Vėlyvas maištas (Keistas sapnas)
Supranti, ką darai? Giedrės balsas sklido lyg ūko atgarsis, ramus, nė trupučio negrasinantis ir būtent tame lygume buvo kažkas aštresnio už bet kokį šauksmą. Ar supranti, ką tai visiems mums reiškia?
Virginija stovėjo prie lango ir žiūrėjo į lietingą Kauno gatvę. Mažytis, pilkas rudens lietus krito be garso, praeiviai skubėjo po skėčiais, vengdami vieni kitų žvilgsnių.
Suprantu, ką tai reiškia man, galiausiai pasakė ji.
Tau, pakartojo Giedrė tyliai, tarsi svėrė tą žodį delne. Tu visada taip: tau. O mums?
Jūs visi jau suaugę.
Mama, tau šešiasdešimt vieneri.
Žinau, kiek man metų, Giedre.
Giedrė nupuolė ant sofos. Sena sofa, dar iš senosios Palangos buto, iš gyvenimo, kurį Virginija norėjo pamiršti, bet niekad neišmetė gal todėl, kad įprasta, gal todėl, kad atrodė, jog išmetus sofą išmestų ką nors gyvo.
Ar bent pagalvojai, ką žmonės sakys? mestelėjo dukra.
Ne, tvirtai atsakė Virginija. Ir tai buvo gryna tiesa.
***
Visa prasidėjo kovo mėnesį, kai Virginija Juodakytė, buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o dabar pensininkė su nedidele savanoryste vaikų burelyje Tauragės bibliotekoje, nuvyko pas seną draugę į Anykščius.
Draugė, Vitalija Valantinaitė, jau aštuoneri metai gyveno ten, po vyro mirties persikėlė, nusipirko mažą namelį už miesto, užveisė daržą ir, pasak jos pačios, pagaliau pradėjo kvėpuoti. Virginija įprastai ją lankydavo vasaromis, bet šįkart kažkas pasikeitė. Kažkas iš vidaus pasakė: važiuok dabar. Ne vasarą. Dabar.
Kovas Anykščiuose buvo kaip sapnas: šaltas, apniukęs, sniegas vis dar snūduriavo slėniuose, bet kalvelėse jau žiojėjo juoda žemė. Medinių bažnyčių frontonai atspindėjo blyškų dangų, o Virginija, eidama siaura gatve, pajuto tokį tylos tankį, kokio seniai nejuto ne tuštumos, bet būtent tylos. Skirtumą pamatė tik čia.
Vitalija pasitiko ją ant laiptelio su avikailio veltiniais ir seniu pilku paltu.
Pagaliau atvykai, linksmai tarė ji. Sriubą jau užkaitinau.
Virtuvėje jos gėrė arbatos su medumi, Vitalija pasakojo apie kaimynus, daržą, planavo pirkti ožką.
Ožką? Virginijos akys apskritos.
O gi! Savo pienas, sūrį išsivirt. Kiek skaičiau, visai paprasta.
Vitalija, juk tu nesi gyvai ožkos palietus!
Tai ką, bus įdomu susipažint, nusišypsojo draugė, pripildė puodukus. O tu pati? Atrodei pilka pernai. Atleisk, bet taip buvo.
Virginija pažvelgė į savo rankas, senstelėjusias, išraižytomis venomis gal net kiek per svetimas.
Man viskas gerai.
Viskas gerai ne atsakymas. Kas nutiko?
Nieko. Viskas kaip visada.
Ir čia didžiausia bėda, tarė Vitalija. Kai viskas kaip visada.
Virginija patylėjo. Už lango tirštėjo vakaras, anapus gatvės plykčiojo pirmas žibintas.
Kitą dieną Vitalija parsitempė ją į vietinį turgelį. Tikrą, senovinį, kur močiutės prekiavo raugintais kopūstais, megztomis kojinėmis. Tarp džiovintų grybų kvepėjimo Virginija pastebėjo Algirdą.
Iš pradžių neatpažino. Praėjo gal trisdešimt penkeri, o gal šimtas keistų metų, veidas pasikeitė, bet gulbės kaklas ir pozicija visai ta pati. Ji sustingo.
Jis taip pat sustojo.
Virginija? kiek dvejodamas.
Algirdai.
Tai buvo viskas, kuo pirma žvilgsniu apsimetė jų susitikimas. Paskui Vitalija išskubėjo prie kojinių, o jie liko stovėti grybai, šlapi batai, šalia nučiupinėti obuoliai.
Gyveni čia? šiek tiek užstrigusi paklausė Virginija.
Jau antrus metus. O tu?
Pas draugę atvykau.
Supratau.
Vėl tyla. Bet ne nejauki lyg laikas būtų išplaukęs ir susitraukęs iki dviejų žmonių: jų.
Tu beveik nepasikeitei, pasakė jis.
Netiesa.
Na, šiek tiek. Bet žvilgsnis tas pats.
Virginija netikėtai nusijuokė. Ji neprisiminė, kada paskutinįkart juokėsi.
