2023rokas, vasara, dienoraštis
Šiandien noriu įrašyti prisiminimus, kurie vis dar veržiasi pro mano mintis, tarsi šviesios dienos spinduliai per lapų šaknis. Tai mano vaikystės ir tolesnių metų pasakojimas, kurį noriu pasidalinti su savimi, kad niekada nepamirščiau, ką išmokau.
—
Mano laimingas vaikystės laikotarpis, kurį vadinau Saulės džiaugsmas, baigėsi paslaptingai penkeriame gyvenimo metų kampe. Vieną rytą, kai darželinėje mokytojai iškvietė tėvus paimti vaikus, mano tėvai nepasirodė. Kitų vaikų tėvai jau buvo išsiveržę, o aš sėdėjau prie stalo, piešdamas save, mamą ir tėtį. Auklėtoja nuolat prisiliebdavo prie mano skruostų, šlapdama juos šlapčiu skudurėliu, tarsi norėtų nušluoti skausmą iš mano širdies. Po to ji priėjo, paėmė mane į rankas, stipriai glostė galvą ir švelniai šnibždėjo:
Nesvarbu, kas nutiktų, tavęs nebekartų baimė, Mantas. Turėsi būti stiprus. Supranti mane, mažyli?
Aš prikeliau balso niūrią giminę:
Noriu prie mamos.
Ji atsakė:
Greitai ateis tetė ir dėdė. Liks su jais, Mante. Ten bus daug kitų vaikų, bet neverk. Ir šiltais, drėgniais žvilgsniais prisiglaudė prie manęs.
Po to ji suvedė mane į automobilį. Kai paklausiau, kada galėsiu sugrįžti pas mamą, man pasakė, kad mama su tėčiu toli, o šiandien jie negalės atvykti. Mane įkėlė į bendrą kambarį su kitais berniukais, kurie, panašiai kaip aš, neturėjo tėvų šalia. Nei rytoj, nei po kelių dienų jie neatvyko. Naktimis aš verkiau, o karščiui kilo karštika tokia ligos žinia visada rodo, kad širdis skausmo nepakelė.
Galiausiai ateina senoji tetė, vilnos apatiniu skaldytas baltas chalatas, ir rimtai su manimi kalba, kai aš vėl jaučiuosi geriau. Ji sako, kad mano tėvai dabar yra danguje, ten jie negali nusileisti, bet visada stebi mane, žino mano skausmus ir nori, kad aš būčiau geraširdis ir sveikas, kad jie nesijaustų liūdni. Aš nepažvelgiau į dangų matė tik paukščius ir debesų skaidrumą, bet ne tėvų šešėlius.
Aš nusprendžiau, kad turiu ieškoti savo tėvų žemėje. Pradėjau tyrinėti kiemą, vaikščiodamas po pakabas ir paslėptus takus. Vieną dieną už krūmų radau mažą skylę tarp aptvarų, bet į ją tik pusiau galėjau įsigaubti. Pradėjau kasinėti po žemę, kaslėdamas truputį po truputį, kol po krūmus atsivėrė didesnis anga. Įplaukiau per ją, kaip išskrystęs paukštis, ir ištrūkęs iš prieglobstį, kur kiti berniukai mane vadino prieglauda, išbėgau į laisvę.
Tačiau be jokios planų, be žinių apie miesto gatves, aš greitai pasiklostau. Niekur nebuvo pažįstamų namų, visi pastatai buvo panašūs. Viename kryžiaus kampelyje pastebėjau moterį, kuri atrodė kaip mano mama: dėžutė su tašku, šukuotų šviesių plaukų riestelių. Šaukiu ją:
Mama!
Ji neatsakė, net nepasuko. Bandžiau ją pagauti, o ji nusileido ant kelio, susidūrus su manimi. Ji atsistojusi ir įkėlusios akys stebėjo mane. Tai nebuvo mano mama.
—
Po šio incidento mano gyvenimas įstrigo kitą istoriją apie Eglę, kurią aš pažįsu iš savo ankstesnės profesijos. Tame metu ji buvo dvidešimtmetė, išskirtinai žavinga, su švelniai plaukuota galva, ir susimaišė su Vytu, nuostabiu vyrų pavidalu. Jie susipažino vasaros vakare prie lauko šokių aikštelės Kaune. Vytas, jaudinantis, pakvietė ją šokti lėtą valsą, ir jie greitai susipažino, iki kol šokiai išnyko, jie liko kartu. Per tris mėnesius jų meilė subrendė ir jie susituokė, tapdami vieninga pora.
Tris metus jie gyveno laimingai, kol Eglės kūnas nesugeba turėti vaikų. Vytas iš karto iškėlė nepasitenkinimą, o ji patyrė daugybę tyrimų ir gydymų Šventosios sveikatos sanatorijoje. Galiausiai jie priėmė faktą jų vaikas nebus, ir Vytas šnekėjo, kad vaikas galėtų būti iš Mažųjų namų socialinės įstaigos vaikystės globos centre. Egle, mylėdama Vytą, pasiūlė jam skyrybas, manydama, kad jie abu nusipelno laimės su kitais žmonėmis. Tačiau Vytas, negalėdamas nusigręžti nuo jos, atsisakė. Egle išradė gudrų planą ji prisipažino Vydui, kad nepalaiko jo meilės, ir turi kitą. Vytas neįtikėjo, bet per naktį ji negrįžo namo, o rūkė vyną ir vyro aftershave. Sunkiai išsprendžiantą pokalbį Ji tvirtai teigė, kad turėjo meilės įvykių, ir Vytas sutiko dėl skyrybų.
