Aštuonerių metų menkniekiai
Telefonas suskambo pusę aštuonių ryto, kai Rasa stovėjo prie senos elektrinės viryklės ir stebėjo, kaip vanduo lėtai verda mažame emaliuotame puodelyje. Viryklė buvo sena, su prastai nusitrynusiomis ketaus grotelėmis, kurios niekada iki galo neišsiplovė nuo svetimų riebalų. Kiekvieną rytą tie riebalai jai primindavo, kad butas ne jos; čia gyveno kiti žmonės, su savo įpročiais, savo burokėlių sriubomis ir sava dienų tvarka.
Ji pažiūrėjo į ekraną. Saulė.
Rasa pakėlė ragelį.
Vėl neatsakei jam į žinutę, vietoj pasisveikinimo tarė dukra.
Labas rytas, Saulele.
Mama, aš rimtai. Jis man rašė vakar vakare, sako, kad tu neatrašai…
Vanduo užvirė. Rasa išjungė viryklę ir įmetė arbatos maišelį paprastą, rusišką, iš popierinės dėžutės nors anksčiau gerdavo tik birią ceiloninę, kurią Martynas pirkdavo iš žinomo turgaus Pilies gatvėje.
Tegul kalba, numykė Rasa.
Mama, ar tu supranti ką darai? Tu gyveni kažkur Žvėryne, kažkokiame skyle, ten ko gero blakės, tu viena, tuoj bus šešiasdešimt…
Dar tik penkiasdešimt aštuoneri.
Tai beveik šešiasdešimt! Tu palikai normalų žmogų, butą centre, normalų gyvenimą. Dėl ko?
Rasa pažvelgė pro langą. Už stiklo pilkavo lapkričio dangus, beržas be lapų, matėsi truputis senos penkiaaukštės su pažaliavusia, besilupančia tinko siena. Apačioje tyliai sugriaudėjo troleibusas Žvėryne bėgiai seni, troleibusai smarkiai dūžta, pirmas dvi naktis nuo to negalėjo užmigti.
Paskui priprato.
Saule, man į darbą vėlu.
Tu niekad nenori apie tai kalbėtis normaliai!
Noriu. Tik ne dabar, ne per telefoną. Gali atvažiuoti šeštadienį? Išvirsiu sriubos.
Į tą tavo urvą? Ne.
Urvas. Vadinasi, žodis jau pasiekė ir Saulę. Turbūt iš Ievos.
Gerai, tyliai atsakė Rasa. Tada pakalbėsim vėliau.
Mama…
Myliu tave, Saule.
Ji padėjo ragelį. Nuėmė puodą, perkošė arbatą į sunkų tarybinį stiklinį puoduką, kurį rado virtuvės spintoj tarp svetimų puodų. Stiklinė buvo sena, nelygi, skaitmeninė tokių nematė turbūt trisdešimt metų. Gurkštelėjo. Arbata karšta, šiek tiek karti, su popieriniu skoniu nuo maišelio.
Ji išgėrė arbatą besidairydama pro langą į beržą.
Paskui apsirengė ir išėjo į lauką.
***
Laiptinė kvepėjo drėgme ir katėmis. Trečiame aukšte gyveno nematytas katinas, kurį girdėdavo tik naktimis. Lifto nėra. Keturi aukštai žemyn pro pašto dėžutes be durelių, pro kažkieno roges, likusias nuo pernai žiemos.
Lauke buvo gal penki laipsniai. Rasa užsisegė paltą ir išėjo link stotelės. Žvėryną dar sunkiai pažino pusmetis čia, bet vis dar kartais pasimeta kiemų labirinte. Saltoniškės, Šeškinė, Vingis. Gatvės čia kitokios nei centre, erdvesnės, tylesnės, daugiau medžių. Žmonės skuba, nežiūrėdami vieni į kitus, kaip visur Vilniuje, bet nėra to įtempto centro greičio, kurio visada nekentė.
Apsipirko vietinėje parduotuvėje: kibirėlis kefyro ir pusė juodos duonos. Pardavėja, jauna su žaliom šešėlių linijom ant vokų, nepakėlė akių. Rasa suskaičiavo grąžą (eurais), sudėjo pirkinius į krepšį ir išėjo.
