Vilniuje, lapkričio pradžioje, prie Nacionalinės filharmonijos sustojo juodas limuzinas, ir iš jo išlipo Rūta Jankauskienė — statybos įmonės „Baltijos Pamatai" direktorė, trisdešimt septynerių metų moteris sidabro spalvos suknele, kurios ji net nebuvo planavusi vilkėti šį vakarą.
Planavo kitą. Bet ryte, ruošiantis labdaros vakarui, kuriame kasmet rinkiami pinigai vaikų onkologijos skyriui, jai paskambino advokatė.
— Rūta, atidariau tavo vyro telefono sąskaitą, kurią tu man atsiuntei patikrinti dėl bendros nuosavybės. Ten yra skambučiai. Daug skambučių. Vienu numeriu.
Vardas, kurį advokatė pasakė, Rūtai nebuvo svetimas. Ingrida Vasiliauskaitė. Jos vyro, Mindaugo, verslo partnerio žmona. Moteris, su kuria ji per pastaruosius dvejus metus sėdėjo prie to pačio stalo per Kalėdas, važiavo kartu į Palangą vasarą, skolinosi receptus.
Rūta tą akimirką stovėjo prieš veidrodį, rankoje laikydama blakstienų tušą, ir nieko nepasakė. Tik padėjo tušą ant stalo, labai tiksliai, tarsi bijotų, kad per staigų judesį suskils kažkas kitas, ne vien buteliukas.
Į filharmonijos vakarą ji nuvažiavo viena. Mindaugas sakė, kad susitiksime ten, turiu dar vieną skambutį.
Ji žinojo, koks tas skambutis.
Salėje, tarp šampano taurių ir fotografų, kurie fiksuoja miesto verslo elitą labdaros progai, Rūta pamatė Ingridą anksčiau, nei pastebėjo Mindaugą. Raudona suknele, su smaragdų vėriniu ant kaklo — tuo, kurį, kaip Rūta vėliau sužinojo, nupirko ne Ingridos vyras.
Ingrida šypsojosi fotografams taip, tarsi būtų vakaro šeimininkė. Ji stovėjo prie bufeto stalo, laikydama taurę, ir kalbėjosi su miesto savivaldybės atstove, kai pamatė Rūtą, įeinančią pro pagrindines duris.
Nei viena iš jų nenusisuko.
— Rūta, — pasakė Ingrida, kai jos susitiko prie baro, tarp padavėjo, nešančio padėklą su krevečių kanapėmis, ir orkestro, derinančio instrumentus scenoje. — Puiku, kad atvažiavai. Žinau, kad šiomis dienomis tau sunku.
— Kodėl man turėtų būti sunku? — Rūta pasakė tai ramiai, be jokio balso pakilimo, žiūrėdama Ingridai tiesiai į akis.
Trumpa pauzė. Ingrida pirštu pataisė smaragdų vėrinį, judesys, kurį Rūta per kelias dešimtąsias sekundės suprato kaip nervingumą, ne pasitikėjimą.
— Nes žinios keliauja greitai, — Ingrida ištarė, bandydama sugrąžinti šypseną. — O aš nemėgstu, kai žmonės sužino tiesą paskutiniai.
— Kokią tiesą? — Rūta paėmė taurę nuo padavėjo, nepaskubėdama.
— Tą, kad Mindaugas ir aš kartu jau devynis mėnesius. Ir kad ketinu su juo apsigyventi. Jis man taip pasakė praeitą savaitę.
Salė aplink jas nenutilo, orkestras tebegrojo, fotografai tebefotografavo kitus svečius, bet keletas žmonių prie baro pastebėjo. Verslo žmonės turi uoslę tokiems dalykams, ir kelios galvos atsisuko.
Rūta nulenkė galvą į šoną, tarsi apsvarstydama kažkokį smulkų skaičiavimą.
— Mindaugas tau sakė, kad su manimi apsigyvens?
— Taip.
— Tai keista, — Rūta pasakė, — nes prieš tris dienas jis pasirašė dokumentą, kuriuo visa „Baltijos Pamatų" dalis, kurią jis valdė mano vardu kaip bendrasavininkis, perleidžiama atgal man. Visiems penkiasdešimt vienam procentui. Pasirašė, nes aš jam pasakiau, kad žinau apie tave, ir pasakiau, kad jei nenori, kad apie šį skambučių sąrašą sužinotų mano advokatė, savivaldybės viešųjų pirkimų komisija ir, tarp kitko, tavo vyras Darius — jis tai padarys per valandą.
