Alvydas pirmą kartą pavadino mane „nepatogia" prie savo sūnaus krikštynų stalo, kai aš dar net nebuvau atsisėdusi. Antrą kartą — per Kūčias, kai pareiškė svečiams, kad „vaikų priežiūra tikrai nėra bendrovės valdymas, nereikia lyginti". O trečią kartą, praėjusį šeštadienį, Žvėryno restorane „Pas Tėvą", kai jo motina Gražina Vasiliauskienė grakščiai pastūmė koją taip, kad mano kėdė atšoko atgal, ir aš nugriuvau ant parketo tiesiai priešais dvidešimt žmonių.
Lėkštė su salotomis apsivertė. Padažas nutekėjo per visą mano tamsiai mėlyną suknelę, kurią specialiai pirkau šiai vakarienei — šešerių metų mūsų vedybinio gyvenimo sukakčiai. Veidas gėlė, atsitrenkęs į stalo kraštą. Salėje akimirką pasidarė taip klausu, kad girdėjau, kaip fone groja pianinas restorano kampe.
Gražina nepasikeitė veidu. Ji neatsiprašė, nesijaudino. Lėtai pakėlė taurę su vynu ir pasakė:
— Eglute, metas pagaliau pasimokyti grakštumo. Čia ne ta vieta, kur tu augai.
Lapo salotos gniūžtelė įsipynė man į plaukus. Mano vyras Alvydas prunkštelėjo. Ne tas nejaukus juokas, kai žmogus bando sušvelninti situaciją. Jis atsilošė kėdėje, prisidengė šypseną servetėle ir žiūrėjo, kaip į vakaro pramogą.
Teta Janina sušnibždėjo, kad tikriausiai tai atsitiktinumas, bet net nepasikėlė iš vietos. Jaunesnis pusbrolis trumpam pakėlė telefoną, matyt, norėjo nufotografuoti, bet, susidūręs su manimi akimis, nuleido.
Aš atsirėmiau delnais į grindis ir lėtai atsistojau. Nė žodžio nepasakiau.
— Tu visada buvai kiek nerangi, mieloji, — maloniai pridūrė Gražina. — Todėl ir nuolat sakau Alvydui, kad tave reikia labiau prižiūrėti.
Alvydas nusišluostė ašarą nuo juoko.
— Egle, nedaryk iš musės dramblio. Mama tiesiog pasilinksmino.
Aš įsižiūrėjau į jį ilgai, be žodžio. Tas pats vyras, kuris rytą, eidamas į darbą, pabučiavo mane į kaktą. Tas pats, kuris stovėjo priešais mane prieš šešerius metus Vilniaus rotušėje, kai davėme priesaiką, ir sakė, kad niekas — net jo paties šeima — niekada manęs nepažemins.
Tas pats vyras, kuris paskutinius vienuolika mėnesių ramiausiai naudojosi mano pasitikėjimu, mano vardu ir viskuo, ką aš uždirbau, manydamas, kad niekas niekada nesužinos.
Aš dirbu finansų analitike vienoje didesnėje Vilniaus auditorinėje bendrovėje — tuo užsiimu jau devynerius metus. Prieš pusantrų metų Alvydas paprašė manęs padėti „greitam projektui" — naujai kelionių agentūrai, kurią jis atidarė su motinos pinigais Žirmūnuose. Reikėjo tik mano parašo, kad firma galėtų greičiau gauti kreditą banke, ir prieigos prie mano profesinio sąskaitų valdymo portalo „patvirtinti kelis mokėjimus kol jis moko naują buhalterę". Aš juo patikėjau be svarstymų. Pasirašiau. Daviau prieigą.
Po trijų mėnesių aš, grynai iš profesinio įpročio, atidariau ataskaitas patikrinti. Ir radau, kad per devynis mėnesius iš bendrovės sąskaitos nutekėjo trisdešimt aštuoni tūkstančiai eurų — pervesti į asmeninę Gražinos sąskaitą kaip „konsultacinės paslaugos", kurių ji nei teikė, nei galėjo teikti, nes pati nebuvo įmonės darbuotoja. Dokumentus, kurie turėjo pagrįsti šiuos mokėjimus, pasirašiau aš — tiksliau, mano elektroninis parašas, kurį Alvydas naudojo be manęs klausdamas, pasinaudojęs mano portalo prieiga, kurią aš jam daviau iš geros valios.