Troleibuse buvo šilta, bet triukšminga. Važiavo stovėdama, laikydamasi už juostos, galvodama apie darbą. Vakar su Gediminu baigė pirmą tyrimų brėžinių bloką, šiandien laukė pagrindinė užduotis rūsio perdanga, kuri, regis, laikėsi tik iš įpročio ir stebuklo, paveldėto iš XIX a. statytojų.
Dvaras buvo Užupyje. Nedidelis, XVIII a. pabaigos, pagrindinis namas, du fligeliai, ir keistas senas vežiminis sandėliukas, kuris tiek kartų buvo perstatytas, kad sunku atspėti, kas išliko iš pradžių. Savininkai keitėsi, tarybiniais laikais buvo sandėlis, paskui paliktas apleistas. Du dešimtmečius stovėjo tuščias. Dabar atsirado pinigų, atsirado žmonių, norinčių paversti viską kultūros centru, atsirado komanda. Rasa buvo projekto vadovė-restauratorė. Gediminas prižiūrėjo konstrukcijas.
Tai buvo tikras darbas. Ne toks, kai kaip pastaruosius kelerius metus su Martynu imdavo smulkius užsakymus tik kad nesėdėtų namie, bet tikras, rimtas, su istorija pačiose sienose.
***
Gediminas jau laukė objekte. Jis stovėjo didžiajame pirmajame aukšte, savo amžinoje pilkoje striukėje, su ruletė rankoje, susimąstęs į lubas.
Labas rytas, įėjo Rasa.
Pažiūrėk, parodė į kampą, kur tinkas atskilo storu gabalu, atidengdamas plytų mūrą. Man atrodo, supratau, kodėl čia lubos įlinkusios. Viršuje balkis per visą ilgį sutrūkęs. Tai ne restauracija, o beveik keitimas.
Sutrūkę ar išsiskyrę pagal metus?
Eime, parodysiu.
Kopė į antrą aukštą mediniais laiptais, kuriuos jau truputį buvo paremontavę, bet jie vis tiek girgždėjo. Rasa laikėsi už turėklų, kvėpavo seno medžio, dulkių ir sunkiai nusakomo, galbūt laiko kvapu. Svetimų gyvenimų, kurie čia praėjo ir išsisklaidė tarp plytų.
Ji mylėjo tokį kvapą. Visada.
Gediminas parodė balkį. Rasa atsitūpė, pasišvietė žibintuvėliu.
Ne pagal metus, pasakė. Pažiūrėk, kaip eina. Mechaninis pažeidimas. Turbūt kažkas sunkaus stovėjo čia.
Gal staklės.
Arba kelios… Juk buvo sandėlis.
Abu žiūrėjo į balkį. Pro langą, su išdaužtu stiklu, šnibždėjo žvarbus vėjas.
Vadinasi keičiam, nutarė Gediminas.
Bet ta pačia technologija. Archyve mačiau seno miško sąrašą. Greičiausiai buvo vietinė pušis, tik labai atspari.
Kur dabar tokią rasi…
Rasiu. Yra vienas tiekėjas prie Anykščių, kartu dirbom Gaono gatvės restauracijoj. Skambinsiu.
Gediminas linktelėjo, nusivalė kelius. Aukštas jis, kiek palinkęs, kai klauso nuleidžia galvą, atrodydamas nuolat susimąstęs apie savo reikalus. Bet būdavo atidus, tikslus ir niekad nepertraukdavo. Per keturis mėnesius kartu Rasa prie to priprato ir vertino.
Arbatos? paklausė.
Norėčiau.
Išsitraukė termoso, pripylė du plastikinius puodelius.
Tu šiandien… nepasakysiu kokia, bet… jis žiūrėjo į ją.
Kokia?
Labai susitelkusi.
Rasa nusišypsojo.
Vadinasi, ryte skambino ar dukra, ar sesuo.
Jis nebeklausinėjo. Tik padavė puodelį.
Rasa gurkštelėjo. Arbata buvo gera ne iš pakelio.
***
Sekmadienį buvo susitikusi su seserimi. Ieva atvažiavo netikėtai, paskambino iš apačios: Atidaryk, su kibinu atėjau. Rasa atidarė duris.
Ieva buvo už ją trejais metais vyresnė, gyveno su vyru Kęstučiu Fabijoniškėse, buhalterė statybų įmonėje, ir jos požiūriai buvo tokie pat nenulaužiami kaip pirmosios žiemos šalnos. Ieva įėjo, apsidairė, ant veido iškart tas pats nuo vaikystės pažįstamas žvilgsnis: ir gaila, ir truputis pasitenkinimo.
