Oi, ar matėte, merginos, moterį, kuri yra mūsų kambaryje? Ji jau senoji… – Taip, visiškai pilka. Tikriausiai turi anūkus, o viskas ten – kūdikis kreipiasi, jos amžiuje…

 Ar matėte, merginos, tą moterį mūsų ligoninės skyriuje? Ji jau senėjanti

 Visiškai pilka, tikriausiai turi anūkus, bet viskas ten nedidelė mergaitė jau pakliuvo į savo amžius

 Mano mama atrodo jaunesnė už ją. O kiek metų jos vyrui?

 Ji tyliai, niūri, niekam nešnekės.

 Jai gaila, todėl ir nešnekėja. Mes vis dažniau kalbam su jos dukra. Net nežinau, kaip ją vadinti. Kai kur sakoma, kad ją vadina Antonina.

 Bet geriau naudoti vardą su patronimu skambėjo aštraus diskusijos garsas ligoninės motinos ir tėvo skyriuje, kai viena iš būsimų mamų trumpam išėjo iš kambario.

Antoninos likimas buvo sunkiak. Kai Vytui buvo ketveri metai, visa šeima susirgo tifusu. Mama, tėtis, vienerių metų brolis ir senelis pralaimėjo kovą su liga. Nuo to laiko Vytą prižiūrėjo močiutė Marija griežta, valdinė moteris, kuri net nepažino meilės vaikui.

Keturioliktoje gyvenimo metais Vytas ir Augustas (Vytas buvo 13, Augustas 13) gyveno skirtinguose kaimuose, bet abu atvyko dirbti į pramonės centrą netoli Radviliškio, kur trūko darbo jėgos.

Ten, prie fabriko, jie susipažino ir kartu gyvenimo pradžioje dirbo rankomis, kaip suaugusieji.

Penkiolika metų Augustas išėjo į frontą. Austėja, gyvybinga mergaitė su ugnies raudonais plaukais, norėjo keliauti su juo, bet jo nepriėmė. Labiau reikės tavęs priekinėje linijoje tikrai naudingiau bus rasti kitų darbininkų, sakė pareigūnai.

Aštuoniasdešimtmetį Austėja ir Augustas susituokė, bet vestuvės nebuvo šventės po karo metų dar nebuvo proga švęsti.

Austėja, nepatenkinta močiutės, persikėlė pas vyrišką. Jų kaimai buvo apie trisdešimt kilometrų vienas nuo kito.

Po metų gimė sūnus, vardu Domantas. Jaunieji tėvai džiaugėsi, namuose vyrauja ramybė. Jauni metai atnešė daug bėdų, bet jie gerai išgyveno šį laimėjimą.

Tačiau laimė truko trumpai.

Kai Domantui sukako šeši metai, Austėja su vyru vis dar gyveno kaip seniai, kaime sužavėjusi net kaimo kaimiečiai. Viktoras, kurį dirbo krosnininkas, jo orkaitės buvo žinomos visame apylinkėse.

Viktorui paskyrė įrengti krosną kaimyniniame kaime, kuris stovėjo kitoje upės pusėje. Jis pasiėmė Domantą su savimi, nes Austėja buvo dar darbe. Šalto žiemos diena, o jie ejo per ledo dengtą upę.

Viktoras nešiojo sunų dėžę su įrankiais jam patiko naudoti tik savo įrankius, nieko nesitikdavo iš kitų.

Domantas šokinėjo, ne klausydamasis tėvo, kuris ragino eiti šalia jo. Kai liko vos dvidešimt metrų iki kranto, berniukas įstrigo ledo skylėje, apsukto sniegu. Viktoras bėgo išgelbėti sūnaus, bet

Antoniai, dar būjus 25metė, iškrito plaukus, kai prarado vyrą ir sūnų. Negalėjo likti namo, kur viskas primindavo jos praradimus, todėl grįžo į gimtąjį kaimą pas močiutę Mariją.

Austėja visiškai užsidarė į save, gyvenimas netikėjo prasmę. Niekada nepagalvojo sukurti naujos šeimos.

