Rasa Jankauskienė nulaužė nagą per pačią nesėkmingiausią dieną, kokia tik galėjo pasitaikyti — ketvirtadienio vakare, likus dviem valandoms iki susitikimo su advokate dėl bendrovės perėmimo dokumentų. Sėdėjo savo bute Fabijoniškėse ir žiūrėjo į suskeldėjusį nagą taip, lyg jis būtų ženklas, kad visa diena eina ne taip, kaip planavo.
Buvo lapkritis, už lango temo nuo keturių, radiatoriai švokštė, kaip švokščia kiekvieną šaltą žiemos vakarą, o kaimynės šuo už sienos sulodavo kaskart, kai liftas sustodavo ketvirtame aukšte. Rasa dirbo buhaltere UAB „Vingio Technika“ — autoservise, kurį prieš dvylika metų įkūrė jos tėvas Algirdas Jankauskas. Prieš metus tėvas mirė nuo infarkto garaže, tarp dviejų nebaigtų remontuoti „Audi“. Ir tada bendrovės valdymą užgrobė žmogus, kurio Rasa iki tol nebuvo mačiusi dažniau nei kartą per pusmetį — tėvo antroji žmona Vilma.
Vilma su Algirdu susituokė prieš trejus metus. Rasa su ja beveik nebendravo — pasisveikindavo per šventes, ir tiek. Bet po laidotuvių Vilma pasirodė pas notarą su dokumentu, kokio Rasa niekada nebuvo mačiusi: paaiškėjo, kad Algirdas, likus mėnesiui iki mirties, perrašė penkiasdešimt vieną procentą autoservisui priklausančių akcijų Vilmos vardu. Rasai paliko likusius keturiasdešimt devynis.
— Tėtis tai padarė, nes bijojo, kad be manęs įmonė subankrutuos, — pasakė Vilma notaro kabinete, net nepažvelgusi į Rasą. — Aš turiu patirties versle. Tu moki tik sąskaitas suvesti.
Rasai norėjosi atsakyti, bet gerklė buvo per sausa. Ji tylėdama paėmė dokumentų kopiją ir suspaudė ją taip stipriai, kad popierius sulinko per pusę.
Per metus Vilma pakeitė autoserviso mechanikų brigadą, atleido seną buhalterę tetą Zitą, su Algirdu dirbusią nuo pat įmonės įkūrimo, ir pasamdė savo seserėną administratoriumi — vaikiną, kuris variklio alyvą nuo stabdžių skysčio vargiai atskyrė. Rasa likdavo dirbti iki vėlumos, perrašydama sąskaitas, kurias seserėnas kiekvieną savaitę vis sumaišydavo iš naujo, ir gerdama šaltą kavą, kurios net neprisimindavo užsipylusi. Alga, kurią gaudavo kaip buhalterė, buvo devyni šimtai eurų per mėnesį — tiek pat, kiek ir tada, kai dar nebuvo nė vienos akcijos savininkė.
Lapkričio tryliktą dieną, tą pačią, kai sulaužė nagą, Rasa gavo laišką iš banko. „Vingio Technika“ sąskaitoje liko trys tūkstančiai septyni šimtai eurų. Per pastaruosius keturis mėnesius Vilma iš bendrovės kasos išsiėmė keturiasdešimt du tūkstančius eurų „valdymo išlaidoms“, kaip buvo surašyta sąskaitos išraše.
— Keturiasdešimt du tūkstančiai, — sakė Rasa pati sau, vaikščiodama po virtuvę su telefonu rankoje. — Keturiasdešimt du tūkstančiai per keturis mėnesius.
Ji paskambino advokatei Eglei Petrauskaitei, su kuria susipažino per draugę iš Kauno. Eglė dirbo nedidelėje kontoroje Konstitucijos prospekte, netoli Žaliojo tilto.
— Rimtai? — Eglės balsas telefone nuskambėjo kietai. — Keturiasdešimt du tūkstančiai, ir nė vieno susirinkimo protokolo?
— Nė vieno. Aš tikrinau visus popierius, kuriuos seserėnas man atnešė pasirašyti. Niekur to nėra.
— Tada turite teisę reikalauti akcininkų susirinkimo ir finansinio audito. Atneškite man viską, ką turite — išrašus, sąskaitas, bet ką.
— O jeigu ji sakys, kad tėtis jai leido?