O Dieve, tarė Ieva. Čia vonia ar sandėliukas?
Vonia.
Plytelės suskilusios.
Kibiną atnešei?
Atnešiau. Sesuo įžengė į virtuvę, padėjo kibiną, dar sykį apžvelgė viską. Rasule, tu man pasakyk… Butas centre. Trys kambariai, parketas, lubos, vyras padoraus būdo. Jis tave muždavo?
Ne.
Ištikimas nebuvo?
Gal ir nebuvo, jau nebebuvo svarbu.
Vadinasi dėl ko? Išėjai. Pasenusi durna, ar supranti?
Rasa išdėliojo lėkštes.
Ieva, gal be tokių.
Ką be tokių? Aš tavo sesuo! Man nekalbėt ar ką? Saulė verkia, jis skambina, klausia, gal žinau kas su tavim. Jis visai geras žmogus, beje.
Geras. Tik ne man. Pjaustyk kibiną.
Tu visada taip. Pjaustyk kibiną. Nekalbi.
Aš viską paaiškinau tau.
Nieko tu nepaaiškinai! Blogai buvo. Visiems kartais blogai. Gal man su Kęstu viskas gerai? Bet nepalieku jo ir neieškau urvų.
Čia ne urvas, aš gyvenu viena.
Viena! suplojo rankomis Ieva. Penkiasdešimt aštuoneri, viena, dirbi už grašius, ir tau viskas gerai?
Rasa žiūrėjo į ją: didelė, šilta, tame amžiname smėlio spalvos megztiny, veidas nuoširdžiai nesuprantantis. Tikrai nesupranta. Ir pykti juk nėra už ką.
Ieva, tyliai atsiduso Rasa. Be manęs pražūsi, kvailele, pamokė ją Ieva.
Rasa palingavo: Pražūsiu bet sava mirtimi.
Ieva išpūtė akis.
Kokias nesąmones kalbi?
Šiaip. Rasa kirpo kibiną. Su kuo jis?
Su kopūstais.
Tu bent pas psichologę vaikštai?
Vaikštau.
Ir ką sako?
Sako, kad imuosi gerų sprendimų.
Visi specialistai taip sako, už tai jiems moka!
Gėrė arbatą su kibinu. Ieva kalbėjo apie Kęstį, apie jo skaudančią nugarą, apie kaimynų šunį ir triukšmą. Rasa klausėsi. Už lango temti pradėjo, virš beržo pakibo violetiniai šešėliai.
Išėjimo metu Ieva sustojo tarpdury:
Gal parašytum jam? Jis pergyvena.
Parašysiu, sumurmėjo Rasa.
Bet žinojo, kad neparašys.
***
Su Martynu gyveno aštuonerius metus. Ne santuokoje jis buvo kategoriškai prieš antspaudus pase; tai vien kalbėjo apie daug ką, tik vėlai suprato.
Pirmi dveji buvo kitokie, ar gal tik taip atrodė. Jis dėmesingas, vežėsi į restoranus, teatrus, išmaišė Italiją, Prahą. Sakydavo, kad ji protinga, turi skonį. O paskui kažkas pradėjo keistis, pamažu, beveik nepastebimai, kaip įtrūkimas senuose mūruose.
Viskas prasidėjo nuo smulkmenų. Vieną vakarą ėjo į jo darbo šventę užsidėjo žalią suknelę, kuri buvo mylimiausia. Martynas pažvelgė į ją prie veidrodžio ir paklausė: Tu tikra? Nieko daugiau. Tik tu tikra? Persirengė. Užsidėjo juodą.
Paskui buvo kritika dėl maisto. Dėl to, kaip kalba su jo draugais. Dėl to, kad per daug laiko dirba menkai atlygintinam darbui. Visa tai su švelniu, pamokomu tonu, tarsi norėtų jai padaryti paslaugą, parodydamas akivaizdybes.
Rasa, bet tu supranti, kad restauracija nėra ambicingiems. Čia aklavietė tokiems be didesnių norų.
Turiu ambicijų.
Visi gerų specialistų. Tik esi vidutinė. Tai ne blogai. Ne visi turi būti išskirtiniai.
Tąsyk nieko nesakė. Atsisėdo kitoj patalpoj, žiūrėjo į sieną ir bandė suprasti, kodėl tokie žodžiai skaudina, kai sakomi su meile.