Neseniai Antoniai sukako keturiasdešimt trys. Dėl mazo amžiaus ir be vyro, Austėja nusprendė drąsiai eiti į priekį.

Ji puikiai žinojo, kokių sunkumų ją laukia, bet vienatvė išsigandavo ją dar labiau nei bet kokie sunkumai.

Kaimas, kuriame gyveno Austėja, buvo nutolęs, pasiekti jį nebuvo lengva. Šalta žiema, bijodama, kad pagalba pavėluos, ji atvyko į ligoninę anksti. Jaunam vaikui jos sveikata rūpėjo širdingai, kadangi amžius visada lieka svarbus.

Nuo ryto Austėja jausdavosi netikra ir klaidžiojo ligoninės koridoriais: prieš aštuoniolika metų ji prarado mylimą vyrą ir sūnų. Laikas nesugriovė jos skausmo, jis nesumažėjo.

Austėja tapo sveiko berniuko mama, vardu Domantas. Ji visada prisiminė, kaip Vytas svajojo turėti brolį.

 Pirk man broliuką, sakydavo jis. Tėtis man tiek žaislų padarė! Aš su broliuku žaisiu.

 O kaip jį pavadinsi? klausinėjo tėtis.

 Domantuku!

 Tuomet bus Domantu! spindėjo Viktoras, žiūrėdamas į Austėją.

Tą akimirką Austėja jautė viltį, o Viktoras, žinoma, žinojo apie tai. Vytą nusprendė laikinai nesakyti, kol nebus laiko. Kai žuvo vyras ir sūnus, Austėja iš patyrimo prarado vaiką.

Dabar atsirado Domantas, kaip Vytas svajojo.

Močiutė Marija nepatiko, matydama Austėją su kūdikiu iš ligoninės.

 Na, kodėl vėl verksti, mano laime? maloniai kvietė Austėja, nuramindama sūnelį.

 Oi, šitas grauži, tai gėda, mano laime, grėsdavo Marija skausmingu balsu. Visas kaimas tikrai šnekąs apie tavo gėdinį.

 Aš jau savaitę neparodžiu nosies į išorę. Visi pradės klausti. Ką sakysiu žmonėms? Kad mano senoji anūkė pradingo pro protą?

Kaime, žinoma, ilgai kramtėsi gandai. Nieko kaimo žmones nejaudino labiau nei nepagrįstas likimas 43metė nesusituokusi Austėja ir jos naujagimė sūnelis.

Močiutė Austėją puikiai nušalinė. Tačiau po metų Marija, nors senoji, bet vis dar energinga, staiga susirgo ir netekė.

Austėja liūdėjo, tačiau nepaisydama visko, vis tiek pripažįsta, kad močiutė ją išaugo.

Domantas išaugo tikru gražiumi. Aukštas, juodplaučiai, jo veidas nesimato kaip motinos, kurią jis mylėjo.

Septyniasdešimt metų Austėja tapo prosenelė. Domantas, sužinojęs apie dukters gimimą, kartu su motina nuvažiavo į ligoninę. Jo žmona, Šarūnė, gulėjo pirmame aukšte.

 Šarūne, Šarūne, šaukė džiugus tėvas. Parodyk dukrą!

Šarūnė priėjo prie lango, laikydama rankoje vaiką. Austėja šypsodamasi, nuplaudė ašaras.

 O štai! Mama, ji raudona! Žiūrėk, kaip panaši į tave! šypsojosi sūnus.

Antoniai širdyje džiugiai švietė, matydama savo mylimą sūnų laimingą. Jis išaugo, tad ir šioje pasaulio dalyje nebus baimės

Sekite puslapį, palaikykite autorių patinka! Rašykite komentarus, dalinkitės mintimis apie perskaitytą!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × three =

Oi, ar matėte, merginos, moterį, kuri yra mūsų kambaryje? Ji jau senoji… – Taip, visiškai pilka. Tikriausiai turi anūkus, o viskas ten – kūdikis kreipiasi, jos amžiuje…