— Tada ji turės tai parodyti popieriuje. Eglė nutilo kelias sekundes. — Rasa, aš jus pažinojau tik iš nuogirdų, bet jūsų tėvas buvo žmogus, kuris visada laikė kvitus. Jeigu jis būtų kažką leidęs, būtų tai užrašęs.
Susitikimas su advokate vyko penktadienį, lapkričio keturioliktą, Eglės biure, kur ant palangės stovėjo išdžiūvęs fikusas ir kelios dėžės su bylomis. Rasa atvyko su aplanku, kuriame surinko viską: banko išrašus už paskutinius keturis mėnesius, kuriuos nukopijavo per pietų pertraukas, kol seserėnas rūkė lauke prie garažo durų; nuotraukas sąskaitų, kurias Vilma pasirašė pati kaip „direktorė“, nors tokios pareigybės įmonės įstatuose nebuvo; ir diktofono įrašą, padarytą telefonu per paskutinį susirinkimą, kuriame Vilma garsiai pasakė, kad „senio dukra čia tol, kol aš nuspręsiu kitaip“.
Eglė vartė lapus pirštais, kurių vienas nagas buvo nulakuotas, kiti — nulupti iki gyvo, ir ilgai tylėjo.
— Diktofono įrašą teismas gali ir neįsileisti, žinokit iš anksto, — pagaliau pasakė ji. — Bet popieriai — kiti reikalai. Šito pakanka ieškiniui.
— Ar mes laimėsim?
— Nežinau. — Eglė paėmė vieną išrašo lapą, apžiūrėjo jį prieš šviesą. — Žinau tiek, kad ji padarys visa, kad teismas vyktų ilgai ir nervintų jus tiek, kad pasiduotumėte. Jūs turite laikytis.
Teismo posėdis Vilniaus apygardos teisme įvyko sausio dvidešimt antrą, šaltą dieną su pustoma gatve prie teismo rūmų. Vilma atsisėdo priešingoje salės pusėje kartu su advokatu, kurį, kaip paaiškėjo vėliau, susirado per skelbimą internete — pigiausią, kokį pavyko rasti. Jis atsinešė sulamdytą bylos aplanką, ir dar prieš posėdžio pradžią iš jo išslydo keli lapai, kuriuos jis skubiai rinko nuo grindų.
— Ponia Jankauskienė manosi, kad gali tiesiog pareikalauti sąskaitos valdymo atgal, — pradėjo advokatas, vos atsistojęs. — Bet velionis savo žmonai davė pilną teisę tvarkyti įmonės reikalus. Mes turime tai patvirtinantį dokumentą.
Jis padavė teisėjai lapą — sulamdytą, be datos viršuje, tik su parašu apačioje.
Teisėja Griciūtė ilgai jį vartė, apsukusi į šviesą.
— Kodėl šis dokumentas nebuvo pateiktas paveldėjimo byloje? — paklausė ji, nepakeldama akių nuo lapo.
— Dokumentas buvo rastas tik dabar, tarp mirusiojo asmeninių popierių, — atsakė advokatas, ir Rasa pastebėjo, kaip Vilma greitai pažvelgė į savo nagus, tada atgal į teisėją.
Eglė pasilenkė prie Rasos.
— Pažiūrėk į popierių. Ar atpažįsti blanką?
Rasa prisitraukė telefoną ir ėmė sparčiai vartyti nuotraukas kvitų, kuriuos buvo fotografavusi mėnesių eigoje — garaže popierius visada buvo kažkur rašomas, kažkam reikalingas. Rado: rugsėjo dešimtos dienos kvitą už naują spausdinimo aparato popieriaus partiją. Palygino blanko kraštą su tuo, kurį teisėja tebelaikė rankoje.
— Tas pats popierius, — sušnibždėjo ji Eglei. — Naujoji partija atvežta rugsėjo dešimtą. Jos rašteliui pažymėta pernai sausis — mėnuo prieš tėčio mirtį.
Eglė atsistojo.
— Jūsų Garbė, leiskite atkreipti dėmesį. Ieškovė turi duomenų, kad šis dokumentas spausdintas ant blanko, kurį įmonė pirko šių metų rugsėjo mėnesį. Dokumente nurodyta data — prieš devynis mėnesius, pernai sausis. Tai fiziškai neįmanoma.
Salėje pasidarė tylu, ir Rasa girdėjo, kaip pati per stipriai spaudžia tušinuką rankoje.
Advokatas sumišo, pasilenkė prie Vilmos, kažką jai sušnibždėjo, tada atsistojo.