Jis niekad nekėlė balso. Niekada nesmušė. Tik kantriai ir sistemingai įtikinėjo, kad be jo ji nieko verta. Jog jos profesija nerimta, draugės nuobodžios, skonis kaimiškas. Kad ji jam skolinga jau vien dėl to, kad jis yra šalia.
Virdavo burokėlių sriubą, galvodavo, ar teisingai pasūdė. Skambindavo draugėms ir svarstydavo, ar ne per dažnai. Eidavo į susitikimus dvejodama, ar neperlenkia. Vidinis balsas visad buvo jo balsu.
Ir tada tą vakarą…
Buvo pas jo draugus, Kęstį ir Virginiją, centre, prie Bernardinų sodo. Pokalbis pasuko apie naują daugiabutį; Rasa pasakė nuomonę apie projektavimą, kad fasadas blankus ir sukurptas pigiai. Ramiai, argumentuotai.
Martynas pažvelgė per stalą, nusišypsojo tuo veidu, kurio jau nekentė.
Rasa mūsų specialistė, pasakė Kęstučiui. Tik žinai, jie būna praktikai ir būna teoretikai. Rasa daugiau teoretikė. Rimtų užsakymų, sakyčiau, senokai nematė.
Visi nutilo. Virginija žvilgtelėjo į ją. Kęstutis gurkštelėjo vyną.
Rasa nusišypsojo.
Ji baigė vakarienę. Išgėrė vyno. Kalbėjosi. Išsikvietė taksi. Važiuodama namo klausėsi, kaip Martynas kalba apie Kęsto sandorius, žiūrėjo į sušvytusį Vilnių ir mintijo tik viena: daugiau nenoriu.
Ne jis blogas žmogus, ne aš nelaiminga. Tiesiog: daugiau nebegaliu. Kaip į sieną atsitrenkus.
Ji išėjo po trijų mėnesių. Ieškojo buto, rado šitą Žvėryne. Persikėlė su dviem draugių automobiliais. Martynas tuo metu buvo komandiruotėje. Rasa ant virtuvinio stalo paliko raktus ir lapelį, kuriame buvo vienas žodis: Atleisk.
Kodėl parašė nežinojo. Tiesiog parašė.
***
Lapkritis Žvėryne buvo ypatingas. Šalia parkas, vakarais, eidama iš darbo, Rasa kartais eidavo aplink, ne tiesiai, o vingiuodama pro didelius medžius. Visos lapų nuolaužos takai šlapi, po kojomis burgzda, bet parke tyku, o tas rudeniškas oras, su pūvančių lapų ir šlapio beržo kvapu, atrodė būtinas.
Namuose buvo vėsu. Senoje statyboje šilumą jungdavo nereguliariai, radiatoriai ketausiniai tarybiniai arba kepindavo, arba likdavo šalti. Virtuvės kranas lašėjo. Šeimininkas žadėjo santechniką; santechnikas neatėjo.
Rasa nusipirko sandarinamą tarpinę, pakeitė pati. Užtruko keturiasdešimt minučių, du nulaužtus nagus ir vieną sodrų keiksmą, kai raktas nuslydo nuo vamzdžio ir stuktelėjo alkūnę. Nusiplovė rankas, atsidarė kraną. Vanduo bėgo tvarkingai.
Pajuto beveik pasididžiavimo jausmą. Juokingą, bet tikrą.
Vakarais Rasa dirbdavo prie virtuvės stalo. Sklaidė brėžinius, įjungdavo stalinią lempą su senu žaliu gaubtu, pirkta dar devyniasdešimtais per blusų turgų. Martynas šios lempos nekentė sakė, ji darko interjerą. Centre laikė sandėliuke. Čia buvo ant stalo.
Darbas su dvaru ėjosi lėtai, kaip visada su rimtais projektais: pirma apmatavimai, paskui archyviniai tyrimai, tada būklės analizė ir koncepcija. Rasa mylėjo šį procesą dėl jo lėtumo ir dėl to, kad jame neįmanoma apsimesti. Sienos arba gyvos, arba ne. Istorija arba yra, arba jos pritempta.