***
Algirdas Petraitis buvęs kurso draugas. Ne bičiulis, ne meilužis tiesiog studijų draugas iš Vilniaus edukologijos instituto, penkerius metus šalia. Po to išsiskyrė, kaip išsiskiria visos gyvenimo juostos. Jis išsikėlė į Šiaulius, ji liko Kaune, ištekėjo, užaugino vaikus. Kartą išgirdusi iš pažįstamų, kad jis taip pat turi šeimą, dukrą. Daugiau nieko.
Ir štai dabar turgelis, šalti grybai, ir šie du žvilgsniai.
Vakare susitarė susitikti mažoje kavinaitėje prie stoties aikštės. Vitalija numojo ranka:
Na, žinoma, eik. Aš vis viena serialą žiūrėsiu. Ir nespėliok, ką galvoju gal aš visai nieko neplanuoju.
Aš žinau, kad tu nieko nesuki galvoj, šyptelėjo Virginija.
Netiesa, nusijuokė Vitalija. Bėk jau.
Kavinėje skambino keista šviesa gelsvi atvaizdai, mediniai stalai, senų Anykščių fotografijos ant sienų. Užsisakė obuolių pyrago ir ilgai kalbėjo. Vardijo bendrus draugus, prisiminė institutą, juokėsi iš jaunystės kvailybių.
Algirdas netikėtai pasakė:
Prieš tris metus žmona mirė.
Užuojauta, atsakė Virginija.
Kažkaip jau pripranti, ne tas žodis. Tiesiog gyveni kitaip.
Suprantu.
Virginija atsimena, kaip kadaise vyras Mindaugas ją paliko dėl kitos, visai be dramų, vieną lietingą rytą jis tiesiog pasakė, kad taip išėjo. Savaitėmis ieškojo, ką padarė ne taip, kaltino save, bet galiausiai nustojo galvot pradėjo tiesiog gyventi. Vaikai, anūkė, būrelis bibliotekoje, kartą metuose Anykščiai ir Vitalija.
Kartais gerai, kartais… kitaip, sumurmėjo Virginija.
Jis linktelėjo, nebespaudė ir tame buvo saldi atgaiva.
***
Virginija grįžo namo, į Kauną, galvodama, kad tai buvo laiminga atsitiktinumo akimirka. Susitiko seni kursiokai, pasikalbėjo, išsiskyrė.
Tačiau po savaitės Algirdas surado ją per Vitaliją, parašė Sveika. Kaip kelionė? Taip gimė keistas susirašinėjimas: iš pradžių retas, paskui kasdienis. Virginija pati nustebo, kaip laukia jo žinučių.
Jis rašė paprastai apie Anykščius, restauravimo darbus, apie lietingas popietes ir knygų kvapą savo mažame namelyje. Kartais atsiųsdavo nuotraukų: balta bažnyčia sniege, katė ant palangės, stiklinė šaltalankių arbatos mediniame namelyje.
Giedrė sukluso po mėnesio.
Mama, tu nuolat telefone.
Skaitau.
Tu visada sakei, kad nuo telefono akys genda.
Reiškia, klydau.
Giedrė keistai pasižiūrėjo, bet neklausinėjo.
Balandį Algirdas pasiūlė apsilankyti Kaune Reikia užsukti į restauravimo dirbtuves, gal susitiktume?
Virginija šypsodamasi atsakė Atvažiuok. Susitiko prie Nemuno krantinės, ten, kur santaka. Vėjas buvo šaltas kaip senovinė pasaka, bet šviesa tiršta ir pavasariška. Virginija vilkėjo pilką naujesnį paltą retai džiaugsmą duodavusi šventė.
Jis laukė, rankas laikė kišenėse, kaip tada turguje.
Labas, tarė jis.
Labas.
Eidami krantine kalbėjo apie restauravimą, apie jos būrelį bibliotekoje. Papasakojo, kaip vienas aštuonmetis parašė rašinį, kad knyga yra langas, tik žiūri ne į išorę, o vidun. Algirdas stabtelėjo.
Tiksliai pasakyta. Aštuoneri?
Aštuoneri.
Mokėti taip matyti pasaulį retai tenka.
Kodėl taip manai? paklausė Virginija. Juk nemačiau pamokose.
Pats pasakoji, kaip apie tai, kas svarbu.
Vėliau sėdėjo kavinėje, gėrė kavą, ir kažkur už visko slypėjo nujautimas, lyg tai būtų ne pokalbis, o pokalbio sapnas: niekas nieko nenusprendžia, niekas nieko nelemia.
Išeidamas jis pasakė:
Norėčiau dar kartą atvažiuoti. Jei galima.
Galima, atsakė Virginija.
***
Giedrė sužinojo apie viską gegužę. Ne todėl, kad mama papasakojo o todėl, kad paskambino ne laiku, o Virginija neatsiliepė. Kai perskambino, buvo susimąsčiusi Giedrė pajuto atspalvį.