— Galbūt klientė apsirikusi dėl datos. Dokumentas buvo rašomas skubiai, po vyro ligos…
— Jūsų kliento parašas yra datuojamas, pone advokate, — nutraukė jį teisėja. — Arba data teisinga, arba popierius ne iš to laiko, kaip teigiate. Paskirsiu teismo ekspertizę popieriaus ir rašalo amžiui nustatyti. Protokole pažymiu, kad atsakovė nepateikė paaiškinimo.
Vilma pirmą kartą per visą posėdį pasisuko į Rasą. Žiūrėjo ilgai, tyliai, be žodžių — ir Rasa nenuleido akių, nors pirštai drebėjo ant stalo.
Toliau teisėja kreipėsi į Vilmą:
— Ponia, galite paaiškinti, kam konkrečiai buvo išleisti šie keturiasdešimt du tūkstančiai eurų?
— Įmonės reprezentacinėms išlaidoms. Verslo plėtros planams, — atsakė Vilma, ir balsas skambėjo lygiai, bet ranka ant stalo buvo sugniaužta į kumštį.
— Pateikite sąskaitas faktūras, patvirtinančias šias išlaidas.
Advokatas pradėjo vartyti bylą, traukdamas lapą po lapo, dėliodamas juos ant stalo, grįždamas prie jų iš naujo. Praėjo gal minutė, gal dvi — Rasa skaičiavo pagal tai, kaip teisėja ėmė barbenti pirštu į stalą.
— Dokumentai yra tvarkomi, — pasakė galiausiai advokatas. — Mes galime pateikti juos vėliau raštu.
— Jūs turėjote juos pateikti šiandien, — atsakė teisėja ir užrašė dar vieną pastabą protokole.
Posėdis nutrūko be galutinio sprendimo, paskyrus kitą datą po ekspertizės. Rasa, išeidama iš salės, girdėjo, kaip Vilma koridoriuje piktai metė advokatui: „Jūs sakėte, kad to popieriaus niekas nepatikrins“. Advokatas nespėjo atsakyti — Vilma apsisuko ir nuėjo prie lifto, nepalaukusi jo.
Teismas priėmė sprendimą per tris savaites, remdamasis ekspertizės išvada, kad raštelio rašalas ir popierius pagaminti vėliau, nei nurodyta dokumento dalyje: Vilmos teisė valdyti bendrovės sąskaitą sustabdyta, paskirtas laikinas administratorius, o pati Vilma įpareigota per šešiasdešimt dienų grąžinti bendrovei keturiasdešimt du tūkstančius eurų arba atiduoti lygiavertės vertės turto dalį. Byla dėl tėvo valios autentiškumo — ar jis iš tiesų savo noru perrašė akcijas, ar tai buvo padaryta jam sunkiai sergant ir veikiamam Vilmos — perduota atskiram civiliniam procesui.
Vasario pradžioje Rasa atvyko į autoservisą Fabijoniškėse paskutinį kartą kaip paprasta buhalterė. Atsisėdo prie savo stalo, atsidarė banko programą telefone ir pervedė Vilmos seserėnui priklausantį paskutinį mėnesio atlyginimą — nuo pirmadienio jo pareigybė likviduota. Uždarius Vilmai priskirtą banko kortelę, programa parodė patvirtinimo pranešimą, ir Rasa jį uždarė be jokio jausmo, tik pajuto, kaip pirštai šalti nuo ryto oro, atėjusio pro atidarytą garažo vartų tarpą.
Vilma tą dieną į servisą neatvyko. Paskambino tik kitą savaitę, kai teismo paskirtas administratorius atsiuntė jai raštą dėl turto grąžinimo tvarkos. Telefonas suvibravo stale, Rasa pažiūrėjo į ekraną, pamatė vardą ir numerį — ir nuleido telefoną į kišenę, neatsiliepusi. Tuo metu ji stovėjo tame pačiame garaže, kur jos tėvas mirė prieš metus, ir žiūrėjo, kaip naujai priimtas mechanikas — tas pats, kurį Vilma anksčiau atleido, dabar grįžęs į darbą — veržliaraktiu sukinėjo varžtą automobiliui, kuris laukė remonto nuo rudens.
— Paduoti raktą dešimtuką? — paklausė mechanikas, nepakeldamas galvos.
— Palauk, pats rasiu, — atsakė Rasa, pasilenkė prie įrankių dėžės ir ėmė ieškoti tarp metalinio skambesio, kol telefonas kišenėje vėl suvibravo ir nutilo.