Vilniaus archyve rado keletą dokumentų apie dvarą. XIX a. namas priklausė pirkliui Rimantui Kalniui, vėliau atiteko jo dukrai, įsteigusiai čia namų mokyklą. Revoliucija. Sandėlis. Kalnio dukra buvo vardu Aušra. Vienoje nuotraukoje Rasa matė moterį apie penkiasdešimt su tiesia nugara ir žvilgsniu, kuriame slypėjo kažkas, ko fotografas nesuprato.
Ilgai žiūrėjo į tą nuotrauką.
Numetė, grįžo prie brėžinių.
***
Gediminas kartą paklausė, kaip ji tapo restauratore.
Sėdėjo jo automobilije, šildėsi už lango pirmas šiemet sniegas, trancheliavo per valytuvus.
Devyniasdešimtais projektavau naują statybą, pasakojo Rasa. Gyvenamieji, ofisai. Pinigai buvo, darbo daug. Vienąkart su drauge nusprendžiau apžiūrėti mažą bažnytėlę prie Kernavės. Ir viskas.
Ką viskas?
Supratau, kad noriu tik to. Kad tikra.
Jis patylėjo.
Retas atvejis, kas suvokia, kas jam iš tiesų svarbu.
O tu?
Ne iš karto. Ilgai dirbau dėl to, kas teisinga. Paskui sustojau.
Rasa pažvelgė į jį. Jis stebėjo priekinį stiklą, kur pūga užklojo valytuvus.
Ir kas toliau?
Štai čia pamojavo į šalį, kur dvaro nesimatė. Ir man tai tinka.
Kvėpėjo šilta oda ir šiek tiek rytiniu kava.
Važiavo į archyvą.
***
Martynas atėjo trečiadienį.
Rasa nelaukė jo. Durų skambutis stiprus, tarybinis, kaip pas visus čia.
Atidarė galvojo, gal šeimininkas.
Martynas stovėjo laiptinės aikštelėje, apsivilkęs kašmyriniu paltu, rankoj nedidelė puokštė chrizantemų. Ji jų nemėgo. Per aštuonerius metus nesuprato.
Labas, pasisveikino.
Ji ilgai tylėjo.
Iš kur žinai adresą?
Saulė pasakė.
Taigi, Saulė. Rasa tyliai pasižymėjo šį faktą.
Ko nori? paklausė.
Pasikalbėti, vėl ta šypsena. Įleisi?
Akimirką galvojo. Atsitraukė nuo durų.
Jis įėjo. Apsižvalgė. Ji matė, kaip jo akys slydo per ankštą koridorių, sutrūkinėjusias tapetus, biškį kreivą drabužių kablį, jos batus prie slenksčio.
Čia gyveni, ne klausimas, tiesiog faktas.
Gyvenu.
Rasa… paėmė ją už rankos. Ji atitraukė. Jis nesupykdavo, tik perėmė puokštę kita ranka. Suprantu, kad tau reikėjo laiko, bet praėjo pusė metų. Užteko?
Ko užteko?
Būt vienai… Padaryt pauzę. Nežinau kaip tai vadinama. Perėjo į virtuvę, žvilgtelėjo į išskleistus brėžinius. Dirbi?
Taip.
Koks projektas?
Dvaro restauracija Užupy.
Gerai. Ta patronizuojanti intonacija. Gerai tau.
Gerai miestui. Dvaras XVIII a.
Jis padėjo chrizantemas ant brėžinio. Ji nustumė į šalį.
Ar suvoki, ką darai? Gyveni čia, mostelėjo, šitame?
Visiškai suprantu.
Noriu, kad sugrįžtum.
Ji pažiūrėjo ilgai. Martynas gražus, objektyviai; šešiasdešimt penkeri, bet atrodo jaunesnis, tvarkingas. Paltas sėdi puikiai.
Dėl ko? paklausė.
Jis sutriko. Matyt, nesitikėjo.
Kaip tai dėl ko?
Tu nori, kad grįžčiau. Dėl ko tau to reikia?
Man… užstrigo. Man tavęs trūksta.
Ko konkrečiai?
Rasa, koks čia pokalbis?
Paprastas. Tu sakai, kad trūksta. Klausiu, ko trūksta. Ką turi omeny.
Jis žiūrėjo į ją. Veide atsirado pažįstamas: lengvas susierzinimas, maskuotas kantrybe.
Tavęs trūksta. Kaip žmogaus. Buvom aštuonerius metus.
Prisimenu.
Vadinasi, viskas? Tiesiog išėjai?