Kur buvai?
Vaikščiojau.
Viena?
Trumputė pauzė Giedrė supranta pauzes.
Ne.
Po to pokalbis tapo aštresnis.
Kas jis? Giedrė tiesmuka.
Kursiokas. Sakiau, kad sutikau Anykščiuose.
Sakai, kažkokį pažįstamą Giedrė pabrėžė ironiją.
Taip.
Mama, tau…
Žinau, kiek man metų.
Tyla.
Kas čia per nesąmonė? Tiesiog pasivaikščiojimai?
Kol kas tik tiek.
Kol kas, pakartojo Giedrė.
Virginija nieko neaiškino. Kai kurie dalykai tiesiog nepasakojami.
Sūnus Tomas kitaip reagavo. Gyveno Vilniuje su šeima, skambino kas porą savaičių. Kai Virginija paminėjo Algirdą, tiesiog paklausė:
Jis normalus?
Normalus, atsakė Virginija.
Tai gerai, lyg nutarė Tomas.
Praėjo vasara, sapno ritmas keistas: Algirdas atvažiuodavo į Kauną, Virginija važiuodavo į Anykščius. Klaidžiojo po turgelius, muziejus, ragavo obuolių pyragą mažose kavinėse. Kartą Algirdas parodė dirbtuves mažos, pilnos aliejaus kvapo ir senų grindų girgždesio. Išilgai sienų tamsūs, vos įžiūrimi paveikslai, šalia jau restauruoti.
Nebijai imti senų daiktų, paveikslų į rankas? paklausė Virginija.
Priešingai. Smagu žinoti, kad buvo prieš mane ir bus po manęs.
Ar tiki…?
Jis susimąstė.
Nežinau, kaip tai pavadinti. Jaučiu, kad svarbu ne todėl, kad kas įsakė.
Vakarais gėrė arbatą, Virginija galvojo, kad seniai nebuvo tokia rami. Ne todėl, kad nebūtų problemų jų buvo. Giedrė, kai mama išvykdavo pas Algirdą, ilgai neskambindavo tyla tapo demonstratyvi. O anūkė Eglė, aštuonerių, kartą paklausė: Močiute, tu grįši? ir tąkart Virginijos širdyje kažkas perėjo, prabudo senas, keistas kaltės adatos jausmas.
Bet dabar, šioje virtuvėje, jis tapo tylesnis.
Ar galvojai apie persikėlimą? paklausė Algirdas staiga.
Virginija žvilgtelėjo:
Kur persikelti?
Čia. Į Anykščius. Arba šiaip tiesiog persikelti.
Jis kalbėjo labai atsargiai.
Tu man dabar…?
Nekalbu konkrečiai. Tik klausiu, ar kada nors galvojai.
Virginija nutilo.
Ne, pagaliau tarė. Galvojau kartą seniai. Dabar… atrodo, neįmanoma.
Kodėl neįmanoma?
Vaikai. Anūkai. Būrelis, butas, viskas čia.
O vaikai suaugę.
Bet tai nieko nekeičia.
Jis linktelėjo:
Tu teisi. Tiesiog klausiausi savęs.
Tas klausimas ilgam liko viduje.
***
Rugpjūtį Giedrė atvažiavo į Kauną, netikėtai, su mažyte kelionine taše ir įkyriai užčiauptom lūpom.
Gėrė arbatą. Giedrė žiūrėjo pro langą.
Tu čia rimtai?
Ką turi galvoje?
Algirdą. Ar visą šitą?
Nežinau, atvirai pasakė Virginija.
Mama, tau neatrodo… keista? Mūsų šeimos amžiuje?
Kuriam amžiuje tavo ar mano?
Tavo. Mūsų. Tėvas juk vis dar gyvas.
Bet tėvas su kita gyvena devynerius metus.
Tai nesvarbu vis tiek buvot susituokę trisdešimt metų.
Tai daug ką keičia, ramiai tarė Virginija.
Giedrė padėjo puodelį.
Pagalvojai, ką pasakysi Eglei? Ji supras.
Jai aštuoneri.
Būtent supras viską.
Ji supras, ką mes paaiškinsim.
O ką paaiškinsim?
Virginija žiūrėjo į dukterį. Giedrė buvo tokia, kaip tėvas ta pati tiesi burnos linija. Vaikystėje tai glostė. Dabar Virginija tame panašume matė kažką nauja.
Paaiškinsime, kad močiutė susipažino su geru žmogumi. To gana.
O toliau?
O tada žiūrėsim.
Žiūrėsim. Giedrė atsistojo, atsistojo prie lango. Tu visada taip sakai, kai nenori kalbėti.
Ne, atkirto Virginija. Sakau žiūrėsim, kai iš tikrųjų nežinau, kas laukia. Tai nuoširdu.
Giedrė ilgai tylėjo. Tada nuleido balsą, lyg be priekaišto:
Bijau, kad pasigailėsi.
Galiu pasigailėti ir to, ko nedarau.