Kai Egle skambino į Mažųjų namų įstaigą ir pateikė vaiko rastą atvejį, ji atnešė mažą Manto mano berniuką. Jis paklupo jos rankoms, po to jie kartu ėjo į jos namus. Egle gamino pyragų ir karštų uogų arbatos su juodaisiais uogų lapeliais, ir Mantas, šiaudų lėtai valgydamas, jausdavo, kad niekada nevalgojo saldumynų. Staiga išaiškėjo, kad kiti vaikai iš įstaigos jam atėmė saldainius ir kartais net smurto. Egle pasijuto gailestinga.
Ji paklausė:
Mante, nori, kad aš tave pasiimčiau į savo namus? Kai užaugs, viską suprasi, ir vieną dieną susitiksi su savo tėvais, bet tai dar nebus greitai.
Aš sutinku. Egle skambino įdarbinimui ir pranešė, kad mano buvimas buvo atrastas. Ji lankė mano kasdien, bet neįgalėjo manęs pasiimti. Ji turėjo darbą, butą, bet nebuvo vyro vienišam moteriai vaikas nebus suteiktas. Ji apsvarsto su savo kolega Stasiumi, dirbančiu teisininkų biure, sudaryti pilkinį santuokos susitarimą, kad galėtų gauti savarankišką gyvenamąją vietą. Stasys, neseniai išsiskyręs, nors ir geras specialistas, norėjo pinigų už šį susitarimą. Egle sutiko, bet šis planas skausmingai ją sužlugdė, nes ji vis dar mylėjo Vytą.
Vieną vakarą, kai Egle atėjo pas maną, ji pastebėjo mėlyną dėmę po akies senas senjoras iš įstaigos ją išsižvalgė, kad nepiktų. Ši patirtis privertė ją suvokti, kad mano likimas čia nebus lengvas.
Kitą dieną Egle sutikti su Stasiumi vakarėlio nuotaika. Ji buvo aprengta raudonu suknelių, kad Stasys galėtų dovanoti žvakėles. Jos širdį kankino nepasitenkinimas, bet ji turėjo išgelbėti Mane. Skambėjo durų varpas, o šalia stovėjo Vytas, jos buvęs vyras. Jis sakė:
Egle, aš stebėjau tave visuomet. Jis paskelbė, kad stebėjo nuo to laiko, kai Egle išeina iš namų. Tuo tarpu, iš lifto iššoko Stasys su gėlėmis ir šampanu rankoje.
Egle, čia aš! pasisakė Vytas, raudodamas, sugriebęs dūžius. Jis bėgo į laiptus, tačiau greitai įlipo į traukinį ir išvyko. Egle liko verkdama, o Stasys nusidriekė pro duris.
—
Dvi metai prabėgo. Mano vardas dabar Mantas stoviu ties šventine linija pirmosios klasės mokinių. Aš dėviu tvarkingą kostiumą ir baltą marškinėlį, rankose laikau didžiulį gėlių puokštę mokytojai. Mano tėvai ir jaunesnioji sesuo Marija (trumpai Marinkė) atneša mane į mokyklą. Joje dėvi mano mėgstamą su tašku suknelę kaip moteris, kuri mane glostė, kai buvau mažas. Tai mūsų šeima su Vytu, Egle ir dar vienu priimtu vaikų globos centre berniuku.
Stasys iš tiesų nebuvo toks blogas. Jis susitiko su Vytu, paaiškino jam situaciją, ir Vytas, be galo dėkingas, pasikviesto Vytas ir Egle vėl susituokė, kad galėtų kartu rūpintis manimi. Vytas ateina į darbą pas Eglę, ir kartu jie dažnai lankosi Vaikų namuose, dovanoja vaikams skanėstų. Marija, kai tik patikslėjo, kad jos vieta turėtų būti namuose, jie iškeliavo ją iš globos į mūsų šeimą.
—
Šį vakarą, kai stebiu į dangų, švelniai šnabždėdamas:
Mama, tėčiai, pažadu mokytis taip gerai, kaip tiksliai galėjau. Nepasiduokite, nors turite kitus tėvus. Aš jus myliu tiek, kiek galiu, net kai esate danguje.
Aš žinau, kad mano tėvai susidūrė su tragiška avarija, bet aš lankausi sekmadienio pamokose šventosios bažnyčios, kur mano širdis jaučiasi šviesi.
Egle iš pradžių nusprendė nesikalbėti su Vydu, bet likimas ją privertė vėl susituokti su juo, ir dabar jie kartu su manimi gyvena laimingai. Ši istorija parodė, kad net sunkiausios dienos gali išsiskleisti į šviesą, kai įkvepiama meilės, kantrybės ir nuolankumo.
**Asmeninė pamoka:** gyvenimo audros niekada nebus amžinos, jei turime drąsos pasikliauti vidiniu šviesos šaltiniu ir nebijoti priimti pagalbą, kai ji ateina iš netikėtų vietų.
