20230815, penktadienis, vakaras.
Vairuoju sunkų krovinį iš Kauno į Klaipėdą, o darbas su manimi kaip visada šiek tiek atitolęs. Aš esu patikimas, patyręs krovininių vairuotojas, tačiau niekam nesiklausau būti kompaninis draugas. Dėl to visi vengia manęs kaip užgriūvų, o aš džiaugiuosi tuo. Vieni bendradarbiai išmėtojo mane į Labirintą, kiti patvirtino slapyvardį Pilkas taip man taip pat vadinasi net ir įkišyje.
Ši kelionė nebuvo išskirtinė maršrutas gerai pažįstamas, krovinys vidutinis. Tačiau įveikdamas ilgą tiesų, pakraštyje pasirodė kažkas, krisdamas per šluokštį. Aš sustabdžiau sunkvežimį, nes širdį pasijuto nepaaiškinamas spyrimas, nors neturėjau nė vienos priežasties nevaškui.
Didžiulis dryžulinis katinas šlįsojo, kaip užšąlaudamas savo paskutinę gyvenimo akimirką. Sakoma, kad katėms yra devyni gyvenimai šis matyt prarado ne vieną. Jis buvo purvas nuo kraujo, kojos truputį šiek tiek išvaržę.
Kaip tu čia atsidūrė, katinė? paklausiau, lenkdamas galvą virš jo.
Katinas šauka įmantriai ir giedrų balsą išleido, tarsi sakydamas, kad jam ne reikia pagalbos ir kad geriau būtų, jei aš eitų savo keliu.
Supratau jo išdidumą priminė vaikystės laikų, kai kartu su močiute šildėsiu šildomą peleką šalia senos krosnies. Tada tai buvo linksma, o dabar tik prisiminimai.
Aš nesu katinų specialistų gydytojas, bet matau, kad netoli nėra nei namų, nei slėptuvių. Leisk, vešiu tave į kliniką, pasiūliau ir švelniai pakėliau jo kūną į krovininį kėbulo galą. Katinas šiek tiek kamšosi, bet po kelių minučių sustingęs sumirgo.
Pasukus nuo autostrados, užvažiau į mažą Šilalės miestelį ir įsivedžiau į vietinę veterinarijos kliniką. Gydytojas, matydamas mano išsekusį išvaizdą ir besišlubantį katiną, priėjo be eilės.
Turėsi šiek tiek dezinfekcijos, dėtų plasterį, po to galėsi važiuoti toliau, pasakė senyvo amžiaus gydytojas.
Bet aš turiu važiuoti. Manęs laukia maršrutas! protestavo aš.
Nėra kur jį pastatyti, mūsų prižiūrėjimo vietų nepakanka, o šis katinas… sako veterinaras. Jis ne kitių, o sveikas.
Katinas tyliai žiūrėjo tarp mane ir gydytojo, jo žalieji akys įsiskverbė į mano sielą, ir aš netikėtai pajutau kaltę. Ar turėtume paleisti jį dabar, kai jis taip priklauso nuo mūsų?
Gerai, nusijuokiau ir išėjo į koridorių.
Ten dvi senos moterys šnekėjo apie kaimo gyvenimą:
Aistė šiandien su dukra vėl čia priėjo, bėgo nuo savo vyro, pasakė viena.
Kiek gi nelaiminga, atsakė kita. Jis ją tikrai nieko nepalieka.
Aš nesiklausiau jų skambučių kąvienas turi savo rūpesčius. Aš turėjau savo: netrukus man susidurs širdies skausmą, nes mano žmona, su kuria susituokiau su savo siela, išvyko su kitu. Tai priminė, kaip bejėgis gali pasiklysti.
Veterinaras išdavė man katiną, sakydamas, kad po trijų savaičių pašalins plasterį. Aš padėdavau jį į priekinį sėdynę, nors nežinojau, ką daryti su šiuo dovana ant galvos.
Keliaujant keletą kilometrų, šalia šaligatvio pasirodė moteris, šaukianti valstybinį signalą, o šalia jos mažytė mergaitė su riebiais plaukais.
Atsiprašau, aš nepaimsiu keliautojų! pasakiau griežtai, kaip visada laikydavau savo principą.
Miau! girdėjau iš už manęs.
Kas tu? paklausiau, nesuprasdamas, ar tai tik katinas ar kažkas dar.
Miau! kartojo katinas, tarsi prašydamas pagalbos.