Dukra apsisuko:
Tai filosofija. Filosofija man nepadeda.
Man irgi kartais, šyptelėjo Virginija. Bet su ja tenka gyventi.
Vakare Giedrė išvažiavo. Abi stipriai apsikabino. Virginija pajuto, kaip tame apkabinime slypi ir šiluma, ir įtampa tarsi abi laikytų kažką trapų ir bijotų paleisti.
***
Rugsėjis atėjo staigus ir ledinis. Būrelis bibliotekoje tapo Virginijai dienos santiaka. Vaikai lankydavo antradieniais ir penktadieniais: skaitydavo, piešdavo ir improvizuodavo scenas. Mažas, pilnas knygų kambarys, apstatytas čiužiniais ir senomis pagalvėlėmis.
Bibliotekos vedėja, Tamara Sinickienė, šešiasdešimt penkerių, žinojo apie Algirdą. Ne todėl, kad Virginija pasakė, o todėl, kad Virginija tapo kitokia. Daugiau galvojo apie save. Ne egoistiškai tiesiog kitaip.
Tau kažkas vyksta, vieną dieną pastebėjo Tamara, kaip faktą.
Vyksta, nusišypsojo Virginija.
Geras dalykas?
Pati dar nežinau.
Svarbu, kad bent kas nors vyksta, sumurmėjo Tamara. Nes mudvi tarsi upės: teka, tik nesupranta kur.
Virginija nusijuokė.
Rugsėjį Algirdas pasiūlė važiuoti kartu į Klaipėdą ten vyko rankraščių paroda. Sutarė dėl atskirų kambarių, kartu vaikščiojo muziejuose, vakarais tuščio miesto gatvėmis. Vieną vakarą restorane Algirdas tyliai tarė:
Noriu, kad žinotum.
Ką?
Neskubėsiu. Nespaudžiu. Jei jautiesi kitaip tai tavo teisė.
Virginija žiūrėjo į jį.
Suprantu.
Noriu, kad tikrai taip suprastum. Man šešiasdešimt trys, aš ne paauglys, kuris veržiasi, o nusivilia, jei neišeina. Tiesiog… gera, kad esi.
Ji tylėjo ilgai. Anapus lango blizgėjo Nemuno tamsuma.
Sunku priimti, galiausiai šyptelėjo.
Kodėl?
Esu įpratusi, kad žodžiai visada reiškia kažką daugiau lūkestį, sąlygą.
Čia nėra sąlygų.
Žinau. Bet pripratau kitaip.
Jis linktelėjo. Vėliau vynu užpilta šiluma išsklaidė likusį šaltį. Eidami krantine, nedrįso laikyti vienas kito už rankos bet šalia.
***
Spalis atnešė pokalbį, kurio Virginija laukė ir bijojo.
Ji pati paskambino. Nespėjo Giedrė nieko paklausti, kai tvirtai pranešė:
Noriu tau pasakyti. Algirdas pasiūlė man persikelti į Anykščius. Galvoju apie tai.
Ilga tyla.
Tu rimtai.
Taip.
Jūs pažįstate vienas kitą septynis mėnesius.
Aštuonis.
Mama! Oi, mama, aštuoni mėnesiai! Supranti, ką tai reiškia?
Suprantu. Tai aštuoni mėnesiai.
Tai niekis! Tu nieko apie jį nežinai!
Pakanka žinoti.
Ką žinai? Kad jis tau… patinka? Viskas pasikeičia, mama! Visi keičiasi!
Giedre.
Ką?
Tavo tėvas irgi pasikeitė. Gyvenom trisdešimt metų.
Tyla.
Tai nesąžininga, pagaliau tyliai pasakė Giedrė.
Nebūti sąžininga nenoriu. Noriu būti sąžininga su tavim ir su savimi.
Po šio pokalbio, paskambino Tomas.
Mama, tikrai nori išsikelti?
Galvoju apie tai.
Sąlygos ten kokios? Jis gerai?
Tvarkingas žmogus, dirba, mažas, bet tvarkingas namas.
Butą parduosi?
Ne. Išnuomosiu.
O jei reiks grįžti?
Tomai…
Ką Tomai? Klausiu rimtai.
Jei reiks grįšiu. Bet dabar noriu pabandyti be o jei…
Pauzė.
Gerai, atsakė sūnus. Tik skambink dažniau.
Būtinai.
Tą vakarą, sėdėdama prie lango ir stebėdama lietų, Virginija suprato: pirmąkart gyvenime priima sprendimą, kuris visiškai jos. Ne todėl, kad kažkas paliko. Ne todėl, kad aplinkybės. Tiesiog nes nori.
Keistas jausmas. Beveik svetimas.
Ji parašė Algirdui: Dar svarstau. Duok laiko.
Jis atsakė: Kiek reikia tiek ir imk.
***
Vitalija savaitėmis laikė neutralitetą. Nesiūlė, nekalbėjo, tik paklausdavo, kaip sekasi, pasakojo apie galop įsigytą ožką:
Kaip pavadinai? juokdamasi paklausė Virginija.
