Prieš pusantrų metų mūsų vienintelis sūnus Jonas vedė. Jo mergina – Austėja – mums patiko. Atrodė miela, rami, nekylanti konfliktų. Po vestuvių jie persikėlė pas mus – su vyru turime didelį trijų kambarių butą pačiame Vilniaus centre. Gyvenome ramiai: mes dirbome, jie taip pat.
Bet po kelių mėnesių Austėja pradėjo užsiminti, kad norėtų atskiro buto. Sakė, kad norisi savo erdvės, savarankiškumo. Mes neprieštaravome. Turėjome tuščią vieno kambario butą, kurį seniai nusipirkome nuomai. Jis atnešdavo pastovias pajamas – šiuos pinigus kauptume sau išėjus į pensiją, nes tikėtis kažko gero iš valstybės negalima.
Su vyru aptarėme ir nusprendėme: tegul gyvena toje bute vienerius metus, nemokamai. Sąlygas iš karto paaiškinome – lygiai metus, ne ilgiau. Jie tada labai nudžiugo. Pažadėjo, kad per metus būtinai sutaupys pirmajam įnašui už būstą. Vaikų kol kas neplanavo, norėjo “pagyventi sau”.
Džiaugėmės, kad padėjome. Jaunieji įsikūrė, gyveno savo malonumui. Drabužiai – tik iš pačių brangesnių parduotuvių, valgymas – restoranuose, atostogos – viena po kitos. Keletą kartų užsiminėme, kad gal vertėtų šiek tiek taupyti, bet girdėjome tik: “Mes jauni, norime dar atsigriebti!”
Metai praėjo. Jau buvom pasiruošę, kad jie išsikraustys, ir butas vėl grįš į nuomą. Bet staiga – kaip perkūnas giedrą dieną: Austėja laukiasi vaiko. Ir ne tik pradžioje – jau antrasis trimesteris.
Paskambinau Jonui, paklausiau, kada jie ruošiasi išsikraustyti. Atsakymas buvo neaiškus: “Mama, tu gi supranti… Austėja laukiasi, jai negalima nerimauti…” O pati Austėja kitą dieną atėjo pas mus ir ašarų akim surengė sceną:
“Jūs mus varysite į gatvę su kūdikiu?! Tai nežmoniška! Jums sąžinės neturit?”
Aš vos neišsprogdau:
“Į kokią gatvę? Jūs turite ir mūsų butą, ir Austėjos tėvų – jie gyvena trijų kambarių bute! Kodėl negyvenat su jais? Jūs suaugę žmonės. Prieš metus viską aiškiai aptarėme: butas – metams, ne ilgiau. Per šį laiką praradome virš trijų tūkstančių eurų – būtent tuos pinigus planavome skirti jums pirmajam įnašui. O jūs viską išleidote drabužiams, kavinėms ir pramogoms. Išdrįstate mus kaltinti, kad esame blogi tėvai?”
Pateikiau ultimatumą: dar mėnuo – ir išsikraustote. Jie linktelėjo. Praėjo dvi savaitės. Jokio judėjimo. Ne skelbimų, ne kalbų apie butų paiešką. Tik tyli viltis jų akyse: “Gal jie apsigalvos?”
Su vyru jau nežinome, ką daryti. Vakarais kalbamės virtuvėje, ieškome variantų, bet viskas veda prie to paties: mes patys kalti, kad nepareikalavome griežtai iš karto.
Dabar jaučiu ne pyktį, o nusivylimą. Sūnus neatsitepa nei žodžiu mums į pagalbą, tik tyliai palaiko žmoną. Austėja sąmoningai vengia manęs, lyg būčiau priešas. O mes gi norėjome geriau… Duoti pradžią, palaikyti, padėti. O gavome – priklausomybę, įžeidimus ir kaltinimus.
Ir pats blogiausia – mes su vyru jau nebeužtikrinti, ar pavyks atgauti butą. Pagal įstatymą – jie ten registruoti. O sąžinė spaudžia dar stipriau. Ar turime teisę reikalauti, kad jie išsikraustytų dabar, kai Austėja laukiasi vaiko?
Štai kaip mūsų gera valia virto spąstais. Ir kol mes tylime – jie tyliai lieka. Bet žinau: ilgai mes jau nebegalėsime tylėti.