Jei mokesčių inspekcija ar bankas kada nors patikrintų šią schemą — atsakomybė kristų ant manęs. Mano vardas. Mano parašas. Mano karjera.
Aš nesikėliau triukšmo iš karto. Tris mėnesius slapčia rinkau viską, kas reikalinga: banko išrašus, elektroninius laiškus, kuriuose Alvydas prašė manęs „tik pasirašyti, nesigilint", pokalbių su buhaltere įrašus, kuriuose minimas „mamos atlyginimas". Nuvežiau visa tai pas advokatą ir pas mokesčių konsultantę, kuri padėjo surašyti oficialų pranešimą Valstybinei mokesčių inspekcijai apie galimą sukčiavimą ir neteisėtą dokumentų naudojimą.
Vakarienė „Pas Tėvą" buvo jubiliejinė — mūsų šešerių metų sukaktis, kurią Gražina primygtinai reikalavo švęsti „visai šeimai". Aš žinojau, kad patikrinimas iš mokesčių inspekcijos jau suplanuotas tai savaitei. Tiesiog nežinojau, kad jis atvyks tiesiai į restoraną.
Kai nugriuvau nuo stalo ir atsistojau, ištraukiau telefoną iš rankinės padažo dryžiuota suknele ir, įsmeigusi akis į Alvydą, ištariau taip, kad jis vienas išgirstų:
— Viskas paruošta.
Jo veidas per vakarą pasikeitė pirmą kartą.
Po dviejų minučių prie staliuko priėjo trys žmonės — vyresnioji inspektorė su aplanku ir dviem kolegomis. Jie paprašė Alvydo ir Gražinos eiti pasikalbėti atskirai, nurodė, kad gavo pranešimą dėl galimo mokestinio sukčiavimo, susijusio su UAB „Kelionių erdvė" ir asmens duomenų bei elektroninio parašo panaudojimu be jo turėtojo sutikimo.
Gražina pašoko iš kėdės, tarsi padažas dabar buvo užpylęs ją. Ji bandė kalbėti ramiu balsu, aiškinti, kad tai „nesusipratimas", bet inspektorė pertraukė:
— Mums reikės pažiūrėti dokumentus. Čia ar inspekcijoje — kaip jums patogiau.
Alvydas sėdėjo nebylus. Tas pats juokas, kuris dar prieš penkias minutes skambėjo per salę, dingo be pėdsako. Giminaičiai, kurie ką tik tylėjo, žiūrėdami kaip aš griuvu, dabar žiūrėjo kaip griūva jis.
Aš nelikau sėdėti tarp jų. Pasiėmiau rankinę, kurioje jau buvo paruoštas antspauduotas vokas su advokatės sudarytu skyrybų pareiškimu ir atskiro turto apsaugos prašymu — paprašiau advokatę paruošti jį iš anksto, kai supratau, kad vakarienė bus paskutinė proga. Padaviau voką Alvydui tiesiai į rankas, priešais visus.
— Čia skyrybų dokumentai. Advokatė jau viską paruošė, teismo posėdis — po trijų savaičių. Ir dar — nuo rytojaus aš uždarau bendrą sąskaitą, kurią kažkada atidarėme „būsto remontui". Tie pinigai — mano uždirbti, ne jūsų šeimos.
Gražina norėjo kažką sakyti, bet inspektorė jau vedė ją link išėjimo, prašydama paimti dokumentus ir telefoną. Alvydas stovėjo su voku rankose, tarp padažo dėmių ant parketo ir savo motinos, kuri dabar jau nebejuokavo apie grakštumą.
Aš išėjau iš restorano be skubėjimo, atsitiesusi, su salotų lapu plaukuose, kurio net nesistengiau nusivalyti. Automobilyje, prieš užvedant variklį, paskambinau mokesčių konsultantei patvirtinti, kad patikrinimas prasidėjo kaip sutarta. Tada parašiau trumpą žinutę savo seseriai: „Viskas, kaip planavome. Jau važiuoju namo — į tikrus namus, kuriuos nupirkau dar prieš vedybas ir kuriuose niekada nebuvo nei Alvydo, nei jo mamos."