Pranė.
Rimtai?
Kodėl gi ne. Ji rimta, tai ir vardas rimtas.
Vitalija, tu nenuspėjama.
Gerai ar blogai?
Tik gerai, atsakė Virginija, be abejonės.
Po ilgesnės pauzės Vitalija pasakė:
O galvok: jei tau būtų trisdešimt, ar taip ilgai svarstytum?
Ką bendro turi amžius?
Gal nieko. O gal viską. Su amžiumi daugėja svėrimo, kartais išmintis, kartais tik baimė.
Tu ne ką prastesnė filosofė už Tamarą.
Čia komplimentas?
Faktas.
Virginija pakabino ragelį ir pagalvojo: šita baimė ne apie Algirdą. Apie ją pačią.
Visą gyvenimą buvo kieno nors žmona, mama, mokytoja. O kai tie vaidmenys tapo antri, treti, kažkaip unclear kas liko, jei viską nuimi. Būrelis bibliotekoje pirmas savarankiškas pasirinkimas po ilgų metų.
O dabar štai šitas.
***
Spalio pabaigoje sapniška staigmena: paskambino buvusi anyta, Dominyka Samuolienė, aštuoniasdešimt dvejų, viena gyvenanti Šilainiuose. Virginija ją retkarčiais lankydavo.
Giedrė pasakojo, be įžangų pratarė Dominyka.
Ką?
Apie tavo pažįstamą. Ir kad gal išvažiuosi.
Virginija tylėjo.
Ir ką galvojate?
Manau, kad nusipelnei, ramiai. Sūnus tavęs nevertino. Mačiau anksčiau, bet nesakiau. Dabar galiu.
Dominyka…
Nekalbink. Aš jau tokioj amžiaus sakau, ką noriu. Važiuok, jei nori. Anūkai neišnyks. Giedrė bijo prarasti, bet čia ne tavo misija būti, kur tavęs nemato.
Matyt mato.
Kaip močiutę. Kaip mamą. Kaip tą, kuri visada yra. O kaip žmogų?
Virginija tylėjo.
Štai, padarė išvadą Dominyka. Važiuok. Skambink man lauksiu.
Po to Virginija ilgai stovėjo prie lango. Lankstosi medžių šakos, ruduo išnešioja lapus.
Ji galvojo, kaip žmonės mato skirtingus žmogaus veidus: Giedrė mato motiną, Tomas žmogų, kuriam reikia buities patikimumo, Tamara kolegę. Dominyka, netikėtai, žmogų kaip žmogų. O Algirdas? Ką jis mato?
Ji nežinojo. Tik jautė: mato būtent ją, be vaidmenų, be istorijos.
***
Lapkritis atnešė pirmą sniegą ir keistą pokalbį su Egle.
Anūkė paskambino pati tai reta. Paprastai Giedrė padarydavo triuką ir palikdavo ją pabaigai. Bet šį sykį sekmadienio rytą nepažįstamas numeris.
Močiute, čia aš.
Egle? Iš kur skambini?
Iš mamos planšetės. Močiute, tu išvažiuosi?
Virginija prisėdo.
Girdėjai, ką šneka suaugę?
Biškį. Mama kalbėjo su Tomu. Tai tu išvažiuosi?
Dar nežinau, Eglute.
O jei išvažiuosi aplankysi mus?
Žinoma.
Pažadi?
Pažadu.
Tyla. Po to Eglė tarė:
Močiute, ten gražu?
Kur?
Už kur gal išvažiuosi.
Labai gražu. Baltos bažnyčios, sniegas. Ir upė.
Kaip pas mus?
Biški kitokia. Mažesnė.
Aišku. Pauzė. Močiute?
Taip.
Mama bijo, kad tu ten susirgsi ir mes nespėsim…
Virginijos širdis stipriai sumušė.
Pasakyk mamai, kad jaučiuosi sveika ir ruošiuosi tokia likti.
Ji žino, tik bijo.
Žinau, kad bijo. Aš irgi kartais bijau.
Ko?
Virginija pagalvojo.
Daug ko. Bet visi bijo normalu.
Buvai sakius, kad drąsūs irgi bijo, tik daro.
Sakiau. Atmenei.
Aš viską atsimenu, išdidžiai. Einu, mama pastebės.
Egle.
Ką?
Myliu tave.
Ir aš tave. Iki.
***
Lapkričio viduryje Virginija išvyko į Anykščius ne savaitgaliui, o visai savaitei. Susidėjo daiktus, pas Tamarą pasiėmė atostogų, draugę paprašė prižiūrėti pašto dėžutę.
Algirdas pasitiko geležinkelio stotyje. Važiavo jo automobiliu per apsnigtus laukus. Pro langą Virginija stebėjo tos pačios kelio linijos vingį kaip kažkas susijungė.
