Jau ketini užtraukti užuolaidas, kai vyras iš virtuvės paklausia, kur padėjai jo išeiginius batus.
– Spintoje, apatinėje lentynoje. O kur susiruošei?
– Į kultūros namus. Pasiimk ir savo batus. Tuos, su kuriais tau patogu šokti.
Pastatai puodelį ant palangės. Per trisdešimt septynerius metus Algirdas pats yra pakvietęs tave šokti du kartus. Per jūsų vestuves ir per dukros vestuves, kai fotografas pasakė, kad palauks, kol pagaliau atsistos ir nuotakos tėvai.
– O kas šiandien kultūros namuose?
– Iki penkių nieko. Raktus turiu.
Jis tai pasako taip rimtai, kad nueini batų.
Kultūros namuose kvepia drėgnais paltais ir ką tik išplautomis grindimis. Algirdas pasuka į mažąją salę, kurioje anksčiau repetuodavo tavo šokių grupė. Išjungęs šviesą koridoriuje, prie durų užkliūva už savo paties skėčio ir tyliai nusikeikia. Tau iš karto ramiau. Visą kelią jis elgėsi taip paslaptingai, kad buvai pradėjusi įtarti, jog salėje slepiasi pusė giminės.
Viduje judu vieni. Ant palangės stovi jūsų termosas ir lėkštė su dviem gabalėliais obuolių pyrago.
– Iš kur gavai raktus?
– Iš Birutės. Paprašiau, kad duotų dar pusvalandį pasipraktikuoti. Ji sakė, kad man jau seniai laikas pasikviesti tave.
– Dar pusvalandį?
Algirdas išsitraukia telefoną. Ekrane matai tris garso įrašus. Prie pirmojo parašyta „lėtai“, prie antrojo „dar lėčiau“. Trečiąjį jis paleidžia. Suskamba valsas, kurį vis atsukdavai iš naujo sukdama seną kasetę pieštuku. Namuose tos kasetės seniai nebėra. Muziką atpažįsti iš pirmų kelių taktų.
– Kiek laiko tu čia vaikštai?
– Nuo rugsėjo. Antradieniais.
Antradieniais jis sakydavo užsuksiąs pas Vytautą. Kartą net įdėjai jam pyrago, kad vyrai turėtų prie arbatos.
– Tai pyragą suvalgei vienas?
– Pusę daviau Birutei. Kitą pusę suvalgiau automobilyje. Buvau piktas, nes vis lipau jai ant kojos.
Nusijuoki. Jis nusišypso, paskui ištiesia ranką.
– Aš dar painiojuosi per posūkį. Tu tik truputį palauk manęs.
Pirmą ratą abu žiūrite į kojas. Per antrą jis pamiršta žingsnį ir suima tavo delną stipriau, lyg būtumėt ne ant parketo, o ant slidaus šaligatvio. Sustojate. Už aukštų salės langų tebelyja. Algirdas jau tiesia ranką prie telefono, bet tu priglaudi galvą jam prie peties. Jis apkabina tave abiem rankomis. Taip pastovite, kol baigiasi muzika.
– O kodėl šiandien? – paklausi.
– Vakar sakei, kad pasiilgai šokti.
Prisimeni. Sakei tai ieškodama akinių, vos garsiau, nei būtum kalbėjusi pati su savimi. Algirdas tuo metu virtuvėje gramdė pridegusį puodą. Buvai tikra, kad neišgirdo.
– Dar vieną? – klausia jis.
Šįkart pati paspaudi paleisti. Abu praleidžiate pirmą taktą, nes kaip tik tuo metu Algirdas pasilenkia tavęs pabučiuoti.






