Mylėti tylą: moters išpažintis, įsimylėjusios susituokusį vyrą
Nusprendžiau rašyti čia, nes neturiu drąsos kreiptis tiesiogiai į žmogų, kuris užima visas mano mintis ir jausmus. Mano istorija prasidėjo prieš trejus metus, kai pirmą kartą pamačiau Jį. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas suskilo į „prieš“ ir „po“.
Mūsų susitikimai reti ir atsitiktiniai, bet kiekvienas iš jų palieka negydomą žaizdą sieloje. Negaliu galvoti apie nieką kitą, tik apie Jį. Laikas neusilpnino mano jausmų – tiesiog atvirkščiai, meilė tik sustiprėjo, virsdama nepakeliama kančia.
Tačiau gyvenimas negailestingas – Jis yra susituokęs. Žinau, kad jų santuoka toli gražu ne tobula, bet jie turi vaiką, ir tai sulaiko mane nuo drįstesnių žingsnių. Nenoriu griauti šeimos, ypač kai ant kortos – vaiko laimė.
Aplinkui manęs yra kitų vyrų, laisvų ir vertų dėmesio, bet širdis priklauso tik Jam. Niekada nemančiau, kad keturiasdešimties patirsiu tokią apsvaigusią aistrą, kuri tęsiasi jau kelis metus.
Mano aistra užėjo taip toli, kad pradėjau stebėti Jį socialiniuose tinkluose. Valandų valandas žiūriu į jo nuotraukas, tiesiog sau į kompiuterį, kurdama ištisas albumas. Tai panašu į beprotybę, bet negaliu liautis.
Viena vertus, ši meilė suteikia man jėgų, verčia jaustis gyvesne, produktyvesne. Kita vertus, ji išsiurbia iš manęs gyvenimą, palikdama tik tuštumą ir skausmą. Gyvenu Jo gyvenimo šešėlyje, neturėdama progos būti šalia.
Suprantu, kad esu aklavietėje. Negaliu taip toliau gyventi, bet negaliu ir atsisakyti savo jausmų. Tai užburtas ratas, iš kurio nematau išeities.
Jei kas nors iš jūsų buvo panašioje situacijoje, prašau pasidalinti savo patirtimi ar patarimu. Bet kokia parama man bus brangi. Ačiū.