Ingrida sustingo. Taurė jos rankoje šiek tiek pasvirusi, bet nepajudėjo iš vietos.
— Tu meluoji.
— Ne. — Rūta atsegė rankinę, nedidelę, auksinio atspalvio, ir išsitraukė sulankstytą popieriaus lapą. Ne originalą, kopiją, kurią ji buvo pasiėmusi tiksliai šiai akimirkai. — Čia notaro patvirtinta nuosavybės perleidimo sutartis. Pasirašyta antradienį. Mindaugas tada manė, kad tai liks tarp mūsų.
Tuo metu per minią jau artinosi pats Mindaugas Jankauskas, pastebėjęs, kad kažkas negerai, ir Darius Vasiliauskas, Ingridos vyras, kuris stovėjo per kelis metrus ir matė, kaip jo žmonos veidas pamažu balo.
— Rūta, kas vyksta? — Mindaugas priėjo, balsas jo buvo kietas, bet akys bėgiojo tarp žmonos ir Ingridos.
— Aš tik aiškinau Ingridai, kad tavo turto dalis įmonėje jau nebe tavo, — Rūta pasakė, nesisukdama į jį. — Ir dabar aiškinu Dariui, kodėl jo žmona devynis mėnesius dėvėjo smaragdus, kuriuos jis niekada nepirko.
Darius priėjo arčiau, žiūrėdamas į savo žmonos kaklą, tada į Mindaugą.
— Apie ką ji kalba?
Ingrida pabandė paimti Dariaus ranką, bet jis atšoko žingsnį atgal.
— Darius, tai ne taip, kaip…
— Devyni mėnesiai, — Darius pakartojo, pažvelgdamas į Rūtą, tarsi prašydamas patvirtinimo, kurio jam nereikėjo, nes Ingridos veidas jau buvo pasakęs viską.
Orkestras baigė kūrinį, ir trumpam tylos tarpe, kol publika ruošėsi plojimams, Rūtos balsas buvo vienintelis, kurį visi prie baro girdėjo.
— Aš nesu čia, kad sugriaučiau jūsų santuoką, Dariau. Esu čia, kad pasakyčiau, kodėl aš ryte perrašiau įmonę vien savo vardu ir kodėl Mindaugas šiandien nebegalės paliesti nė vieno euro iš „Baltijos Pamatų" sąskaitos. Likusi istorijos dalis — tarp jūsų trijų.
Ji padėjo sulankstytą popierių atgal į rankinę, užtraukė užtrauktuką ir pasuko į sceną, kur labdaros organizatorė jau kvietė svečius sėsti vakarienei.
Mindaugas stovėjo vietoje, rankos kumštyje, nežinodamas, ką daryti pirmiau — bėgti pas Rūtą ar pas Ingridą. Pasirinko nebėgti niekur.
Kitą rytą, biure Žvėryno rajone, Rūta sėdėjo savo kabinete ir skambino įmonės buhalterei.
— Nadia, prašau pakeisti visų sąskaitų prisijungimo kodus iki pietų. Ir surašyti sutartį su nauju generaliniu direktoriumi — manimi. Mindaugo pavardę išbraukiam iš visų dokumentų iki penktadienio.
Ant stalo prieš ją gulėjo notaro patvirtinta sutartis, ta pati kopija, kurią ji rodė vakar vakare. Originalas jau buvo registruotas Registrų centre.
Telefonas vibravo — Mindaugo skambutis, jau septintas tą rytą. Ji nepakėlė. Vietoj to atidarė banko programėlę, pažiūrėjo į įmonės sąskaitos likutį — du šimtai aštuoniasdešimt tūkstančių eurų, dabar pasiekiamą tik su jos parašu — ir uždarė telefoną ekranu žemyn.
Ingrida tą pačią dieną pakuodavo lagaminą iš Dariaus buto Antakalnyje, nes jis jai pasakė, kad nori skyrybų ir kad jai liepos patvarkyti daiktus iki savaitgalio. Smaragdų vėrinį ji palikdama ant tualetinio staliuko, nes jis, kaip Darius priminė, buvo pirktas jo pinigais, ne jos.
Rūta tą vakarą namuose, Žirmūnuose, pirmą kartą per kelerius metus pasijuto taip, kaip jai reikėjo pasijusti seniai — ne pralaimėjusia, ir ne nugalėjusia niekieno sąskaita, bet tiesiog ta, kuri žino, kas jai priklauso, ir ketina tai išlaikyti.