Neišėjau tiesiog. Rasa sukryžiavo rankas, vilkėjo namų megztinį ir džinsus. Visiškai kitaip nei įprasta jam. Išėjau aštuonerius metus. Tik tu nematei.
Nesuprantu.
Žinau.
Paaiškink.
Aiškinau. Jos balsas ramus, net jai pačiai keista. Prieš pusmetį jau verktų ar išsikalbėtų, ar atsiprašinėtų. Prisimeni vakarą pas Kęstį ir Virginiją?
Ką ten?
Tu pasakei, kad esu teoretikė. Kad seniai nieko rimto nedariau. Jų akivaizdoj.
Trumpam susimąstė.
Juokavau.
Gal. Rasa linktelėjo. Bet tai buvo viena iš daugelio tokių šypsenų. Aš visą jas prisimenu.
Rasa, tu per jautri.
Gali būti.
Tai nebuvo įžeidimas.
Tegul. Man vis tiek buvo skaudu.
Dėl menkniekių.
Dėl aštuonerių metų menkniekių.
Jis nutilo, vėl nužvelgė virtuvę. Į tarybinio stiklo puodelį prie viryklės, į seną lempą su žaliu gaubtu.
Ir tau čia gerai? Rimtai?
Rasa pagalvojo. Ne jam, sau.
Kartais sunku. Kartais vieniša. Radiatoriai prastai šildo. Bet geriau nei ten.
Tai iliuzija.
Gal ir taip. Bet mano iliuzija.
Jis pasiėmė paltą nuo kėdės. Dar kartą pažiūrėjo tada kažkas jo akyse suvirpėjo. Kažkas tikro.
Rasa, aš gi ne svetimas tau.
Ne, tarė Rasa. Bet ir ne savas daugiau. Martynai, eik namo.
Jis stabtelėjo, nupėdino į koridorių, apsirengė, atidarė duris.
Gali pasigailėti.
Be grasinimo; labiau atgailaujantis šnabždesys.
Galbūt, pripažino Rasa.
Uždarius duris, Rasa pastovėjo koridoriuje, dairėsi į odinę dangą su mažučiu akutės langeliu. Grįžo į virtuvę, pamerkė chrizantemas į tuščią stiklainį. Vis dėlto gėlės. Gaila išmesti.
Grįžo prie brėžinių.
Pro langą sugriaudėjo troleibusas kartą, antrą, ir nutilo.
Ji pajuto, kad tas garsas nebėra kliūtis, nebetrikdo.
***
Koncepcijos pristatymas numatytas antrai gruodžio savaitei. Reikėjo parodyti užsakovui ką paliekame, ką atkuriame, ką formuojam iš naujo ir kodėl. Rasa ruošiantis ilgai. Gediminas irgi; vakarais skambindavosi, derino detales, kartais ginčijosi.
Kartą susiginčijo dėl rūsio perdangos, ginčijosi gal keturiasdešimt minučių, kol abu suprato, kad tiesą laiko iš skirtingų pusių: ji vizualą, jis tvirtumą.
Kieta, pasakė Gediminas, be nuoskaudos.
Tik profesijoje.
O čia privalumas.
Viskas. Sentimentalumų nebuvo.
Ji padėjo ragelį, ir nusišypsojo.
***
Prieš tris dienas iki pristatymo paskambino Saulė. Vakarais.
Mama, balsas jau kitoks, nei paskutiniais mėnesiais. Gal galiu atvažiuot?
Atvažiuok.
Atvažiavo su vyno buteliu, veide buvo tylus apsisprendimas, kurį nežinojo, kaip ištarti. Buvo į ją panaši jauna Rasa: tie patys skruostikauliai, tos pačios rankos. Trisdešimt dveji, dirbo dizainere, gyveno su draugu Antakalny.
Sėdėjo virtuvėje. Rasa pripylė vyno į du normalius stiklus; taurė buvo tik viena, ir ją taupė svečiams. Saulė sakė, kad užtenka.
Jis tau paskambino po apsilankymo? paklausė Saulė.
Ne. Kartais rašo žinutes.
Ką rašo?
Visko. Retai atsakau.
Saulė vartė taurę tarp pirštų.
Mama, aš jam pasakiau tavo adresą. Nejauti pykčio?
Ne.
Galvojau, kad… gal pasikalbėsit ir…
Pasikalbėjom.
Ir?
Niekas. Išėjo.
Saulė nutylo. Galiausiai tyliai:
Visą tą laiką buvau jo pusėj. Supranti?