Nusprendžiau išleisti šiek tiek laiko, nes katinas pradėjo šokti, rišdamas uodegą. Staiga sušuko moteris, bėgdama su savo dukrele.
Prašau, paimkite mus! Keliaujame tik trisdešimt kilometrų iki Kauno, šaukdavo ji, o akys buvo pilnos ašarų.
Aš esu ne taksi vairuotojas, aš krovininis, bandžiau ją nuraminti. Imkitės autobuso!
Mes vėl vėluojame! Prašau, padėkite, mes dievui dėkosime! meldė ji.
Katinas, pasiekęs savo limitą, pėdavo į dukrelės koją, ji ją paglostė, o katinas pradėjo murkti.
Aš galiu jus vežti, bet tik jei pasiimsite katiną? pasiūliau.
Moteriai iškrito ašaros, ir ji sutarė:
Aš dirbu veterinarijoje, myliu gyvūnus, bet neturime kur jį prižiūrėti! Tėvas mano sesės gyvena šalia, gal galėtume jį padėti.
Mergaitė švelniai glostė katiną, o aš prisiminiau, kaip Aistė, mano senoji draugė, sakydavo, kad jos vyras yra beširdis. Nepasakiau jos, bet nusijuokiau:
Gerai, vežiu jus.
Mergaitė, vardu Veronėlė, įlipo į galinę sėdynę, o Aistė susėdo šalia manęs. Užklausiau, ar jos tėvas priims katiną, ir ji švelniai atsakė, jog telefono nėra, o vyras šaukiamas įkandė visus santykius.
Tai neįmanoma, šnibždėjo Aistė, bet katinas švelniai purpėjo.
Galiausiai aš atvežau juos į Aistės tėvo namus, kur Veronėlė širdžiai apkabino katiną, bučiuodama jo uodegą. Tėvas, šiek tiek susijaudinęs, pasakė:
Jis niekam nepadės, bet jam reikia namų.
Aš išėjo į automobilį, sukdamas galvą, ir vėl išsikroviau į kelią, matydamas mažą mergaitę ir jos motiną, kurie dar kartą mane pakvietė pas vežti.
Kaip jūs vadinate, vyras? paklausė Aistė.
Aš Dainius, atsakiau.
Aš Aistė, dukra Veronėlė, pridūrėji ji.
Aš pasižiūrėjau į katiną, kuris šnekėjo tyliai, ir paskutinį kartą paklausiau savęs: ar tai geras sprendimas, kai išgelbėjau gyvūną, bet nepažįstausi jo?
Gerai, sumontavau ir nuvažiavau.
Kelią vėl nutraukiau iki Šiaulių, kur pamačiau šulų, kur du vaikų bėgikų bandė išgauti pagalbą. Vienas iš jų iššovė ginklu, bet netrukus katinas, kaip tikras karys, įsiveržė, nužudė šautuvą ir atmetė jam akis. Aš paėmiau ginklą ir šauktą:
Rankas į viršų!
Baimė išsisklaidė, o banditai buvo sulaikyti per pusvalandį, kaip pranešė policija iš Kauno.
Turi būti herojų, sakė vienas iš pareigūnų, žiūrėdamas į mane ir katiną.
Aš tik važiuoju, atsakiau, bet mano katinas man suteikė drąsos.”
Po kelių savaičių, kai išgijau katino gelžą, grįžau į Aistės miestelį, kur ji ir Veronėlė man atsidabino. Ji mane paklausė:
Ar galėtum grįžti pas mane? sakė Aistė, šypsodamasi.
Katinas, šiuo metu lovoje ant šiltos patalynės, tyliai mužų, tarsi patvirtindamas:
Taip, aš noriu likti su tavimi.
Po mėnesio mes susituokėme, aš persikėliau dirbti į kliniką, vežti pacientus, o Dainius Katinas mano ištikimas draugas vis dar gyvena su mumis, prižiūri Veronėlę ir kartais driekiasi ant plačios sofos, prisiminimų apie ilgas keliones.
Mokausi šią dieną: net mažiausia gerumo žingsnis gali pakeisti gyvenimus tiek žmonių, tiek gyvūnų. Ir kartais, kai atrodo, kad tavo kelias vienas, tik paprasta širdies šiluma gali parodyti, kad niekada nesame tikri.
**Pamoka:** Būti geranorišku ne tik dėl pareigos, bet dėl žmoniškumo tai tas kelias, kuris veda į tikrąją laimę.