Šią savaitę jie gyveno kartu: gėrė kavą mažytėje virtuvėje rytais, vakarais ruošė vakarienę, tvarkydami virtuvę tyliai dainuodavo. Sniegas krito horizontaliai kaip vėjyje sapne.
Vieną vakarą Virginija paklausė:
Tau ne per ankšta dviese?
Kaip suprasti?
Gyventi dviese. Juk vienas aštuonerius metus.
Jis pagalvojo.
Man buvo ankšta, kai gyvenau ne taip, kaip noriu. Čia kas kita.
Kaip gyvenai ne taip, kaip norėjai?
Ilgai dirbau statyboje. Reikėjo pinigų. Paskui perlipau save. Pradėjau mokytis restauravimo. Visi sakė, kvailystė.
O tu?
Nuėjau. Žmona Jūratė palaikė. Išvis buvo palaikantis žmogus.
Papasakok apie ją, paprašė Virginija.
Ji buvo rami. Be triukšmo. Įėjus į kambarį iškart nurimdavo aplinka.
Ilgiesi jos.
Taip, paprastai. Ilgiuosi. Bet tai nereiškia, kad negaliu… kitaip. Supranti?
Suprantu.
Tau irgi taip?
Virginija prisiminė Mindaugą kitoks ilgesys: daugiau nerimo nei ramybės. Ilgėjosi, ko galbūt ir nebuvo.
Kitaip, pasakė. Bet irgi suprantu.
Tylėjo. Tyla buvo šilta.
***
Penktą dieną paskambino Giedrė.
Virginija išėjo į kiemą. Sniegas jau nustojo, dangus vėlai mėlynas.
Tu ten? paklausė Giedrė.
Ten.
Ilgai?
Iki sekmadienio.
Mama, leisk paklausti. Atvirai.
Klausk.
Ką bandai pasiekti? Įrodyti ką? Sau? Mums?
Virginija žiūrėjo į mėnulį sopra pušų.
Ne įrodyti.
Tai ką?
Tik… gyventi… kitaip nei iki šiol.
O ar blogai gyvenai anksčiau?
Neblogai. Tik ne visai taip, kaip noriu.
Ko tau trūko?
Virginija ilgai mąstė ko.
Savęs, galop pasakė.
Savęs? Kaip tai?
Tiesiog.
Ilgai tylėjo.
Būsi laiminga? paklausė Giedrė be ironijos.
Nežinau, atsakė Virginija. Bet noriu pabandyti.
Gerai, pasakė Giedrė. Gerai.
Tai nebuvo pritarimas. Bet ir ne karas.
***
Sekmadienį, prieš pat išvykstant, Algirdas paklausė:
Nusprendei?
Beveik.
Beveik tai ką reiškia?
Kad dar reikia trupučio laiko.
Jis linktelėjo.
Bijai suklysti?
Taip.
Pasakysiu tau vieną dalyką.
Ką?
Klaidų būna dviejų rūšių: padarai ir supranti ne tavo. Arba nepadarai ir niekad nesužinai. Man antrasis blogiau.
Virginija žiūrėjo į jį.
Specialiai taip kalbi?
Ne specialiai. Kažkaip gaunasi.
Ji grįžo į Kauną. Butas pasitiko pažįstama tyla, sienų kvapu. Atsidariusi knygą, kurią prieš kelionę buvo palikus ant stalo, perskaitė sakinį: žmogus neša vienatvę kaip faktą ne nuosprendį, su juo galima pasielgti skirtingai.
Uždariusi knygą atsidarė telefoną ir parašė: Atvažiuosiu sausį. Ilgesniam laikui. Žiūrėsim.
Atsakymas buvo trumpas: Laukiu.
***
Gruodis praėjo tarsi tarp nei ramuma, nei nerimas, kažkas tarpinio. Virginija vedė būrelį, lankė Dominyką Samuolienę, užsiėmė buto nuoma.
Giedrė paskambino mėnesio pradžioje:
Dar nepersigalvojai?
Ne.
Butą išnuomosi?
Taip. Brokeris jau ieško variantų.
Supratau. Pauzė. Mama, galiu paklaust?
Klausk, žinoma.
Gal visa tai… gal tiesiog atrodo, kad nauja geriau, o paskui
Giedre.
Ką?
Man šešiasdešimt vieneri. Aš ne jauniklė. Gerai žinau skirtumą.
Tai nuo iliuzijų nesaugo.
Sumažina jas.
O jei paaiškės, kad jis… kitoks?
O jei visada. Kai tu tekėjai, irgi nežinojai.
Man buvo dvidešimt septyneri.
Ir kas?
Tyla.
Gerai, galiausiai švystelėjo Giedrė. Padėsiu susikrauti daiktus?
Tikrai norėčiau.
Ilga pauzė.
Padėsiu, patvirtino Giedrė.
***
Naujus metus Virginija sutiko pas Giedrę kartu su Egle, žentu ir atvykusiu Tomu su šeima. Prie stalo buvo triukšminga, visur lakstė vaikai, Eglė sėdo šalia ir pusbalsiu bėrė apie kiekvieną patiekalą:
Šitą salotą mama pati padarė. O šitą pirkom, bet mama sakė, kad pati padarė.
