bet kokias abejonės, o tikroji meile puoselėja santykius, nepaisant išorinių patenkinimų.