Suprantu.
Galvojau, kad tu… na, tiesiog pasiklydai, kad reikia grįžti į normalų gyvenimą. Jo gaila buvo, toks vienišas, pasiklydęs atrodė.
Jis moka atrodyti.
Taip. Saulė pakėlė akis. Suvokiau neseniai. Jis paskambino man po tavo vizito. Pasakė… Jis sakė, kad tu visada buvai šiek tiek iš kito pasaulio. Kad jis tave kentė. Kad padarė tau paslaugą, aštuonerius metus.
Rasa linktelėjo.
Taip, jo žodžiai.
Mama. Saulė pirmą kartą per daugelį mėnesių žiūrėjo į ją be įtampos, be išankstinio rūpesčio. Tau buvo bloga?
Labai.
Kodėl nesakei man?
Rasa svarstė.
Gal todėl, kad pati nemokėjau įvardyti. Kai tavęs nemuša, neišvaro, neišduoda, sunku paaiškinti, kodėl bloga. Ypač dukrai, kuri tėvą matė tik geriausioj šviesoj.
Saulė atsistojo, priėjo, apkabino. Netikėtai, stipriai. Rasa akimirką nežinojo, ką daryti, paskui apsikabino atgal. Saulės galva buvo šilta, kvepėjo paauglystės šampūnu su kriaušių kvapu.
Tu ne kvaila, prisiglaudus šnabždėjo Saulė. Teta Ieva klysta.
Rasa nusijuokė. Tyliai.
Gerą žinoti.
Baigė vyną. Saulė apžiūrinėjo brėžinius, klausė apie dvarą. Rasa rodė nuotrauką su Aušra Kalniene. Saulė pasakė: Panaši į tave. Rasa vėl pažiūrėjo į nuotrauką. Galbūt.
Saulė išėjo pusę dvyliktos. Pažadėjo atvažiuoti kitą šeštadienį.
Rasa išplovė stiklus. Surinko brėžinius. Pastoviniavo prie lango.
Troleibusai jau nevažiavo, naktis. Kieme tylu, mėlyna nuo žibinto. Kažkuriam name švietė vienas langas, jame judėjo šešėlis.
Pagalvojo, kad reiktų paskambinti Gediminui dėl rūsio. Bet vėloka palauks ryto.
***
Pristatymas vyko projektavimo kontoros konferencijų salėje. Užsakovai rimti, su advokatais, atsivesdino kultūros paveldo specialistą. Rasa atsakinėjo. Gediminas konstrukcijų klausimais. Kartą užsakovas paklausė apie antro aukšto balkių keitimo grafikus: ji sąžiningai jei laiku gausime medieną, spėsim, jei ne, trylika dienų prisidės. Paveldistas suraukė antakius. Rasa pridūrė: Geriau dabar tiesą, nei vėliau aiškintis dėl vėlavimo.
Paveldistas linktelėjo; atrodė, tas nuoširdumas labiausiai ir patiko.
Vėliau stovėjo koridoriuje. Gediminas laikė storą segtuvą.
Manau, praeisim, pasakė.
Ir aš taip manau.
Jis žvilgtelėjo į ją tarp einančių nepažįstamų žmonių.
Pavakarieniauk su manim? Netoli žinau gerą vietą. Atšvęst.
Rasa pažiūrėjo į jį.
Noriu, atsakė ji.
Žingsniavo žiemišku Vilniumi, Užupiuose, kur pavakariais žibėjo žibintai, ant pastatų karnizų gulinėjo sniegas. Gediminas ėjo greta, kiek palenkęs galvą. Nors nekalbėjo apie nieką ypatinga: apie dvaro balkius, apie tai, kad paveldistas priekabus ir tai gerai, apie žiemos tamsą.
Kavinė buvo maža, jauki, su sunkiais užuolaidom ir mediniais stalais. Užsisakė karšto ir raudono vyno. Kalbėjo ilgai, ne tik apie darbą apie miestą, knygas, apie kitus laikus. Ir Rasa pajuto į laikrodį žiūri visai kitaip.
Išeinant Gediminas palaikė jos paltą paprastas gestas, be reikšmių. Ar gal ir buvo reikšmė, bet ne skubi.
Lauke jis ištarė:
Džiaugiuosi, kad dirbam kartu.
Ji atsakė:
Ir aš.
Pasuko skirtingų metro pusėn.