Neturi taip informuoti žmonių…
Nesku informacijos sakau tiesą.
Prieš vidurnaktį, kai vaikai jau snūduriavo ant sofos, o suaugę ramiai gurkšnojo, Giedrė tarstelėjo:
Mama išvažiuoja į Anykščius. Sausį.
Tai nuskambėjo neutraliai kaip informacija.
Tomas pasitikslino:
Ilgam?
Žiūrėsim, atsakė Virginija.
Eglė pražiūrėjo akis:
Močiute, tu važiuoji?
Važiuoju, Egle.
Pažadėjai atvažiuoti.
Pažadėjau.
Gerai, sumurmėjo Eglė ir užmigo.
Virginija žiūrėjo į ją ir galvojo: štai gyvenimas. Miegantis vaikas. Suaugę vaikai. Senas neišmestas fotelis. Ir kažkur kitame mieste žmogus, kuris parašė lauksiu.
***
Sausio penkioliktą paskambino Tamara:
Tamara, išeinu iš būrelio.
Kada?
Nuo vasario. Duosiu laiko rasti pamainą.
Išvažiuoji?
Taip.
Kur?
Į Anykščius.
Aha. Pauzė. Pas jį?
Pas jį. Ir pas save.
Gražiai pasakyta, pasidžiaugė Tamara. Rasim, kas pakeis. Sunku bus, bet rasim. Sėkmės tau, Virginija. Tikros.
Per paskutinę būrelio dieną vaikai padovanojo didelę kolektyvinę atvirutę. Aštuonmečio berniuko pieštas langas su užuolaidomis, po juo parašyta: Kad žiūrėtumėm vidun.
Virginija išsaugojo atvirutę.
***
Sausio dvidešimt trečią atvyko į Anykščius. Algirdas padėjo užnešti lagaminą, pastatė jį mažoje kambario kertelėje, ant palangės laukė gėlė žydintis pelargonijos vazonas.
Iš kur?
Nusipirkau. Galvoju, gėlė čia reikia.
Gerai galvoji.
Išėjo prie lango. Sodas sniege, tylus, baltas. Tvora, už jos kažkieno kiemas, stogai.
Na, kaip? paklausė Algirdas.
Nežinau dar. Paklausk po mėnesio.
Paklausiu.
Algirdai.
Hmm?
Ačiū, kad niekur neskubėjai.
Jis tyliai:
O ačiū, kad atvykai.
***
Trys mėnesiai. Virginija pratinosi lėtai. Anykščiai mažas miestas, ta ramybė ir buvo lengva, ir sunku. Visi žinojo ją kaip tą naują, žvilgsniai smalsūs, bet vesdami pro šalį, pagarbūs.
Per Vitaliją susipažino su keliomis moterimis, iš jų Nida Stankevičiene, kuri pakvietė padėt literatūros klube kultūros centre. Nedidelis ratas apie dešimt žmonių, skaitė, diskutavo.
Nežinau, ar sugebėsiu, dvejojo Virginija.
O ką čia sugebėt? numojo Nida. Ateik, jei patiks liksi. Nepatiks nueisi.
Virginija atėjo. Patiko.
Su Giedre kalbėdavo kas savaitę. Iš pradžių: kaip tu?; vėliau prisidėjo kaip jis? kaip klubas? ką skaitai?. Prisijaukinta naujovė.
Eglė parašė laišką tikrą, popierinį, su pašto ženklu. Dvi bažnyčios ir upė. Močiute, atvažiuosim atostogų. Mama sakė, per pavasario atostogas. P. S.: Pranė ta ožka? Vitalija sakė…
Virginija taip pat atrašė laišku.
***
Balandžio vakarą Giedrė visgi atvyko be Eglės, viena, vienai dienai.
Įėjusi apžiūrėjo: medinės grindys, pelargonija, stalo dulkės. Algirdas pasiūlė arbatos ir pasitraukė į dirbtuves.
Sėdėjo dviese.
Čia gerai, tyliai pasakė Giedrė, lyg nustebusi.
Taip.
Maža.
Užtat ramu.
Nepasiilgsti Kauno?
Ilgiuosi. Jūsų ilgiuosi. Ir bibliotekos, Nemuno.
Ir vis tiek?
Ir vis tiek.
Giedrė sukiojo puodelį delne.
Jis geras žmogus? paklausė, be paslėptų minčių.
Taip.
Tu laiminga?
Virginija neskubėjo:
Nežinau, ar tai vadinama laime. Bet man gera. Tikrai gera.
Giedrė linktelėjo.
Gerai.
Gerai ką reiškia?
Tiesiog gerai. Pakėlė akis. Aš vis tiek bijau. Už tave. Ir bijosiu gal visada.
Suprantu.
Bet stengiuosi. Suprasti.
To užtenka.
Kalbėjo apie Eglę, darbą, kad žentas nori naujos mašinos. Paprastas pokalbis, be užuominų.
Giedrei išvykstant, Virginija ją palydėjo.
Balandžio oras drumsčiamas žemės kvapo, šlapias, minkštas. Medžių pumpurai rausvi, permatomi.
Mama? prie vartų Giedrė.
Taip?
Nesuvoksiu to iki galo. Gal niekada.
Žinau.
Bet noriu, kad žinotum.
Ką?
Giedrė nutilo, pažiūrėjo tomis tėvo akimis:
Tu visada buvai šalia. Pripratau, kad esi, kad atsiliepsi.
Visada atsiliepiu.
Žinau. Tik dabar atstumas kitoks. Reiks priprasti.
Priprasi.
Manai?
Virginija stebėjo: tiesus laikysenos kampas kaip tėvo, veidas pažįstamas nuo pat dienos, kai pirmąkart sūpavo tą naujagimį.
Manau, tyliai tarė Virginija. Tu stipri.
Ne tokia kaip tu.
Toki pati.
Giedrė nusišypsojo, stipriai apkabino. Po kurio laiko nusigręžė, pasiėmė kelioninę tašę.
Paskambinsiu, kai grįšiu.
Lauksiu.
Giedrė nuėjo gatve. Virginija pažiūrėjo iš paskos nugara tiesi, žingsnis greitas. Kažkas nuo tėvo laikysenos.
Giedrė atsisuko.
Mama! sušuko nuo vidurio gatvės.
Ką?
Gėlė ant tavo palangės žydi. Mačiau.
Žydi, atsakė Virginija.
Gerai, pasakė Giedrė.
Ir nuėjo.
***
Virginija grįžo į namus. Algirdas jau virtuvėje, šildo sriubą. Ji sustojo prie lango Giedrės jau nesimatė, tik seniūnė vilkdama maišą.
Pelargonija žydėjo smulkiai rausvai.
Viskas gerai? paklausė Algirdas.
Viskas gerai.
Po trumpos tylos pridūrė:
Ji gera. Tiesiog bijo.
Suprantama. Ir jai nelengva.
Taip.
Nuo lango pasitraukė, padėjo lėkštes ant stalo. Paprasta, sava, per tris mėnesius tapo.
Algirdai?
Na?
Kaip manai, ar tai teisinga? Ką padariau?
Jis nusižvelgęs atsakė:
O tu pati kaip manai?
Virginija nutilo.
Manau, kad tik dabar viskas visiškai mano.
Tai va, pasakė jis.
Sėdo valgyt. Už lango balandžio Anykščiai tyli, balti nuo paskutinio sniego, bet pro jį jau raibuliuoja žalia.
Virginija stebėjo: štai. Ne laimė kaip žodis, ne sprendimas kaip rezultatas. Tiesiog pietūs. Tiesiog langas. Tiesiog žmogus priešais.
Ar to pakaks? Nežinojo.
Bet sriuba buvo karšta. Gėlė žydėjo. Ir kažkur rankinėje laiškas nuo berniuko su langu kad žiūrėtumėm vidun.
***
Vakare paskambino Eglė.
Močiute, Giedrė sakė, kad buvo pas tave.
Taip, buvo.
Kaip jūs?
Gerai pasikalbėjome.
Ji neverkė?
Ne. Kodėl klausi?
Kartais verkia, kai galvoja, kad aš negirdžiu. Dėl tavęs.
Virginija užsimerkė trumpam.
Egle…
Ką?
Pasakyk mamai, kad netrukus atvažiuosiu aplankyti. Visai netrukus.
Gerai. Močiute?
Taip.
Jau pas jus pavasaris?
Beveik. Dar šiek tiek sniego.
O pas mus tikra šiluma! Nuostabu viena šalis, o gamta kitokia.
Taip. Normalu.
Močiute, ar pasiilgsti mūsų?
Virginija pažvelgė į langą. Temsta. Pirmos žvaigždės.
Labai, tarė. Visada.
Gerai, paskambėjo Eglės balsas. Svarbu, kad pasiilgsti.
Manai?
Taip. Jei pasiilgsti reiškia, myli.
Virginija neturėjo ką atsakyti.
Iki, močiute.
Iki, Egle.
Ji padėjo telefoną. Algirdas tyliai niūniavo, plaudamas lėkštes. Rausva pelargonija šnarėjo palangėje, o lauke kieme lojanti šuo tapo šios keistos ramybės dalimi.
Virginija sėdėjo ir galvojo: Eglė teisi. Jei ilgiesi reiškia myli. Ir atvirkščiai. Mylėti reikšti ilgėtis. Reiškia, yra, ką ilgtis.
Galbūt tai ir yra gyvenimas. Ne pilnas, ne tobulas, ne toks kaip knygose. Tiesiog su atstumais ir artumu, teisingais ar klaidingais sprendimais, kurie galiausiai tampa tiesiog savais.
Ji atsistojo ir nuėjo padėti plauti indų.
